Edwardas Lucasas, knygos „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“ autorius, tvirtina, kad Europos sprendimas atnaujinti derybas su Rusija dėl bendradarbiavimo sutarties yra Baltijos šalių išdavystė. Savo straipsnyje pateikdamas scenarijų, kaip Rusija gali „susitvarkyti“ su Estija, E. Lucasas ragina Europos Sąjungą išdrįsti stoti prieš Kremlių, kurio politika yra aiški: „Europai reikia mūsų labiau nei mums jų“.
„Taigi, santykiai su Rusija yra kaip visada. Ir kokie blogi santykiai. Britanijos sprendimas leisti Prancūzijai vesti Europos Sąjungą link santykių su Vladimiro Putino eksKGBistiniu Rusijos režimu normalizavimo yra vienas iš labiausiai stulbinančių politikos pakeitimų Britanijos diplomatijos istorijoje pastaraisiais metais. Tokia politika paliko mūsų sąjungininkes Rytų Europoje – Lenkiją, Čekiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą – priblokštas dėl tokio mūsų dviveidiškumo. „Mūsų paskutinė europinė viltis mus ką tik „išdūrė“. To ir reikėjo tikėtis. Mes jiems esame tik maža tolima šalis, apie kurią jie nieko nežino“, - rašė vienas aukštas pareigūnas kupiname nevilties laiške.
Europos vienybė po karo su Gruzija niekada nebuvo įspūdinga – švelnus viešas priekaištavimas ir kalbų dėl naujos „partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties“ sustabdymas iki tol, kol Rusija įvykdys laisvai suformuluotos paliaubų sutarties, pateiktos Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy, punktus.
Rusija įvykdė kai kurias iš sąlygų, tačiau ne visas. ES stebėtojai iki šiol negali tinkamai apžiūrėti karo zonos. Jeigu jie galėtų, jie pamatytų etninio valymo dviejuose separatistiniuose regionuose – Pietų Osetijoje ir Abchazijoje – įrodymus. Jie taip pat pamatytų, kad Rusija ten padidino savo kariuomenę. Žinutė Kremliui yra aiški: jūs galite įsiveržti į kaimyninę šalį, grasinti Europai energetiniais ištekliais, ir ES nedarys nieko rimto.
Priežastis paprasta: Gordonui Brownui mažai rūpi užsienio reikalai, bet jam patinka mintis, kad galima susitarti su nauju jo draugu ponu Sarkozy dėl tarptautinių finansų reformos. Prancūzija, kuri vadovaus ES iki metų pabaigos, šį mėnesį nori triumfuoti per Europos viršūnių susitikimą Nicoje. Parodyti, kad ji sutvarkė santykius su Rusija, yra dalis šio plano. Tai pamalonins visas prorusiškas šalis ES. Rusijos energetinių kontaktų palaikymas Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Austrijoje ir Prancūzijoje sukūrė įtakos placdarmą. Tie, kurie D. Britanijos vyriausybėje su pasibaisėjimu stebėjo, kaip mūsų valdžia įsiteikinėja turtingiems ir galingiems rusams, buvo pergudrauti. Idėja, kad derybų pradžia subalansuota pagal naujus, kruopščiai peržiūrėtus ES ir Rusijos santykius, neturėtų nieko apmulkinti. Tai yra pasidavimas.
Tokia situacija turėtų būti ypač žeminanti Davidui Milibandui, kuris savo kalboje Kijeve rugpjūčio 27 dieną pasmerkė Rusijos veiksmus ir taip įkvėpė viltį nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kad Britanija dabar yra kovotoja už pokomunistinių valstybių laisvę ir saugumą. Jis stipriai kritikavo Rusijos „vienašališką mėginimą perbraižyti žemėlapį“, pavadindamas tai momentu, kai šalys privalo pareikšti savo pozicijas. Šios savaitės sprendimas meta ant tų žodžių rūstų šešėlį.
Tai yra platesnio ir niūresnio paveikslo dalis. Dar prieš prasidedant karui Gruzijoje rugpjūčio mėnesį, Rusija baugino savo kaimynus, naudodamasi energetiniais ištekliais ir versdama pinigus į valdžią visame Europos žemyne. Per Šaltąjį karą Kremlius buvo supančiotas komunizmo. Dabar kapitalizmas jį yra „turbo įkrovęs“ per naftos ir dujų kainų šuolį. Rusija susikūrė finansinius ir žmogiškuosius išteklius visoje Europoje. Vokietijos pramonė uždirba dešimtis milijardų eurų Rusijos rinkoje; Rusija yra pagrindinis Vokietijos energijos tiekėjas. Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis vadovauja konsorciumui, kuris stato Rusijos-Vokietijos dujotiekį (planas slaptai sumanytas dar tada, kai G. Schröderis vadovavo Vokietijai).
