Artėjančio šeštadienio filharmonijos įvykių programoje – pianistas Edvinas Minkštimas, šiuo metu save tapatinantis su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tačiau tuo pat metu atkuriantis ankstyvąsias savo inspiracijas: šiaurietiškos poezijos pasaulį, baltų mitologiją ir kitus regiono įvaizdžius.
Ne mažiau jo muzikavimą veikia iš riterių laikų atklystantys pasakojimai ar kiti nostalgiški epizodai, grožio ilgesys ir troškimas bei veržimasis už horizonto.
Orkestro muzikos koncerte lapkričio 8 d., 19 val., Filharmonijos Didžiojoje salėje Edvinas Minkštimas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno atliks Bélos Bartóko Trečiąjį fortepijono koncertą, prisodrintą vengriško garsyno atspindžių.
Prieš keletą metų pianistui išvykus studijuoti į vakarietiškus kraštus, lietuviškų laikraščių puslapiuose vis pasirodo įvairūs pranešimai apie jo profesinės biografijos faktus, dažniausiai su prierašu: „tai neeilinis įvykis Lietuvos pianizmo gyvenime“: pasirodymas „Mezzo“ kanale, sėkmė tarptautiniuose konkursuose, aplodismentai prestižinėse koncertų erdvėse, o visai neseniai rečitalis ir gyvas koncerto įrašas Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke.
„Garsioji Niujorko Julliardo mokykla (šiuo metu Edvinas Minkštimas yra jos doktorantas) galėjo išugdyti ir labiau egocentrines koncertuojančio pianisto nuostatas. Tokias, kokios šiandien yra labiau būdingos (podraug – ir paklausios). Bet gal įgimtas meninis skonis, gal ir inteligentiškumas bei deramas savo artistiškumo suvokimas jam nepatarė taip pasielgti. Kad tik ir toliau šitaip!“ – apie pianisto interpretaciją prieš metus rašė Edmundas Gedgaudas. Pats Edvinas Minkštimas sakosi patiriantis smarkias didžiųjų fortepijono meno figūrų įtakas: Richterio, Rachmaninovo, Paderewskio ir Michelangeli. Solidžiame jo akademiniame repertuare sukauptos kompozicijos nuo Bacho, Haydno, Brahmso iki Ligeti, Wolpe’o ir Pendereckio.
Šį kartą pianistas paskambins Trečiąjį Bartóko fortepijono koncertą, 1945 m. sukurtą Niujorke ir kritikuotą dėl pataikavimo „lengvabūdiškam amerikietiškam skoniui“. Vieša koncerto premjera įvyko jau po autoriaus mirties, bet kūrinys buvo sukurtas kaip gimtadienio siurprizas, dovana jo antrajai žmonai Dittai Pásztory. Bartókas čia atsisakė savo komplikuotų ritmikos bruožų, naktinių spalvų ir dviprasmių harmonijų, vietoj jų naujai įprasmindamas vengrų verbunkošo stilių, pateikdamas sinkopuotas etninio šokio linijas, o vidurinėje dalyje – bethovenišką choralą ir nostalgišką romantizmo harmoniją.
Koncerto pradžioje Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas energingo ir vežlaus jaunojo batutos meistro Modesto Pitrėno atliks vieną populiariausių Vytauto Barkausko kūrinių „Konzertstück“ Nr. 2, kuriam kaip tik ir prireiks minėtosios dirigento ekspresijos bei vitališkumo, o antroje vakaro dalyje skambės neoklasicistinė Sergejaus Prokofjevo Penktoji simfonija.
