Šią savaitę knygynuose pasirodė netradicinio žanro knyga netradiciniu pavadinimu “Laimingas senelių gyvenimas”. Jos autorė - vėlgi netradiciniu mąstymu garsėjanti ir žavinti gydytoja, publicistė Filomena Taunytė. Daugiau kaip 50 metų dirbusi gydytoja pulmonologe, pastarąjį 10-metį daktarė yra pensininkė, atsidėjusi rašo medicininę publicistiką ir propaguoja sveiką ir natūralų gyvenimo būdą.
Prieš ketverius metus leidykla “Tyto alba” išleido F. Taunytės knygą apie alternatyviąją mediciną “Vandens užkalbėjimas”, antroji gydytojos knyga “9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą” pasirodė pernai ir sumušė visus populiarumo reitingus. Na, o dabar - trečioji gydytojos knyga, kuriai jau turbūt drąsiai galima prognozuoti sėkmingą gyvenimą, kadangi joje kalbama apie tai, apie ką daugiau yra nutylima. Kas yra senatvė? Gyvenimo pabaiga? Beprasmis vegetavimas? Vilties ir džiaugsmo tabu? F. Taunytė atsako vienareikšmiškai - tai laimingas senelių gyvenimas.
Apie visa tai Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” kalbėjosi dvi naujos knygos kaltininkės - autorė Filomena Taunytė ir leidyklos “Tyto alba” direktorė Lolita Varanavičienė.
Pernai pasirodė daktarės Filomenos Taunytės knyga “9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą”. Knyga, kurios tokia sėkme ir likimu skaitytojų rinkoje nei mes, leidėjai, nei, matyt, ir pati autorė nelabai tikėjome. Šiandien jos jau parduota 14 000 egzempliorių, kelios laidos. Šiandien knygynų lentynos tiesiog nuklotos verstine literatūra, žadančia greitą pagijimą, stebuklingas dietas ir visų problemų sprendimus… Ir visą šią gausią literatūrą nurungia lietuvės autorės, gydytojos praktikės knyga. Man labai įdomu, kaip pati daktarė aiškina šitą jos populiarumo fenomeną, juo labiau kad knyga nėra labai taiki. Daktarė visada garsėjo savo aštriu protu ir noru įžnybti tiems, kuriems reikia įžnybti. Ir man atrodė, kad kils pasipriešinimas jos samprotavimams. Išėjo visiškai priešingai: medikai - tyli, žmonės - skaito ir gydosi. Koks jūsų atsakymas?
Pirmiausia apie medikus. Tarp mano kolegų yra nepaprastai gerų ir labai dorų žmonių. Bet yra ir kitokių žmonių ir jų šiuo metu daugėja. Dėl to, kad medicina, vaistų pramonė jau darosi bizniu, ir tie daktarai nueina ne visai teisingu keliu. Tačiau gydytojas, nuėjęs ir ne visai teisingu keliu, jis vis dėlto lieka žmogumi: juk reikia ir jam gydytis, reikia gydytis jo artimiesiems. Ir, mano supratimu, gydytojui svarbiausia būti doram savo pacientui. Jeigu jis dėl kokių nors priežasčių negali būti doras ir teisingas savo pacientui, jis būtinai turi būti doras bent jo artimiesiems. Ir su jais kalbėti taip, kad būtų aišku, kas laukia ligonio, kokia jo liga ir t.t.
Manau, kad tas mano knygos pasisekimas, už kurį labai dėkoju ir mieliems skaitytojams, ir savo kolegoms, nieko bloga man nepasakiusiems ir nepadariusiems, yra dėl to, kad aš buvau visiškai nuoširdi. Aš kalbėjau, ką aš žinau, apie ką aš galėjau pasakyti nieko nebijodama.
