Džiugu, kad miestai atsisuko į viešąsias erdves ir ėmė jas tvarkyti, rekonstruoti, gerinti. Prastos sovietinių laikų medžiagos keičiamos naujomis, tauresnėmis, ilgaamžėmis. Inžinerinė įranga atnaujinama, randasi naujesnio dizaino urbanistinių elementų. Tačiau tokie „sanitariniai“ remontai ir pagerinimai kažkodėl neišvengiamai susiję su tam tikrais praradimais.
Pirmiausia vientisa „vienos rankos“ architektūra estetiškai suniveliuoja gatvę, primeta jai prikišamai „teisingos“ ir dažniausiai bedvasės erdvės pavidalą. Kita vertus, ar dėl talento stokos, ar dėl skubėjimo tiek didmiestyje, tiek jautriame kurorto kontekste naudojamos tos pačios architektūrinės priemonės, tie patys receptai.
Taip biurgeriškas Vilniaus Gedimino prospekto užkratas pasklido ne tik Palangos J. Basanavičiaus gatvės erdvėje, bet ir pačiame Nidos centre, Naglių gatvelėje. Liniuotės triumfas prieš improvizaciją, smulkaus autento „išvarymas“ iš pavyzdinės gatvės erdvės, architektūrinio „aš“ sureikšminimas sukuria savotišką dermę, kurioje kareiviškas tvarkos pradas nustelbia gamtos ir žmonių dešimtmečiais kurtą dėlionę. Tegu ir ne visuomet profesionalią, tačiau visuomet kupiną savotiškų miesto folkloro ženklų, tam tikro teksto tarp eilučių.
Tiškevičių bulvaras - kurorto pradžia
Prieš aptariant naująjį J. Basanavičiaus gatvės Palangoje pavidalą, vertėtų trumpam pažvelgti į šios gatvės istoriją.
1877 metais pradėta formuoti gatvė ilgą laiką vadinta Tiškevičių bulvaru. Palei Rąžės upelį grafų Tiškevičių nurodymu 1877-1880 metais pastatytas fachverkinių vasarnamių kompleksas, kurio dalis pastatų yra išlikę iki šiol. Plėsdami kurortą, Tiškevičiai užsakė kurortinės zonos, numatytos suformuoti pietvakarinėje Palangos dalyje, projektą ir Palangos išplėtimo projektą. Nors ir ne viskas, kas buvo numatyta 1877 metų plane, įgyvendinta, tačiau pagrindiniai kurorto elementai suformuoti būtent tada.
Svarbiausia kurorto gatve pasirinktas Tiškevičių bulvaras savo reikšmę išsaugojo iki šiol. 1923 metų vasarą Palangoje ilsėjosi daktaras Jonas Basanavičius ir Tiškevičių bulvaras ta proga pakeitė vardą.
Gatvė, mačiusi pačių įvairiausių laikų ir poilsiautojų, įžengusi į XXI amžių, sulaukė kapitalinės rekonstrukcijos.
1996-1998 metų Valstybės investicijų programos ir Palangos miesto savivaldybės lėšomis buvo pastatytas naujas jūros tiltas, kainavęs 13 mln. litų. Tačiau investicijos į centrinės miesto dalies infrastruktūrą nebuvo labai greitos.
Konkurso laureatai įgyvendino idėjas2000-ųjų pabaigoje Palangos miesto taryba nusprendė išplėsti Rąžės upelio ekologinio sutvarkymo investicinį projektą - sujungti jį su J. Basanavičiaus gatvės rekonstrukcijos investiciniu projektu ir patvirtinti kaip prioritetinį. Iš 2002 metų Palangos savivaldybės biudžeto J. Basanavičiaus gatvės projektavimo darbams ir rekonstrukcijai skirta 200 000 litų. Tų pačių metų rugsėjį parengtas rekonstrukcijos darbų projektas, o visi rekonstrukcijos darbai buvo įvertinti 18,87 mln. litų.
Architektūriniam konkursui J. Basanavičiaus gatvės ir jos prieigų koncepcijai parengti buvo pateikti 6 projektai. Komisija aukščiausius balus skyrė įmonės „Vilniaus planas“ autorių V. Vizgirdos, E. Petkaus, J. Šimeliūnienės, K. Vizgirdos, I. Gujytės ir G. Vizgirdos darbui. Konstatuota, kad šis konkursinis projektas labiausiai atitinka J. Basanavičiaus gatvės ir jos prieigų kompleksinio sutvarkymo užduotį.
Konkursą J. Basanavičiaus gatvei rekonstruoti laimėjo AB „Hidrostatyba“, pasiūliusi mažiausią darbų atlikimo kainą (11,68 mln.litų). Darbai pradėti 2003 m. pabaigoje. Gatvės rekonstrukcija buvo suskirstyta į 3 etapus, darbus organizuojant taip, kad kuo mažiau būtų trukdoma poilsiautojams.
