Per savaitę jau be abejonės būtų kas nors pateikęs mobiliuoju nufilmuotą medžiagą internete, juk ukrainiečiai į egzekuciją tariamai suvarė minias žmonių.
Šiandien jau galima visiškai tiksliai kalbėti apie tai, kad tokio įvykio nebuvo. Sąžinę pardavę propagandininkai paprasčiausiai bandė įžiebti rusų neapykantą ukrainiečiams, vykdydami patį baisiausią ir ciniškiausią nusikaltimą, koks tik įmanomas karo metu. Pats melo faktas, televizoriaus pagalba pateiktas milijonams Rusijos gyventojų, ypatingų komentarų nereikalauja, tačiau apie propagandinės mašinos funkcionavimo mechanizmą pakalbėti reiktų.
Pasižiūrėjus „Pirmojo kanalo“ siužetą, aš išsyk prisiminiau, kad kažkur jau kažką panašau skaičiau. Ieškoti pirminio šaltinio namų bibliotekoje ilgai neteko. „Pas juos atsirado kūdikių naikinimo specialistai, meistrai, kurie, pačiupę krūtimi maitinamą vaiką už abiejų kojų, perplėšia jį iškart pusiau, tuo pralinksmindami ir prajuokindami savo kolegas bašibuzukus“. „...Paėmė jie mažąją broliuką, berniuką dviejų – trijų metų, iš pradžių išdūrė jam adata akis, o vėliau pasodino ant kuolo. Berniukas baisiai ir ilgai rėkė, kol numirė, - tai visiškai tikras faktas“.
Pateiktos citatos paimtos ne iš šiuolaikinės proputiniškos žurnalistikos, o iš Dostojevskio „Rašytojo užrašų“, 1877-ųjų gegužė-birželis ir rugsėjis. Fiodoras Michailovičius buvo aistringas Rusų – turkų karo propagandininkas ir savo skaitytojui pateikdavo „visiškai tikrą faktą“, nors nevisiškai aišku, kaip jis galėjo gauti savo žodžių patvirtinimą iš kažkokios nelaimingos mergaitės apie turkų įvykdytus žiaurumus jos broliuku kažkokiam visų užmirštam Balkanų kaime.
O štai kodėl F. Dostojevskis taip mėgdavo šiuo „faktus“, visiškai aišku. „Mums reikalingas šitas karas ir patiems: ne tik dėl tų turkų nukankintų „brolių slavų, kylame mes, o dėl savo pačių išsigelbėjimo. Karas atgaivins orą, kuriuo mes kvėpuojame ir kuriame mes dusome, sėdėdami dvasiškai suspausti ir pasmerkti.“ „Greičiau dėl taikos, ilgos taikos žmogus sužvėrėja ir tampa žiaurus, o ne karas. Ilga taika visada pagimdo žiaurumus, bailumą ir grubų išvešėjusį egoizmą, o svarbiausia – proto stagnaciją. Ilgos taikos laikotarpiu prasigyvena vien tik budeliai ir tautų eksploatatoriai“.
Jeigu kas netiki, kad tokius žodžius galėjo užrašyti humanistas, liūdėjęs dėl ašaros, pralietos vienos vaiko, tai gali pats paskaityti „Rašytojo dienoraštį“ 1877 metais balandį. Pasitaiko, aišku, pasaulio istorijoje ir tiesmukiškesnė, ciniškesnė karo propaganda, tačiau, sakykime tiesiai, ganėtinai retai.
Patriotinis tautos pakilimas, kurį matome šiandien, gali puikiai priimti panašią propagandą. Aišku, daugeliui vis dėlto kiltų tam tikrų įtarimų dėl Peterburge užsisėdėjusio Fiodoro Michalovičiaus siūlymo „vardan kovos su „proto stagnacija“, paaukoti tūkstančius lavonų kur nors Šipkoje“. Todėl F. Dostojevskis, dar metams likus iki karo pradžios, „kompetetingai“ skaitytojams paaiškino, kad ilgalaikės kovos su musulmonais nebus, net jeigu mes užimsime Konstantinopolį, kuris mums itin reikalingas „išvalyti orą“. Anot rašytojo, štai kas turėtų gerokai apraminti turkus: „Visų pirma, iškart reiktų atitarnauti Sofijos soboro liturgijas, vėliau patriarchas iš naujo pašventintų Sofiją: iš Maskvos, aš manau, tą pačią dieną atkeliautų varpas, sutoną išvežtų, kur reikia, - ir visu tuo viskas ir baigtųsi“, - „Rašytojo užrašai“ 1876-ųjų rugsėjis.
Įrodydamas savo geopolitines išvadas Fiodoras Michailovičius rėmėsi tuo, kad kai Ivanas Groznyj nukariavo Kazanę, totoriai amžiams nusiramino, tai reiškia, ir turkai pasielgs taip pat. Iš tiesų totorių sukilimai kildavo nuolat, tačiau pats F. Dostojevskis apie tai galėjo ir nežinoti (juk ir dabartiniais laikais apie tai dar labai mažai informacijos). Mažai tikėtina, kad jis nieko nebuvo girdėjęs apie baškirų Salvato Julajevo sukilimą. Apie ką tikrai žinojo Fiodoras Michailovičius, tai apie ilgą ir kruviną Šiaurės Kaukazo musulmoniškų tautų pasipriešinimą, kuris vyko jo akyse. Tačiau šios istorijos jis nepageidavo prisiminti, nes tuomet būtų sunkiau kurti karinę agitaciją.
F. Dostojevskis buvo genialus rašytojas ir genialus propagandininkas. Jis puikiai jautė, kuo būtų galima patraukti skaitytoją, nors, be jokios abejonės, niekas jo agitacijos įgūdžių nemokė. Nuo tol propagandos sistema pasipildė mokslinėmis žiniomis, o vietoje „Rašytojo užrašų“ ji naudoja televizijos kanalus. Tačiau esmė pasiliko ta pati. Jeigu sujaudinti žmones siaubinga mažamečio egzekucijos scena, tai vėliau tampa daug lengviau užsiundyti juos ant suaugusiųjų priešų. Juk prieš „šlykščią tautą“ (kaip turkus vadino F. Dostojevskis), bet kokia agresija atrodys moraliai pateisinama.
