Įsivaizdavau „Neue Vokalsolisten“ pasirodymą kiek kitokį, nei jis iš tikrųjų buvo. Tikėjausi ne tik eksperimentiškumo, virtuoziškumo ir tyrinėjimo iš atlikėjų pusės, bet ir kažkokio emocinio įsitraukimo iš savo pusės – vis dėlto žmogaus balsui, ypač polifonijai, hipnotizmas yra būdingesnis nei daugumai kitų instrumentų.
Virtuoziškumas neabejotinai buvo, o štai emocinio susitapatinimo neatsirado. Galbūt todėl, kad praktiškai visą koncertą, išskyrus galbūt Egidijos Medekšaitės kūrinį „Sophismata“, galima būtų pavadinti „Farsas“ (taip vadinasi Ričardo Kabelio kūrinys, taip pat atliktas vokiečių grupės). Nežinant kūrinių autorių, galėjo pasirodyti, kad bent jau tris kompozicijas (atliktas pirmojoje koncerto dalyje) sukūrė vienas žmogus – ne todėl, kad tų kūrinių struktūros ir faktūros buvo vienodos, bet todėl, kad visų kompozicijų interpretacija buvo vienodai farsiška ir komiška. Ar toks buvo pačių kompozitorių sumanymas, ir „Neue Vokalsolisten“ tiesiog surinko į vieną programą (ar vieną jos dalį) panašius kūrinius, ar panašumo priežastis yra būtent grupės charakteringa atlikimo maniera? Negirdėjus tų pačių kūrinių kitų kolektyvų atlikime, sunku atsakyti. Tačiau tam tikri komiški niuansai antrą koncerto dalį pradėjusio Egidijos Medekšaitės kūrinio (kuris, kaip sako nuojauta, turėjo skambėti kiek kitaip, nors galiu ir klysti) atlikime leidžia spėti, kad grupė turi savo originalią stilistiką, panašiai nuspalvinančią įvairias jų atliekamas šiuolaikinės muzikos kompozicijas.
Grįžkime prie emocinio įsitraukimo. Farsas kaip intensyvi komiškumo forma gimdo veikiau emocinę distanciją, nei susitapatinimą ir rezonansą. Galima žavėtis tobula atlikimo technika, preciziškai koordinuojamais vokalo manevrais, onomatopėjiška garsokūra, tačiau šita naujoji kalba taip ir lieka įdomi savo fonetika ir gramatika, bet ne leksika. Tai primena fonetinį žaidimą, vokalinę konkrečiąją muziką arba iš prasmių sistemos ištrukusių jaustukų kaleidoskopą. Susidaro įspūdis, kad ir patys atlikėjai šį procesą suvokia kaip techniškai labai sudėtingą, įmantrų, tačiau smagų ir ne itin įpareigojantį kolektyvinį draugišką kvailiojimą; nesuvaldo šypsenų ir juoko publika, šypsosi ir patys „Neue Vokalsolisten“. Bet muzikos poveikis apsiriboja žavėjimusi įspūdingomis žmogaus balso galimybėmis ir, galbūt, beveik nevalingu pamėgdžiojimo refleksu.
Paskutinis programos kūrinys, airės kompozitorės Jennifer Walshe kompozicija intriguojančiu pavadinimu “he wants his cowboys to sound like how he thinks cowboys should sound”, tikriausiai turėjo tapti įrodymu, kad “Neue Vokalsolisten” nevengia savo vokalinius pasirodymus dar labiau “sumoderninti” įvairiais teatro ir šiuolaikinio meno elementais. Tačiau koncerto kulminacija netikėtai tapo silpniausia jo dalimi.
Techninis išradingumas ir papildomi apšvietimo/garso efektai visgi nesugebėjo užmaskuoti šios musique concrete pjesės padrikumo ir anemiškumo, netgi daugiau – nuobodumo. Dar vienas įrodymas, kad naudojamų techninių priemonių įvairovė ir modernumas (nors šiame „numeryje“ nieko ypatingai modernaus lyg ir nebuvo) nėra aktualumo garantas.
