Profesoriai Ričardas Kazlauskas ir Libertas Klimka... Tai žmonės, kurie visada su virpančiu jauduliu kalba apie labiausiai jiems rūpimus klausimus: vienas - apie žvėrelius, kitas - apie žmogelius... Tik, man regis, apie žvėrelius vis dėlto kalbėti yra gerokai lengviau nei apie žmogelius. Ypač dabar.
Pirmojo profesoriaus jau kuris laikas kažkodėl nematau televizijos ekrane. Antrąjį, ačiū Dievui, vis dar girdžiu. Per Lietuvos radiją vos išgirdęs jo malonų balsą, viską metęs lekiu „pas Klimką“, sėduosi prie radijo imtuvo, klausausi ir tarsi jaučiu, kaip lengvai jis įeina į tave ir tu imi justi šaknis, iš kurių išaugai, žemę, kurią lieti ne vien batų padais, žvaigždes, kurios žiūri į tave iš to dangaus skliauto, kuris kitados, niekas nežino kada, buvo atriektas tau. Bet čia visai ne aš taip sakau ir taip rašau. Taip aš tik jaučiu. Ir tik kai klausausi L.Klimkos, mūsų, lietuvių, sielos profesoriaus.
Ėjau pirmadienį su juo susitikti dėl ketvirtadienio „Respublikos“ pokalbio ir mąsčiau: pradėsiu nuo abiejų profesorių - R.Kazlausko ir L.Klimkos, papasakosiu, kokie juodu panašūs.
Taip ir pradėjau. O profesorius man ir sako: "O mudu su juo kartu ir knygą esame parašę..." Taip ir maniau. Negalėjo gi Dievas leisti, kad šitokie žmonės nesusieitų... Ir neparašytų knygos. Ir nepavadintų jos „Po tėviškės dangum“.
- Profesoriau, dovanokite, kad kišu nosį į svetimą gyvenimą. Prisipažinsiu, jūsų biografiją truputį pastudijavau. Būčiau neprisipažinęs, bet man joje niekas neaišku. Gimėte Kaune, augote, mokėtės, studijavote ir paskui visą laiką dirbote Vilniuje. Kaip šaligatvyje ar asfalte galėjote prisikapstyti iki mūsų etninių šaknų? Ir tai dar ne viskas. įstojote į fiziką! Net disertaciją apsigynėte iš fizikos. Ir staiga etninė kultūra. Taip nebūna!
- Beveik viską teisingai pasakėte. Tik viena klaida. Ne staigiai... Labiausiai norėjau būti teisininku. Kaip tėvas. Jis dėstę baudžiamąją teisę universitete. Tačiau jis į mano sumanymą žiūrėjo skeptiškai. žinok, sako, sūnau, jeigu eisi į teisę, dažnai turėsi eiti į sandėrius su savo sąžine. Tėvas žinojo, kas yra teisė. Tiesa, jam buvo lengviau. Jis nebuvo praktikas, o dėstytojui pyktis su sąžine nereikėjo. Ir tėvas buvo teisus. Ne kartą vėliau galėjau įsitikinti, kaip tekdavo elgtis teisininkams. Beje, nedrįsčiau teigti, kad ir dabar tokių sandėrių nepasitaiko.
Todėl pasirinkau fiziką. Man patiko mokslai, kuriems reikalingas loginis mąstymas. Tačiau tai nereiškia, kad fizikai yra sausi žmonės. Pasižiūrėkite, kiek jų buvo Sąjūdžio valdžioje. Jų blaivus protas tada buvo nepakeičiamas.
O tautinė kultūra man visada buvo artima. Neseniai buvau klasės draugų susitikime. 50 metų praėjo nuo tų laikų, kai baigėme Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Bandėme prisiminti visas liaudies dainas, kurias mokykloje dainuodavome. Mūsų mokykla buvo labai pažangi. Vilniuje net buvome laikomi tvisto pradininkais. Ir vis dėlto visi šokiai čia baigdavosi polka su ragučiais. O po šokių visi dainuodavome. Dabar bendromis jėgomis dar suskaičiavome keliasdešimt mūsų dainuotų dainų.
Manau, kad tokią atmosferą sukūrė mūsų mokytojai. Jie su mumis bendravo kaip su bendraamžiais, lygiais sau. Niekada neužmiršiu fizikos mokytojo Vinco Žemaičio, su kuriuo galėjai dalytis slapčiausiomis mintimis. Jis buvo toks padorus, kad fizika man buvo daugiau negu fizika. Tai irgi turėjo didelės įtakos renkantis profesiją.
Vėliau, jau studijuodamas, o ir po studijų, kai tik atsirasdavo laisvesnio laiko, keliaudavau po Lietuvą. Su draugu arba vienas. Susidarai iš anksto maršrutą, pasiskaitai apie tas vietas ir pasileidi pėsčias per Lietuvą. Galima sakyti, visą ją ir išvaikščiojau.
Paskui Vilniuje atsirado Veronika su savo dzūkiškomis dainomis, pradėjau lankyti Norberto Vėliaus paskaitas, ėmiau važinėti į ekspedicijas, užrašinėti tautosaką. Taigi NE STAIGA, o žingsnis po žingsnio atėjau į šitą nuostabų etninės kultūros pasaulį.