Ir daktarė, užuot mėgavusis savo šlove, vėl rašo. Nepraėjo nė metai ir mes gavome naujos knygos rankraštį. Naujoji knyga yra visiškai kitokia. Mano supratimu, tai jau yra daug rimtesnis darbas, liečiantis sritis, apie kurias Lietuvoje, deja, visiškai nebuvo iki šiol kalbama. Tai ne tiek medicinos problemų nagrinėjimas (gydytojai, matyt, jokioje knygoje negali diagnozuoti ir išgydyti konkretaus ligonio, turbūt ir tokio tikslo negali sau kelti rašytojas), bet tai yra visiškai tiesiai, atvirai ir labai atvirai kalbama apie sveikatos apsaugos problemas, mūsų pačių požiūrį į sveikatą ir galimybes būti sveikiems. Na, o autorės pasirinktas aprašomas žmogaus gyvenimo tarpsnis yra senatvė. Tai yra tas tarpsnis, kuris mūsų visuomenėje yra pats neįdomiausias. Tabu. Mums kažkodėl atrodo, jog modelio gyvenimas tęsis amžinai, ji visada vaikščios tuo podiumu ir jai niekada neskaudės sąnarių… Mums gražu tiktai tai, kas jauna, žydi, klesti... Ir mes nenorime matyti (sąmoningai ir pasąmoningai) tų žmonių, kurie jau nebėra jauni, kurie ne visada laimingi ir ne visada sveiki. Tarsi mes vaizduojame, kad tokiais mes niekados netapsime. Tai štai apie tuos žmones, kokiais mes virsime po kelerių metų, ir kalba daktarė šioje knygoje.
Knygos forma yra labai įdomi. Tai yra grožinis pasakojimas apie vieną šeimą. Jos gyvenimo istorija su komentarais. Dabar, daktare, prisipažinkite, ar egzistuoja tų personažų prototipai, ar jūs pažinojote tą šeimą? Jūs visada sakote, kad rašote tik tai, ką gerai išmanote.
Pasakyti, kad aš tik rašau apie konkrečius pažįstamus žmones, turbūt negalima. Bet visa tai, apie ką rašiau toj naujoj knygoj, iš tiesų mano pačios buvo pastebėta gyvenime. Aš pastebiu, kaip man senstant keičiasi kitų žmonių požiūris į mane, kuris man ir, be abejo, kitiems senstantiems žmonėms nėra labai malonus. Žmogus nebesupranta, kodėl taip yra, kas čia vyksta. Tarsi aš esu tas pats žmogus ir mano sveikata tokia pat, bet jaunesni į mane žiūri jau visiškai kitaip. Troleibuse, pvz., girdžiu sakant: “Užleisk vietą šitai senei”. O kitas atsako: “Tegul senė tupi namuose ir važinėja tiktai tada, kada tuščias troleibusas, aš laiko neturiu…” Visa tai, be abejo, žeidžia žmogų.
Apskritai seni žmonės dabar yra diskriminuojami ir juos leidžiama diskriminuoti. Net jeigu užimamos pačios aukščiausios pareigos! Juk net iš prezidento juokiamasi. Juokiamasi iš kiekvieno žmogaus, kuris jau sulaukęs 60 metų. Ir tai yra labai negerai. Žmogus pradeda senti ką tik gimęs. Žūva jo ląstelės, jau nuo 50 metų reikia kalbėti apie žmogaus perėjimą į tokį naują, visiškai subrendusį ir labai darbingą būvį. Tada, kada prasideda jo klimaksas, kada prasideda hormoninės medžiagų apykaitos pasikeitimai. Tai yra labai darbingas, labai vertingas amžius. Ir, pavyzdžiui, kaime ant šitų pagyvenusių žmonių, pensininkų dabar tiesiog laikosi kaimas, laikosi gyvenimas! Iš savo tų varganų pensijų kaimo žmonės dar sugeba remti savo vaikus, dirbančius, o kartais ir nedirbančius.
Ir aš norėjau papasakoti savo knygoj kaip tik apie tokį žmogaus pereinamąjį amžių. Kaip jis sensta, kaip jis bando gydytis, kaip į jį žiūri gydytojai ir t.t., ir pan.
Daktare, bet jūs kalbate apie tokius ausiai neįprastus žodžių derinius. Pavyzdžiui, vyrų klimaksą. Daug kam tai yra didžiulė naujiena! Apie tą vyriškį, kuris sukuria antrą šeimą, “antrinę” šeimą, palikęs jau paaugusius vaikus ir toliau gyvenantis jauno žmogaus gyvenimą, būdamas nebejaunas, apie tokį senstelėjusį jaunuolį jūs tarsi sakote, kad nėra čia kuo žavėtis. Tai tiesiog vyrų klimakso padarinys. Tai jūs pasakykite, kieno ta senatvė yra gražesnė - vyrų ar moterų? Ar vyrams duotas gražus nusenimo variantas?
