Po šių rinkimų visiškai įsigalios konstitucijos pataisos, transformuojančios Turkijos valdymo sistemą. Pataisoms buvo pritarta per referendumą 2017 metų balandį.
Rinkimai 81 mln. gyventojų turinčioje šalyje arba įtvirtins prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pozicijas valdžioje, arba pažabos jo politines ambicijas.
Rinkimai rengiami 16 mėnesių pirma laiko, užsitęsus nepaprastajai padėčiai ir pasirodžius ekonomikos smukimo ženklams.
Toliau pateikiame pagrindinius su rinkimais susijusius faktus.
Rinkėjai
Teisę balsuoti birželio 24-osios rinkimuose turi daugiau kaip 59 mln. Turkijos piliečių, įskaitant maždaug 3 mln. užsienyje gyvenančių turkų.
Balsavimas vyks nuo 5 val. Grinvičo (8 val. Lietuvos) laiku iki 14 val. Grinvičo (17 val. Lietuvos) laiku, maždaug 181 tūkst. balsavimo apylinkių visoje šalyje. Turkų išeivių balsavimas 60-yje šalių baigėsi antradienį, bet rinkėjai iki oficialios rinkimų pabaigos gali atiduoti savo balsus prie Turkijos sienos perėjų.
Prezidento rinkimai
Dėl penkerių metų prezidento kadencijos varžosi šeši kandidatai. Pagrindinis pretendentas yra dabartinis šalies vadovas R. T. Erdoganas, buvęs Stambulo meras, kuris 2003-aisiais tapo šalies premjeru, o 2014-aisiais – pirmuoju tiesiogiai išrinktu prezidentu.
Kad laimėtų, kandidatas turi gauti daugiau kaip 50 proc. balsų. Jei nė vienas kandidatas to nepasieks, liepos 8-ąją įvyks antras prezidento rinkimų turas, kuriame varžysis du pirmame rate daugiausiai balsų gavę varžovai.
Didžiausią iššūkį R. T. Erdoganui meta dinamiškas buvęs fizikos mokytojas Muharremas Ince (Mucharemas Indžė), kurį kandidatu iškėlė pagrindinė opozicinė partija.
Kaip kandidatė rinkimuose taip pat dalyvauja buvusi vidaus reikalų ministrė Meral Aksener (Meral Akšener).
Tuo tarpu prokurdiškas žmogaus teisių advokatas Selahattinas Demirtasas (Selachatinas Demirtašas) savo rinkimų kampanijai vadovauja per socialinę žiniasklaidą iš kalėjimo.
Prezidentinė sistema
Su šiais rinkimais įsigalios konstitucijos pataisos, nedidele persvara priimtos per ginčijamą referendumą praėjusiais metais. Pagal jas Turkijos valdymo sistema transformuosis iš parlamentinės į prezidentinę: bus panaikintas premjero postas, o prezidentui bus suteikta naujų vertikalaus valdymo įgaliojimų.
Prezidentas formuos vyriausybę, skirs ministrus, viceprezidentus ir aukšto rango biurokratus, skelbs įsakus, rengs biudžetą ir priiminės sprendimus dėl saugumo politikos. Prezidentas taip pat galės paleisti parlamentą sušaukdamas pirmalaikius rinkimus, tačiau tai taip pat sutrumpintų ir jo kadenciją.
Pagal naująją sistemą, parlamentas siūlys įstatymus, turės galią ratifikuoti arba atmesti prezidento biudžetą ar sprendimą dėl naujų parlamento ir prezidento rinkimų.
Parlamento rinkimai
Turkai taip pat išrinks 600 parlamento narių penkerių metų kadencijai. Vietų parlamente siekia aštuonios partijos ir nepriklausomi kandidatai. Dvigubi rinkimai ir vietų parlamente skaičiaus padidinimas nuo 550 iki 600 yra dalis praėjusių metų referendume patvirtintų priemonių.