- „Etninė kultūra - tautos būties, išlikimo ir stiprybės esmė, nacionalinės kultūros pamatas. Tautos sukuria savo valstybes tam, kad užsitikrintų laisvos kultūros sklaidos, tradicijų išlaikymo, visaverčio gyvavimo bei išlikimo ateityje garantijas“. Tai jūsų žodžiai. O jeigu taip, tuomet aš nesuprantu Jūsų vadovaujamos institucijos pavadinimo - Etninės kultūros globos taryba. Ar ne per daug simbolikos tokiame pavadinime? GLOBOS taryba... Suprantu, kai globojami vaikai debiliukai, luošiukai, našlaičiai. .. O čia tautos būties, išlikimo ir stiprybės esmė, nacionalinės kultūros pamatas, o jį GLOBOJA vos būrelis entuziastų, fanatikų, tokių kaip jūs?..
- Skaudžią čia jūs simboliką aptikote. Iš tiesų, jau net žodžio „lietuvybė“ kai kas išsigąsta - girdi, kokia čia lietuvybė, kai vyksta tokie globalizacijos procesai... XIX amžiaus pabaigoje - XX pradžioje Tilžėje veikė Lietuvių literatūros draugija. Ji irgi atliko panašią misiją. Ją sudarė žymūs vokiečių ir rusų kalbininkai, lietuvių kultūros veikėjai, kurie tuo metu, kai lietuvybei buvo iškilęs didžiausias pavojus, jie sau tikslą išsaugoti ateities kartoms lietuvių kalbą, etnografiją, tautosaką kaip savotiškus muziejinius eksponatus, kad vėliau juos būtų galima parodyti pasauliui.
Šiuo metu etninei kultūrai irgi nėra palankus laikotarpis. Atgavę nepriklausomybę žmonės ėmė skubėti praturtėti. ėmė vyrauti prekyba, o ne gamyba. Tai greitesnis variantas prakusti. Bet kai nėra gamybos, beveik nėra ir vidurinės klasės. O etninė kultūra, kaip ir apskritai kultūra, yra būtent šios klasės „prekė“. Daugumai turtingųjų jos jau nereikia, o daugumai vargšų dar nereikia. Bet, aš manau, tauta ir valstybė ateis į protą, ir tuomet tai, ką mes GLOBOJAME, vėl taps paklausu.
Pasižiūrėkite į kaimo turizmui skirtas sodybas. Kas jose lietuviško, išskirtinio? Beveik nieko. Neseniai savo tarybos lėšomis išleidome kelias knygeles apie Vakarų Aukštaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos tradicinę kaimo architektūrą. Žmonės jas graibstyte graibsto, priekaištauja, kad tik 500 egzempliorių tiražu išleidome. Vaidinasi, jiems norisi išsiskirti iš kitų, vadinasi, jiems reikalinga tokia globa.
O štai linų, kuriais taip didžiavomės, nepavyko išgelbėti. Lietuvoje jų liko vos keliolika hektarų. Kitus jau išrovėme. O būdavo, kad sumėlynuos Lietuva per jų žydėjimą! Tik dainose jau liko. Bet jeigu dainose liko, vadinasi, gal dar yra vilties grąžinti. Jeigu išsaugosime vaikus, kuriems tai rūpi. Dabar mokytojams rengiu knygelę apie etninę kultūrą. Tai ar tokia globa nereikalinga?
- Kalbėjote apie vargšus, kuriems etninė kultūra dar nerūpi. Bet pažvelkite pro langą - kiek automobilių! Ir visi važiuoja. Kai tokios benzino kainos! Kuo jie važiuoja, tie beturčiai? Savo ašaromis?
- Ne. Mūsų pensijomis. Studentų stipendijomis. Mokytojų atlyginimais, pinigais, kurių trūksta švietimui, studijoms, mokslui.
- Kaip atsitiko, kad mūsų tautos, šitiek metų rusintos, liaudies kūryboje nepastebiu nieko rusiško?
- Ko gero, jūs teisus. Manau, pagrindinė priežastis, kad mūsų tauta yra vienalytė, vientisa - homogeninė. Į ją labai sunku integruotis. Tai būdinga nuolat toje pačioje teritorijoje gyvenančioms tautoms.
Archeologai Lietuvoje neaptinka nieko, kas įrodytų, kad mūsų kultūroje būtų buvę kokių nors ryškių pokyčių, šuolių, virsmų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad mes čia gyvename dar nuo ledynmečio.
Tuo tarpu rusų tauta tuo nepasižymi. Dar Petro I laikais, XVII a. I pusėje, Rusija turėjo apie 10 mln. gyventojų. Dabar joje gyvena arti 150 milijonų. Gyventojų skaičius natūraliai negali taip greitai pašokti aukštyn. Tai yra įmanoma tik tuo atveju, kai į tautą įsilieja arba įliejamos kitos tautos. Rusų tauta neturėjo nuolatinės teritorijos. Ir kaimynais mūsų jie tapo ne taip seniai. O protėvynė jų yra stepėse.
Manau, kad tos homogeninės savybės, būdingos mūsų tautai, padės grįžti daugeliui mūsų žmonių, išvykusių laimės ieškoti svetur, ypač į Airiją ar Angliją, kurios irgi gana uždaros. Ir tas abipusis uždarumas dar labiau stiprina mūsų žmonių nostalgiją. Jau dabar šis procesas vyksta. Ir grįžta žmonės protingesni ir suprantantys, ką reiškia dirbti.
- Ačiū už nuoširdų pasišnekėjimą, mūsų mielas profesoriau. Tegu jums sekasi mus globoti.