Deja, kaltos publikacijos, kalti gydytojai, kurie visą laiką akcentavo, kad vyrai to klimakso neturi. Nors, Dieve brangus, jie jį turi anksčiau negu moterys! Ir dabar jau niekas šito neslepia. Pavyzdžiui, vakar, rodos, laikraštyje “Vakaro žinios” (tą laikraštį aš vadinu senelių pornografiniu laikraščiu dėl to, kad jis pigus ir ten visokių tokių dalykų yra prirašyta) rašoma apie vyrų klimaksą visiškai atvirai. Tai užsienio publikacija ir manau, kad tai yra teisinga. Pavyzdžiui, moterų klimaksą gydo pakaitine hormonų terapija, o vargšus vyrus šeria visokiais vaistais, kad tik tą jų pasididžiavimą kaip nors galima būtų pakelti. Nors reikėtų duoti raminamųjų. Žmogui nereikėtų blaškytis, ieškoti 20 metų jaunesnės žmonos, tiesiog ramiai pralaukti šitą laikotarpį. Ir prof. B. Dainys galėtų šitą daryti, bet jis kažkodėl kelia tą pasididžiavimą. O kilnoti nereikėtų, žmogui reikėtų leisti pereiti į labai ramų, gražų, prasmingą ir labai tautai reikalingą periodą - pilną subrendimą. O pilnas subrendimas - maždaug apie 50 metų.
Daktare, bet jūs kalbate absoliučiai nepopuliarius dalykus ir aš bijau, kad tai tiesiog didžiulė knygos antireklama. Dar vienas dalykas, kuris gali visiškai nužudyti knygą, yra tas, kad jūs nemylite sportininkų. Ir personažai sportininkai nėra patys šviesiausi jūsų knygoje. Net knygoje viešintys jūsų du pašnekovai - prof. Kazys Ambrozaitis ir prof. Henrikas Zabulis, kurie iš brandaus vyro pozicijų komentuoja senatvę ir jos reiškinius, net jie apie sportą nelabai gražiai kalba. Tai kodėl jūs dabar taip nemėgstate to sporto? Ar jūsų fizinio lavinimo mokytojas buvo griežtas?
Fizinio lavinimo mokytojas buvo visiškai normalus. Bet aš matau dabar labai blogus dalykus. Bijau pasakyti, bet turiu duomenų, kad kas trečias sportininkas tampa nusikaltėliu. Ypač tų grubių sporto rūšių: bokso, dziudo, imtynių... Neretai šių sporto šakų sportininkai, baigę aktyvųjį sportą, tampa aferistais, žmonių apgaudinėtojais. Pavyzdžiui, visi tie, kurie skelbiasi laikraščiuose, kad išgydo vėžį, širdies ligas (prašom pasidomėti!), - tai yra sportininkai, baigę savo sportinę karjerą. Jie neišmano gydymo, bet jiems apgauti žmogų nieko nereiškia. Juos visą gyvenimą to ir temokė - kad kaip nors duok, spirk, mušk, sutriuškink… Ir aš nežinau, reikėtų kažką daryti: ne tik kūną lavinti, bet šiek tiek suteikti tiems sportininkams galimybių, kad jie ir dvasiškai lavintųsi.
Sportas prilyginamas menui, kultūrai. Už tai, kad nuspyrė, mušė arba bent stengėsi primušti, mokamos didžiausios premijos! O kiek turi dirbti, pavyzdžiui, kūrėjas, kad jis užsidirbtų tris tūkstančius litų savo galva? Vadinasi, šiandien kūno galimybės yra vertinamos daug labiau negu protinės! Nors esam žmonės. Ir kūno galimybes kiekvienas gyvūnėlis turi vos ne didesnes, negu kad žmogus gali turėti. Ir dramblys, ir tigras, ir liūtas yra stipresni už žmogų. Ir jeigu draudžiamos šunų kautynės, vadinasi, šunimis mes labiau rūpinamės negu žmonėmis, kurie mušasi beveik iki užsimušimo sporto arenoje.