Šių rinkimų naujiena yra ir rinkimų įstatymo pakeitimas, pagal kurį partijoms leidžiama formuoti aljansus. Tai reiškia, kad mažesnės partijos, sudariusios aljansus, gali apeiti reikalavimą dėl 10 proc. „slenksčio“ atskiroms partijoms patekti į parlamentą. Penkios partijos dalyvauja ir individualiai, ir kaip dviejų konkuruojančių aljansų narės.
Liaudies aljansą sudaro R. T. Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP) ir Nacionalistų judėjimo partija (MHP). Jį taip pat remia maža kraštutinių dešiniųjų Didžiosios vienybės partija (BBP).
„Aljansą už valstybę“ sudaro didžiausia opozicinė pasaulietiška Respublikonų liaudies partija (CHP), nauja nacionalistinė partija „Iyi“ („Gerai“) ir nedidelė konservatyvi islamiška „Saadet“ („Sėkmės“) partija. Aljansą remia ir nedidelė centro dešinioji Demokratų partija, kuri individualiai parlamento rinkimuose nedalyvauja.
Prokurdiška centro dešiniųjų Liaudies demokratijos partija (HDP), kuri šiuo metu yra trečia pagal dydį partija parlamente, jokiam aljansui nepriklauso ir „slenkstį“ turės įveikti viena.
Kampanija
R. T. Erdogano sprendimas sušaukti pirmalaikius rinkimus Turkijai buvo netikėtas, ir opozicija turėjo suskubti pasirengti.
Kampanijų meistras R. T. Erdoganas jau kelis mėnesius per valstybinius ir partijos renginius telkė savo šalininkus: pristatydavo užbaigtus ir planuojamus projektus, pliekdavo oponentus. Prezidentui toliau stiprinant savo įtaką žiniasklaidai, pagrindiniai televizijos kanalai kiekvieną jo kalbą transliuodavo tiesiogiai.
Tuo tarpu M. Ince kampanijos transliacijos kartais yra nutraukiamos, kad būtų galima rodyti R. T. Erdogano kalbas. M. Aksener išvis retai rodoma per televiziją, o S. Demirtasas yra kalinamas. Visi jie rinkėjus bando pasiekti socialinėje žiniasklaidoje.
Tačiau ne taip kaip per ankstesnius pastarojo meto rinkimus, opozicijos kandidatai ir partijos meta rimtą iššūkį, o rinkėjai turi įvairių galimybių rinktis.
Galima kontroversija
Naujieji parlamento rinkimų balsalapiai su sudėtingu aljansų ir atskirų partijų pasirinkimu neabejotinai kels painiavą. Nors Turkijos rinkimų komisija paskelbė balsalapių pavyzdžius, demonstruojančius, kaip pažymėti balsą už aljansą ir partiją, daug rinkėjų ši informacija nepasiekė.
Rinkimų įstatymo pakeitimai išprovokavo nuogąstavimus dėl galimo sukčiavimo. Rinkimų apylinkių komitetams dabar vadovaus valstybės tarnautojai, į apylinkes bus galima iškviesti saugumo pajėgas. Priežastimi nurodydama susirūpinimą saugumu valdžia perkėlė tūkstančius rinkimų apylinkių kurdų dominuojamose rytinėse ir pietrytinėse provincijose. Tai paveiks maždaug 144 tūkst. rinkėjų, kurie turės toliau keliauti, kad atiduotų savo balsus. Kai kam teks vykti pro kariškių patikrinimo postus.
Galiojančiais bus laikomi balsalapiai su vandenženkliu, o ne su apylinkės komiteto oficialiu antspaudu. Tai provokavo įtarimus sukčiavimu per praėjusių metų referendumą.
Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO) stebėti rinkimų atsiunčia 350 stebėtojų.
Rinkimai vyksta šalyje tebegaliojant nepaprastajai padėčiai, paskelbtai po 2016 metų bandymo įvykdyti valstybės perversmą. Nepaprastosios padėties sąlygomis buvo suvaržytos susirinkimo ir spaudos laisvės.
