Negaliu nesutikti su pono Andriaus Tapino pastebėjimu: viešosios erdvės dalyviai, mes nebespėjame!
Rimtu veidu ištisą savaitę viešumoje tyrinėjamas vienos dainininkės pasisakymas dėl savo pačios klausytojų nevalyvumo. Panelė Džiazu išlaisvino vidinį „gelbėju Lietuvą nuo bukumo“ džiną, kurį visur pardavinėti itin mėgsta skaitomiausias skiltininkas, kurio iš tiesų niekas neskaito, bet skaito.
Kita gyvenimo būdo apžvalgininkė, aktorė ir visuomenės veikėja neseniai pasipiktino visokių chaliavščikų antpuoliu. Tie mat išdrįso siųsti jai kvietimus dalyvauti nemokamuose renginiuose. Suprantate, žmogus gana sėkmingai vysto visuomeninius projektus, nemažai rašo „tyro žmogaus“ tematika, sutraukia aplink save masę panašių asmenų, tarp kurių, be abejo, atsiranda norinčių dalytis šiuo tyru džiugesiu, ir paskui bac – mokėkit pinigus, aš nesiruošiu nemokamai čia vergauti, kaip jūs išvis taip blogai apie mane galvoti galėjote?!
Kurgi problema? Niekam nerūpi tavo kiemo problemos, ir asmeninės problemos su tavo klausytojais yra niekam neįdomios. Tai ne Lietuvos, klausytojų, muzikos apžvalgininkų ar visų kitų bėdos. Tai blogos rinkodaros problemos, kurios suponuoja buduliui Londone, kad Džiazu yra trendy, klausomable ir tinka „bobą prieš Kalėdas nusivesti pasikultūrinti“. Taip pat tai gali būti blogo vadybininko darbo rodiklis, jeigu tokie buduliai trukdo koncerte ir jų neįmanoma sudrausminti, nuo jų atsiriboti ir kitaip juos paveikti. Apie muzikinę viso reikalo dalį tegul rašo apie tai daugiau suprantantys, pavyzdžiui, jau pasisakęs Karolis Vyšniauskas.
Jeigu tu esi pop, tave reklamuoja kaip pop, tu parsiduodi reklamoms kaip pop, tai pas tave ir lankytojai ateina pop. Tai nebūtinai yra gerai, tie lankytojai nebūtinai yra gerai, bet kitokie ir neis – tu esi prekė ir tave tokie perka. Verslo santykis visuomet abipusis, čia ne feisbukas – užbaninti nevykusių lodarių nepavyks.
Kita vertus, šitas impozantiškumas gali atrodyti ir kiek dramatiškai juokingai. Na taip, suprantu, dešimtis metų siektas tobulumas, meno kūrimas, laiko ir nemiegotų naktų investicijos, o čia – prasčiokai kažkokie. Tačiau paprasčiausias (nebūtinai prastas) pardavėjas bet kuriame prekybos centre, bet kurioje parduotuvėje, bendraudamas su žmonėmis, kasdien susiduria su tokiomis psichologinėmis ar netgi fizinėmis traumomis, kad bandymas iškelti čipsus valgančius nepagarbiuosius londons atema klausytojus kaip kažkokią problemą man sukelia tik plačią ironišką šypseną.
Sykį vienas lektorius pateikė labai iškalbingą pavyzdį: „Prekybos centrai, kurie savo tualetuose įrengia ultravioletines lempas nuo narkomanų, įrodo tik tai, kad šiame prekybos centre lankosi narkomanai.“ Taip lankytojams yra pasakoma, kad ten, kur jie ateina praleisti laiko su šeima, yra narkomanų. Atsižvelgiant į šį pavyzdį tampa aiškiau, ką savo viešais keiksmais sąmoningai ar ne taip sąmoningai pasakė atlikėja.
Lygiai taip pat ir visuomenininko įspūdį susikūręs asmuo, reikalaujantis, kad jam nebūtų siūloma dirbti visuomeniniais pagrindais, yra ne visuomenininkų ar skaitytojų problema. Siūlo dirbti dykai? Ištrink laišką.
Tas ir stebina – naivus tikėjimas, kad pavyks atsiriboti nuo „netinkamų“ žmonių ir tuo pat metu liksi absoliučiai viešas bei atviras.
Viešumoje žinomi asmenys, akivaizdu, gana sunkiai suvokia dešimčių tūkstančių sekėjų socialiniame tinkle galią. Tai reali žiniasklaidos priemonė, tiesiog gal kiek apmaudu, kad uždarbį pasiima pats tinklas, o tokio viešumo atlygis yra po kaulelį išnarstytas elgesys ir gerbėjų šlovinimas. Patarimas: išeikite iš savo tariamai saugaus feisbuko „draugų draugai + gerbėjai“ statuso ir pažvelkit į aplinką be klišėmis aplipusių akių.
Tokios ar panašios problemos nėra nacionalinės problemos ir tai nėra Jūsų statusui tinkami jų sprendimo būdai.
Tariamas ar tikras silpnumo parodymas, iššūkiai, su kuriais susiduriama sulaukus žinomumo, – tai ne tie klausimai, kuriuos turėtų spręsti pasitikėjimo įgavę asmenys. Banalu, bet su dideliu pasitikėjimu ateina ir didelė atsakomybė. Atsakomybė būti geresniam, kitokiam, formuojančiam ir atspariam lodariams. Nesugebėjimas tylomis įveikti menkų problemų ne tiek parodo, kad „esu toks pats, kaip visi“, kas šiaip nelabai kam ir įdomu – ir taip žinome, kiek viešojoje erdvėje sukuria bereikalingą „pasaulis pavojuje – reikia ką nors daryti“ įspūdį.