Dabar aš norėčiau pateikti keletą sakinių iš daktarės knygos, kurie man pasirodė labai paprasti, bet kiekviename iš jų yra gelmė. Tie sakiniai stilistiškai yra tarytum numesti, jie lyg tarp kitko. Bet kiekvienąkart perskaitęs, tu suklūsti ir imi galvoti - ką tai reiškia? Pavyzdžiui, ką reiškia tokie pasakymai: “…senatvėje visi tampame žmonėmis... Skurdas gyvenimą ilgina… Senelių laimė priklauso nuo valdžios… Ligos yra mirties mandagumo vizitai ir jas reikia sutikti pagarbiai… Ką jaunas daro jėga, senelis padaro protu… Mylintys vaikai, užuot pirkę vitaminų, tegul išsunkia savo tėvams sulčių… Senatvė - kūrybos amžius ir niekas nedraudžia galvoti... Klausiu, ar visada reikia džiaugtis tuo, kad ilgai gyvename…”
Kiekvienas toks pasakymas yra kontroversiškas, skatina diskusiją ir tarsi absoliučiai prieštarauja tam mūsų tradiciškam mąstymui. Daktare, kodėl jūs visada einate prieš plauką? Kodėl jums kelia abejonių tai, kas kitiems atrodo visiškai savaime suprantama. Kodėl jūs sakote tai, kas tiesiog prieštarauja absoliučiai visų supratimui? Pvz., kad skurdas gyvenimą ilgina?
Jis iš tiesų ilgina. Kadangi aš gyvenu bute ir prieš mano langus yra šiukšlių konteineriai, aš sėdėdama virtuvėje galiu žiūrėti, kas juose knisasi. Tie žmonės pas gydytojus nesilanko ir jie negali lankytis. Bet jie kažkaip peržiemoja, net sloga neserga. O juk tokia sunki žiema ir koks tas maistas jų iš tiesų yra blogas…
Dabar turbūt reikėtų kalbėti... na, gal ne apie skurdą, gal aš ne visai tiksliai pasakiau, o apie kuklų gyvenimą, kada vis dėlto nepersivalgoma, kada nesilaikoma dietų. Nėra geros dietos: žmogus nėra mašina, į kurią galima pilti tik atitinkamus tepalus, jis turi valgyti įvairų maistą. Vienintelis būdas numesti svorį yra mažinti suvartojamo maisto kiekį! Ir nėra jokių tablečių, ir nėra visokių nesąmonių… Šiuo metu visa, kas siūloma svoriui sumažti, yra tik biznis ir niekas daugiau. Be paties žmogaus pastangų sumažinti tą svorį niekam niekas gerai nesibaigia. Čia būtų galima daug apie tai kalbėti. Šiek tiek aš toj savoj knygoj apie tai ir kalbu. Visko pasakyti negalėjau, bet vis dėlto kai ką paaiškinau. Nes vis dėlto tie mano prototipai gyvena ir su jais aš kalbuosi. Ir praeityje tai buvo labai sveiki žmonės, pradėję sirgti tik sulaukę atitinkamo amžiaus.
Beje, man patiko vienas gruzinas profesorius, kuris pasakė, kad vyras turi teisę pradėti gydytis nuo 70, o moteris - nuo 80 metų. Dėl to, kad moteris yra gyvybingesnė, kūrybingesnė ir ji pasensta vėliau. Iš tiesų net Viešpats Dievas suteikė moteriai 8 metais ilgesnį gyvenimą negu vyrui. Vyras yra vargšas, kadangi nuo jo slepiama tiesa ir jis pats sąmoningai nuo jos slepiasi. Jis visą laiką nori būti jaunas, nors seksualinis aktyvumas dar nieko nereiškia. Tuo laiku, kai seksualinis aktyvumas yra didelis, yra vyras ir moteris. O pradedant nuo 60 metų tiek vyras, tiek moteris tampa… žmogumi. Praeina tas noras žavėti, mėgautis sekso malonumais… Tokie norai turi praeiti arba jie turi labai stipriai sumažėti. Ir tapęs žmogumi, žmogus gali padaryti didelių dalykų.
