Vos už 20 kilometrų pasirodė masyvūs AE šaldymo bokštai, stovintys šalia nedidelio baltarusių miesto Astravo. „Regione, vis dar išlaikiusiame sunkios Sovietų Sąjungos praeities ir katastrofiškos liaudžiai Černobylio sprogimo prieš tris dešimtmečius, pasekmes, Baltarusijos sprendimas finansuojant Rusijai statyti atominę elektrinę ant sienos su ES tapo didelio nerimo priežastimi“, – rašoma straipsnyje.
Buivydžių direktoriaus pavaduotoja, Zenobija Mikelevič, leidiniui pasakojo, kad nerimas dėl elektrinės ir besikeičianti demografinė situacija jau sudavė smūgį – kai kurios šeimos išvažiuoja. „Kiekvienais metais į mūsų mokyklą ateina vis mažiau ir mažiau vaikų. Aš pati – trijų vaikų motina, ir jie čia nenori gyventi“, – pasakojo ji.
Ana Gricevič, teologijos mokytoja ir trijų vaikų mama, gyvenanti kaimyninėje gyvenvietėje, kalba: „Mano karta (parėjo per) Černobylio pasekmes. Mes matėme užkilusias įgimtas anomalijas, mirštančius žmones… Mano mintys, kurios iškyla galvojant apie Astravą: mano vaikai gali atsidurti pavojuje“.
„Černobylio pačios baisiausios branduolinės katastrofos istorijoje, vaiduoklis neišnyko. 1986-ųjų katastrofa įvyko kaimyninėje Ukrainoje, tačiau dėl vėjo 70 proc. radioaktyvių nuosėdų iškrito Baltarusijoje. Pasekmes apsunkino sovietinė valdžia, kuri organizavo artimiausio miesto – vos už 3 kilometrų nuo nelaimės vietos – vos po 36 valandų nuo sprogimo“, – primenama leidinyje.
„Lietuvai Astravo projektas – ne tik aidas iš praeities. Baltarusija svarstė galimybes statyti AE netoli Minsko dar iki Černobylio nelaimės, tačiau vėliau atidėjo šiuos planus. Kuomet projektas buvo atnaujintas, pasirinkta statybų vieta atsidūrė šalies šiaurės rytuose – toli nuo visų didžiųjų baltarusių miestų, tačiau arti Vilniaus – ir be jokių oficialių pokalbių su Lietuva ar tarptautinio vertinimo aplinkos apsaugai“, – teigiama straipsnyje.
Astravo objekte, 100 kv. hektarų plote, apsupto laukais, besitęsiančius iki pat Lietuvos sienos, dirba apie 5 tūkst. darbuotojų, kelios dešimtys kranų ir begalė sunkvežimių, kurie visi zuja aplink du reaktorių ir turbinų salių pastatus, kurie yra statomi šaldymo bokštų šešėlyje. „Šiuo metu tai yra pats saugiausias iš visų egzistuojančių projektų“, – leidiniui pasakojo Anatolijus Bondarius, pagrindinis AE inžinierius. – Buvo išmoktos visos Černobylio ir Fukušimos pamokos. Ir vyksta patikrinimai ir bandymai“.
„Rusijoje sukurtas VVER-1200 – pats naujausias ir labiausiai išplitęs reaktorių projektas pasaulyje. Jie šiuo metu naudojami Rusijoje, Kinijoje, Indijoje ir Suomijoje. Astrave du reaktoriaus bakai patalpinti į betoninę ertmę 1,2 metrų storio sienomis, ir padengtos žmogaus rankos storio viela. Pasyvios šaldymo sistemos veikia net ir atjungus elektrą, o „aktyvios zonos spąstai“ įrengti taip, kad visiškai uždengtų reaktorių jeigu įvyktų sprogimas ar jis išsilydytų“, – rašoma leidinyje.
Objekto pasiruošimo centre jau dirba didžioji dalis iš 2000 darbuotojų, kurie ten dirbs, įskaitant didelio masto valdymo centro simuliatorių. Pasipiktinę lietuvių skundais, Minsko valdininkai pateikia TATENA direktoriaus Yukiya Amano žodžius. Jis pernai pareiškė, kad Baltarusija yra „vienas iš progresyviausių“ iš „šalių naujokių“, skelbė branduolines technologijas prižiūrinti organizacija.
„Vienas konkretus incidentas tapo projekto priešininkų, tvirtinančių, kad jis yra apipintas paslaptimis, pykčio žaibolaidžiu. Praėjusių metų liepą reaktoriaus korpusas transportuojant nukrito iš kelių metrų aukščio. Šis incidentas buvo paviešintas praėjus vos kelioms savaitėms prieš reaktorių nusiteikusių aktyvistų, o tik tuomet patvirtintas oficialių asmenų“, – rašoma laikraštyje. Nors „Rosatom“ tvirtina, kad korpusas nebuvo pažeistas ir, kad visi vadovaujantys asmenys buvo apie incidentą ir vėlesnį jo tyrimą informuoti, Rusijos bendrovė sutiko pakeisti jį nauju, kad „panaikintų bet kokias abejones ir išlaikytų visišką pasitikėjimą projektu“.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasakoja: „Jie bando užgniaužti įvykį, tačiau mūsų tai nenuramino. Šie pavyzdžiai kartojasi. Mes žinome, kokios gali būti pasekmės“. Jis pridūrė, kad analogiški „Rosatom“ projektai Suomijoje ir Vengrijoje turi nešališkų stebėtojų privalumą. „Mes jais nepasitikime“, – tikina diplomatas apie baltarusių kontroliuojamas instancijas.
„Tačiau Lietuva prieštarauja ne tik dėl ekologijos. Vilniuje baiminamasi to, kad Astravo projektą panaudos kaip vieną iš rimtesnių strateginių šalies silpnybių – būtinybę importuoti du trečdalius būtinos elektros energijos“, – pažymima leidinyje.
Lietuva kadaise visiškai priklausė nuo rusų „Gazprom“ ir mokėjo už dujas vieną iš didžiausių kainų Europoje, nepaisant mažesnių transportavimo kaštų negu, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tačiau jai pavyko išsilaisvinti nuo Rusijos monopolijos, pradėjus dujų importą per suskystintųjų dujų terminalą iš JAV ir Norvegijos. Dabar ji pergyvena, kad panašus scenarijus gali kartotis ir su elektra, rašoma laikraštyje.
Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas cituojamas leidinyje: „Mūsų priklausomybė nuo „Gazprom“ baigėsi, dabar tai priklausomybė nuo „Rosatom“. Kuomet jūs sunaikinate vieną ginklą, Rusija bando surasti kitą“.