Netikėtai praregėjusio Artūro Paulausko nuogąstavimai dėl svetimų valstybių specialiųjų tarnybų įtakos suteikia progą pažvelgti į akivaizdžias jo paties sąsajas su tomis struktūromis.
Ar bandymas stoti į KGB mokyklą 1975 metais nėra pakankamas įrodymas, kad A. Paulauskas nuo pat jaunystės savo noru siekė tapti uoliu svetimos valstybės arba, kitaip sakant, okupantų parankiniu?
Tik medicinos ekspertinė komisija, pripažinusi, kad sveikata per prasta tarnybai sovietų saugume, užkirto kelią A. Paulauskui pratęsti tėvo, buvusio kadrinio KGB darbuotojo, net ir akivaizdaus sovietų imperijos griuvimo akivaizdoje nuėjusio su reakcingomis jėgomis, kelią.
Ištikimybę Feliksui Dzeržinskiui akivaizdžiai patvirtina ir faktai, kad po daugelio metų, prabėgusių nuo nesėkmingo bandymo papildyti KGB gretas, laikinai atsisėdęs į prezidento kėdę A. Paulauskas suskubo uždaryti archyvus, liudijančius sovietų represinių struktūrų nusikaltimus, o į Valstybės saugumo departamento vadovo postą paskyrė KGB rezervo karininką.
Priminti „valstybininko“ praeitį verčia kraupus faktas, kad būdamas Varėnos rajono vyriausiuoju prokuroru A. Paulauskas 1984 metais sankcionavo nutarimą skirti priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje sovietų valdžią kritikavusiam Varėnos miškininkui Eduardui Narkevičiui.
A. Paulauskas neatsižvelgė net į Naujosios Vilnios ligoninės gydytojos išvadą, kad priverstinis gydymas E. Narkevičiui nereikalingas.
1990-aisiais, palaimintas paties Vytauto Landsbergio, A. Paulauskas tapo laisvos Lietuvos generaliniu prokuroru ir dalyvaudamas parodomosiose bylose susikūrė principingo pareigūno įvaizdį. Tačiau ar tai – tiesa? Beje, po 1991 metų rugpjūčio pučo buvusiuose Komunistų partijos centro komiteto rūmuose buvo rasti užrašai, bylojantys, kad pučo sėkmės atveju būtų buvę suimti ir kai kurie prokurorai. Sąrašuose tarp Kremliui neįtikusių Lietuvos prokurorų A. Paulausko pavardės nebuvo.
1994 metais, kai į Lukiškes buvo uždaryti Vievio sanatorinės mokyklos direktorius Petras Marcinka ir 72 metų mokyklos darbininkas Klementas Dapkus, generalinis prokuroras A. Paulauskas, puikiai žinojęs šią absurdiškais kaltinimais grįstą bylą, išsityčiojo iš nuteistųjų pareikšdamas, kad prokurorai žino, ką daro.
Kad generalinis prokuroras žinojo, ką daro, liudija ir tai, jog tikrų nusikaltėlių gaujos galėjo glaudžiai bendradarbiauti su to meto valdančiajai daugumai giminingomis luokėmis, holdingais ir EBSW tipo struktūromis.
Užtat per septynerius metus generalinio prokuroro ir pavaduotojo postuose A. Paulauskas nieko nenuveikė, kad būtų atskleistos Pakaunės miško maišto, tilto per Bražuolę sprogdinimo, Juro Abromavičiaus žuvimo aplinkybės ir ištirta Medininkų žudynių byla.
Gal kam nors neaišku, kur buvo rašomas pastarosios bylos scenarijus? Ir kam naudinga, kad šios bylos apskritai nebūtų ištirtos. Gal Lietuvai, kurią šiandien gėdingai išspirtas į Seimo pirmininko kėdės ginti nuo svetimų įtakų šokasi A. Paulauskas?
Evaldas Lementauskas yra Liberalų demokratų partijos pirmininko pavaduotojas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