Bet, daktare, tai, ką jūs šnekate, yra tiesiog visiškas avangardas! Ir tai keičia mūsų įsivaizdavimą apie gyvenimo malonumus, džiaugsmus ir gyvenimo prioritetus… Ar jūs iš tiesų visai atsakingai galite sakyti, kad visi senatvėje tiesiog tampa žmonėmis? Ir į senatvę reikia žiūrėti taip, kaip žiūrite jūs - giedrai ir be apgailestavimo. Juk daugeliui žmonių senatvė yra tragedija. Tad kaip mes filosofiškai turime žiūrėti į tą savo kūno senėjimą, nes dvasia, kaip žinia, kaip jūs ne kartą teigėte, sensta daug lėčiau.Senatvė yra toks pat gyvenimo tarpsnis kaip visi kiti. Kodėl, tamsta, neraudojote praradusi vaikystę ir atėjusi į jaunystę? Kodėl, tamsta, neraudojote, kada praėjo jaunystė ir atėjote į subrendimo amžių, įsimylėjote, auginote vaikus? Tai kodėl, tamsta, turi verkti ir raudoti, kada iš savo jaunystės ateini į subrendimo amžių, į senatvę, kuri yra lygiai toks pat aktyvus gyvenimas? Dėl to ir knyga vadinasi “Laimingas senelių gyvenimas”. Ne laiminga senatvė žiūrint pro langą, o gyvenimas! Ir aš norėjau pasakyti, kad vyresnio amžiaus žmogus jokiu būdu negali visko atiduoti savo vaikams, tikėdamasis, kad jis už tai bus labiau mylimas. Bet senatvė yra amžius, kada norisi duoti. Ir yra labai malonu, kad vyresnio amžiaus žmogus, senas žmogus, sukaupęs daug patirties, gali duoti, mylėti, dovanoti anūkams ir t.t. Tai yra vienas iš tokių pagrindinių dalykų, kurie daro gyvenimą prasmingą.
Dar vienas dalykas, kurį toje knygoje norėjau pasakyti. Vyresnio amžiaus žmogui reikalinga medicininė pagalba. Šiuo metu vyresnio amžiaus žmonėms medicininė pagalba jau yra be galo sunkiai prieinama. Beje, mano amžiaus žmogaus jau net nebeguldo į ligoninę. Arba jeigu ir guldo, tai reikia, kad giminės pirma nueitų pas skyriaus vedėją ir su juo susitartų, kad mane paguldytų…
Knygoje jūs pateikiate kitą patarimą. Ką daryti, kad paguldytų į ligoninę. Reikia nuvažiuoti į Trakus ir pasistengti, kad parblokštų mašina…
Na, nesakau, kad parblokštų mašina, bet rajone vis dėlto gydytojai yra daug padoresni negu Vilniuje. Vilniuje gydytojai jau perprato, ko reikia. Reikia, kad ligonis duotų 125 litus, tą vadinamąjį atsidėkojimo mokestį. Dabar kai kuriose klinikose, pavyzdžiui, Antakalnio klinikoje, jau atviru tekstu yra kalbama, kad labai gerai, kai tas atsidėkojimo mokestis yra įteikiamas tuoj pat ligoniui atvykus. Man buvo labai nesmagu girdėti šitokius dalykus. Bet aš pagalvojau, kad gydytojas gal jau nebegalvoja apie ligonį, jam gal reikia namą statytis, gal reikia kur išvažiuoti...
Daktare, kiek metų jūs pati išdirbote kaip praktikė?
Aš išdirbau 52 m. Tai pakankamai daug... Aš nesakau, mes irgi gaudavome ar saldainių dėžutę, ar gėlių… Bet mes dar tais laikais mokėjome džiaugtis tuo kontaktu su ligoniu. O dabar atrodo, kad jokia dovana, tiesiog niekas kai kurių gydytojų nebegali nudžiuginti, tiktai pinigai. Ir valdžia tai įteisino. Argi galima tylėti visa tai matant? Ką reiškia atsidėkojimo mokestis? Juk, pavyzdžiui, gydo ne vien gydytojas, gydo ir medicinos sesuo, gydo ir sanitarė, gydo pati aplinka, gydo ir valgyklos darbuotojai… Tai jeigu jau dėkoti, tai visiems, o ne vienam gydytojui. Be abejo, yra nepaprastai gerų gydytojų ir aš čia kalbu ne apie visus.