Užstatymas margas, grindinys - dar margesnis
„Architektūrinį pasivaikščiojimą” derėtų pradėti J. Basanavičiaus gatvės pradžioje - sankirtoje su Vytauto gatve. Būtent ši sankryža yra savotiški vartai į Palangos kurorto simboliu tapusią gatvę. Dekoratyvūs akmeniniai „kamuoliai“ - tarsi skiriamasis ženklas, kuriuo pradedamas formuoti naujasis gatvės vaizdas - gan darniai sujungia abi erdves. Gatvės pradžia akcentuojama ir aukštu išraiškingų formų šviestuvu, kuris savotiškai atsikartoja mažesniuose J. Basanavičiaus gatvės „giminaičiuose”.
Prestižinės gatvės vaizdą jau iš pat pradžių gadina abiejose gatvės pusėse styrantys objektai: iš kairės - apdegęs ir baigiantis griūti Kurhauzas, dešinėje - sovietmečiu statytas ir vis dar nesutvarkytas „Bangos“ pastatas. Kontrastas tarp renovuotos gatvės ir šių pastatų dar kartą verčia susimąstyti apie labai skirtingus komercinius interesus, viešosios erdvės formavimą ir elementarios disciplinos stoką.
Kad gatvės dvasia pakitusi, nuneigti būtų sunku. Anksčiau giliuose medžių šešėliuose skendėjusi gatvė tapo šviesi, erdvi ir nebe tokia romantiška. Kaip žinia, naujos žalumos suformavimas - ilgas procesas.
Aktyvus J. Basanavičiaus gatvės grindinys - iš keleto spalvų trinkelių rūšių. Spalvinė paletė gal ir nėra pernelyg gausi, tačiau spalvinės kompozicijos nelabai sėkmingos ir, atrodytų, buvo galima išsiversti su kuklesniu arsenalu. Kai gatvės užstatymas jau ir taip margas, nuosaikesnis grindinio koloritas sujungtų, o ne dar labiau išblaškytų skirtingus gatvės elementus.
Kiek geriau pavyko su naujaisiais šulinių dangčiais, papuoštais Palangos miesto herbu, taip pat su apsauginiais medžių karkasais. Gaila, kad dar nepasibaigus pirmajam sezonui, jau išlindo techninis brokas. Šiek tiek stebina tai, kad kai kuriuose besijungiančiuose su gatve įvažiavimuose, atrodo, „pritrūko” kelių grindinio kvadratų.
Jūratė, Kastytis ir draugovininkai
Aptariant J. Basanavičiaus gatvę, reikia nepamiršti ir sutvarkytos Rąžės upelio pakrančių erdvės. Nedidelės terasos, apjuostos plieno spalvos turėklais, išplečia, papildo gatvės erdvę. Nauji takai ir tiltelis dera su reljefu. Tik kažkodėl gatvėje esant tokiai gausiai formų įvairovei, pakrantės šviestuvų forma mažai siejasi su gatvės šviestuvais - jie tarsi iškrinta iš bendro konteksto. Plastiški suoleliai ir geriamojo vandens fontanėliai gatvei suteikia jaukumo.
Artėjant prie jūros tilto prieigų, daugėja suolelių, o kartu atsiranda dar daugiau spalvų ir formų. Grindinys, prieš pat aikštę reljefiškai suformuotas apskritimo forma, jungia apvalią erdvę su gatve. Kedro trinkelės tilto prieigose dera su landšafto specifika, tačiau ir vėl tenka prikišti dėl jų nekokybiško suklojimo.
Aikštės formą akcentuoja ratu apie Jūratės ir Kastyčio skulptūrą-fontaną išsirikiavę suoleliai ir šviestuvai. Fontanas renovuotas, gėlynai gražūs, tačiau glaudžiu ratu skulptūrinę kompoziciją „apstoję“ balti šviestuvai tarsi uždaro ją į narvą. Jūratė ir Kastytis atrodo sutrikę ir susigūžę, tartum užklupti uolių draugovininkų kažką begėdiška bedarant. Dabar skulptūrinės kompozicijos netgi apžvelgti dorai neįmanoma, o ką jau kalbėti apie tai, kad „devalvuotas“ jos vaidmuo aikštės erdvėje.
Apskritai ši erdvė gana iškalbingai byloja apie projekto autorių prioritetus, skonį ir kūrybinį metodą. Lenkiant galvą prieš profesinę patirtį, darbštumą ir tam tikrą inžinerinį nuoseklumą, vis dėlto norėtųsi priminti, kad Palangos vertybės - ne marširavimui skirti prospektai, prėskas kataloginis dizainas ar mikrorajoniniai daugiabučiai savaitgaliui.
Aristokratiškas Tiškevičių mostas eilinį bažnytkaimį kilstelti iki kurorto statuso rėmėsi paprasčiausia meile ir pagarba gamtai. Miestas-parkas - štai Palangos raktas į šimtus tūkstančių gerbėjų, kasmet ją užplūstančių, širdis. Ir kuo toliau nuo šios architektūrinės doktrinos, tuo mažiau Palangos.
Belieka tik apgailestauti, kad nuostabus Palangos architektas Stasys Čepys 6-7-ajame dešimtmetyje subtiliais, „aplinkai draugiškais“, statiniais išryškinęs landšaftinį kurorto žavesį, sulaukė taip mažai pasekėjų.
Rūta Ostrovskaja, Audrys Karalius
„Statybų pilotas“, 2005, Nr. 11