Daktare, bet dabar artėja Seimo rinkimai. Šitiek daug medikų pasišovė eiti į Seimą. Ar jūs siejate kokias nors viltis su tuo medikų noru būti valdžioje? Gal su jų atėjimu viskas išsispręs ir jūs lengvai pateksite į ligoninę, o jūsų knygos personažams bus lengva susiprotezuoti dantis? Tas daktarų ėjimas į valdžią ištisomis palatomis, ką jisai rodo?
Jisai rodo, kad šitie gydytojai turbūt vis dėlto yra tokie žmonės, kuriems žema ieškoti sau papildomų lėšų, ko nors reikalauti iš ligonio ir pan. Jie tiesiog nori geresnio gyvenimo. Ponia Lolita, jūs turbūt matote, kad nė vienas Seime atsidūręs gydytojas kol kas nesirūpino medicina. Jie rūpinasi kažkuo kitu. Ir, matyt, rūpintis kitu yra smagiau negu rūpintis medicina. Taip kad tie gydytojai, kurie šiuo metu veržias į Seimą, jie tikrai nesirūpins medicina. Parlamentarė Dangutė Mikutienė, kuri kuruoja sveikatos apsaugą Seime, neturi medicininio išsilavinimo. Ji baigusi Parapsichologijos akademiją. O apie visokį burtininkavimą šitoje knygoje aš rašau labai negailestingai.
Ir raganos jums dar neatkeršijo?
Žadėjo man keršyti kažkokiais savais metodais. Bet bijau, kad aš irgi tam tikrą apsauginę priemonę turiu.
Bet rimtai kalbant, ką reiškia tas visuomenės polinkis į raganavimą, į horoskopus?.. Aš irgi skaitau kiekvieną rytą savo horoskopą, bet jeigu man sakoma, kad darbe nesiseks, tai aš vis dėlto stengiuosi eiti į darbą, tikėdamasi, kad gal man pavyks kaip nors tą horoskopą pergalėti. Nemanau, kad esu jau pasimaišiusio proto. Bet kai kurie visuomenės ženklai iš tiesų rodo tam tikrą dvasinį pakrikimą. Ir jūs jį diagnozuojate abiejose savo knygose. Kas atsitiko visuomenei, kad dabar be kažkokių išskirtinių galių turinčių žmonių patarimų ji nieko negali daryti?
Vienas dalykas, tai yra medicininių paslaugų neprieinamumas. Antras dalykas, valstybei, man atrodo, rūpi tas burtininkavimas. Aukščiausi mūsų pareigūnai kreipiasi į beraštę burtininkę, kad jiems kokį likimą nuspėtų ir t.t. Tai čia yra labai graudūs reikalai. Savivaldybėse registruojami ir duodami leidimai žmonėms, neturintiems jokio medicininio išsilavinimo, kad jie užsiimtų gydymu. Kaip tai suprasti? Gydo žmonės, kurie nežino, kurioje pusėje kepenys, kurie nenutuokia, kaip veikia plaučiai?.. Jeigu Kauno “Žinijos” draugijoj kažkokia moteriškė skaito paskaitą apie tai, kad vėžys vystosi dėl kirminų?.. Ir tai vyksta “Žinijos” draugijoj! “Žinijos” draugijos šiandien jau tapo įvairių burtininkų propagandos centrais.
Be abejo, didelę reikšmę čia turi įtaiga. Kaip ir placebas. Jeigu žmogus tiki, o tai yra labilios psichikos žmogus, jeigu jis bėga pas burtininką, jis juo tiki, tai net ir pats sau gali įsiteigti tokius dalykus, kuriuos jam tas burtininkas išbūrė.
O dėl horoskopų poniai Lolitai aš patarčiau taip - pasiskaitykite bet kokį horoskopą. Jeigu, pavyzdžiui, jūs - mergelė ir jums nepatinka mergelės prognozė tą dieną, tai tuomet pasiskaitykite avino. Jeigu tą dieną avinui geriau, pabūkit avinu. Kas čia tokio? Juoko mūsų gyvenime yra labai mažai, tai galim visa tai priimti juokais. Pamatysit, kaip viskas tada pildosi.
Na, manau, naujoji jūsų knyga praskaidrins daugeliui žmonių gyvenimą. Nors nėra ji taip labai ir nekaltai juokinga ar lengvabūdiška. Bet pasakojama yra šmaikščiai, aštriai, labai geru stiliumi ir, beje, literatūriškai, ne taip jau paprastai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.Bet prieš pakalbant apie juoką ir humorą, aš dar noriu pateikti jums vieną tokį klausimą. Štai jūs pliekiate visą sveikatos apsaugos sistemą ir, kaip ką tik pasakėte, vilčių su naujai ateinančiais į Seimą gydytojais nesiejate. Jeigu atsitiktų taip, kad jus paskirtų sveikatos apsaugos ministre, koks būtų jūsų pirmas darbas, kurį padarytumėte?
Grąžinčiau nemokamą gydymą, kurio šiuo metu nėra. Būtina grąžinti pagarbą doram gydymui, doram gydytojui ir doram žmogui. Dabar šitos vertybės yra labai nuvertintos. Pabrango vaistai, nors mums meluojama, kad nepabrango. Juk visiems aišku, kad pabrango. Neseniai pas mane lankėsi svečiai iš Australijos, jie buvo nustebę išvydę mūsų kainas. Niekur pasaulyje tokių nėra! Meluojama ryškiausiai ir atrodo, kad taip ir reikia.
Sveikatos apsaugos ministras turi būti ne partinis. Partiečiai neturi doro žmogaus. Negalima leisti, kad partijos skirtų sau kokį reikalingą žmogų, kuris rūpintųsi tik partija, jos reikalais, jos finansais ir, be abejo, savo finansais.
Bet, daktare, ką gi jūs padarytumėte? Pirmą savo darbo dieną ką jūs keistumėte? Mes visi žinome, kad yra blogai. Koks jūsų pirmas darbas?
Pirmiausia tai aš nė už jokius pinigus ten neičiau. Dėl to, kad ten yra tiek visko pridirbta ir primakaluota, ir tiek prisimeluota… Kad su visu tuo kovotum aukščiausiu lygiu, neužtektų gyvenimo. Ir padoriam žmogui būtų labai sunku. Vienintelis iš mūsų nepriklausomų laikų sveikatos apsaugos ministrų, kuris rūpinosi žmogumi ir kad iš tiesų dar būtų bent koks nemokamas gydymas, ką garantuoja mūsų Konstitucija, tai buvo daktaras A. Vinkus. Bet vis tiek jis neįtiko. Ateina kita partija ir tuoj pat keičiama.
O dabar vis dėlto apie juoką. Nes tai yra juokinga knyga, su tokiu pozityviu nusiteikimu, nepaisant visų blogybių, apie kurias mes galime kalbėti valandų valandas. Daktare, ar juokas yra svarbu gyvenime?
Jis tiesiog yra laimė! Jeigu mes net į dabartinį mūsų gyvenimą pažiūrėsime šiek tiek ironišku žvilgsniu ir jeigu mes sugebėsime pasijuokti iš tų žmonių, kurie labai vaizduoja, kad yra nepaprastai išmintingi ir patys gudriausi, - už tai jie reikalauja tūkstantinių atlyginimų, - jeigu iš jų sugebėsime pasijuokti, iš karto gyvenimas pagerės. Ir juokas turi sugrįžti į mūsų gyvenimą. Šiuo metu mes neturime juoko. Juk, pavyzdžiui, tik “Dviračio žynios” yra rimta laida, rimtas juokas. O jeigu juokiamasi iš psichinio ligonio, iš invalido, ką daro kitos laidos, tai čia yra beveik nusikaltimas. Iš tokių žmonių juoktis negalima. Juokas turi būti rimtas.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