Nors ES yra žymiai stipresnė nei Rusija popieriuje, turi tris kartus daugiau gyventojų ir daugiau nei 10 kartų didesnę ekonomiką, panašu, kad ji yra nepajėgi stoti prieš Kremlių. Finansinė krizė stipriai smogė Rusijai, bet mums ji smogė dar stipriau. Prieš kelerius metus grasinimas išvyti nesąžiningas Rusijos kompanijas iš pasaulio didžiųjų rinkų būtų buvęs tikra grėsmė. Dabar, jei Londonas, Niujorkas ir Frankfurtas nesutinka priimti Rusijos, ji gali rinktis Dubajų, Bombėjų ar Šanchajų.
Rusijai taip pat nerūpi, ar ji bus išmesta iš tokių klubų kaip Europos Taryba ar G8, arba jei būtų sustabdytos kalbos dėl prisijungimo prie Pasaulio prekybos organizacijos ar Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos. Tokios „baudos“ gali tik dar labiau sustiprinti eksKGBistinio režimo žinią Rusijos žmonėms, jog jų šalis yra apsupta piktavališkų veidmainių. Kremliaus žinutė Europai yra šalta ir tvirta: jums reikia mūsų labiau nei mums jūsų. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas elgiasi taip pat ryžtingai ir suktai, kaip ir jo pirmtakas Vladimiras Putinas. Jo naujasis saugumo planas yra sugriauti Atlantinį aljansą, išstumti Ameriką iš Europos ir sukurti naują saugumo režimą, kuriame didžiausios šalys – pirmiausia, Vokietija ir Rusija – visiems vadovaus.
Dar nevėlu duoti atsaką. NATO jau pakeitė savo požiūrį. Pavėluotai, tačiau Aljanso kariuomenės planavimo biurokratai rengia planą, kaip jis galėtų ginti Baltijos šalis ir Lenkiją. NATO kariniai lėktuvai praėjusią savaitę vykdė pratybas virš Estijos, o vyriausieji Amerikos kariniai vadai dažnai lankosi Baltijos valstybėse.
Tai teikia vilčių, tačiau to negana. Yra daugiau dalykų, kuriems reikia nedelsiant skirti daugiau dėmesio – įskaitant ir Rusijos šnipinėjimą. Jis kaip niekada sustiprėjęs, ir, tikriausiai, yra pavojingesnis Vakarams nei Šaltojo karo metu. Koordinuotas Rusijos slaptųjų tarnybų pareigūnų ir jų pakalikų išvijimas iš, pavyzdžiui, Londono, Stokholmo, Oslo, Kopenhagos ir Varšuvos nusiųstų galingą žinutę Kremliui.
Raktas į Vakarų ateities saugumą yra Baltijos šalių saugumas. Estai, latviai ir lietuviai susiejo savo likimus su mumis, ir mes negalime jų nuvilti. Įsivaizduokite scenarijų. Įsivaizduokite, kad Estijos ekstremistai pradeda grasinti ir bauginti vietinius rusus. Rusija gali lengvai pakurstyti ugnį viešai pareikšdama, kad Estija suvaržo vietinių rusų teises. Tada įsivaizduokite, kad rusų aktyvistai (irgi remiami Maskvos) sukuria „savigynos būrius“, kurie pradeda patruliuoti ir sukuria patikrinimo postus. Kai Estijos valdžia bando tai sustabdyti, Kremlius pradeda skųstis; Rusijos kariai „savanoriai“ pradeda telktis prie Rusijos-Estijos sienos skelbdami savo ketinimus apginti tėvynainius nuo „fašizmo“. Rusijos žiniasklaida viską nušviečia su dideliu entuziazmu. Rusijos valdžia sako, kad jie negali suvaržyti savo piliečių spontaniškų patriotinių sentimentų.
Tarkime, Estija prašo pagalbos pagal NATO chartijos 4 straipsnį. Šiuo atžvilgiu Rusijos įdirbis Vakaruose atsiperka. Vokietija, Italija ir kitos didelės Europos valstybės Estijai atsako, kad savo problemas su Rusija ji turi spręsti dvišaliu keliu. Rezultatas – dar didesnis susiskaldymas Aljanse nei dėl karo Irake. Pamatęs Vakarų silpnumą, Kremlius padidina savo persvarą. Estija bando atkurti tvarką; Rusija pareiškia, kad tai yra netoleruotina provokacija ir reikalauja valdžios pasikeitimo, neatidėliotinų pokyčių kalbos ir pilietybės įstatymuose ir „šveicarų sprendimo“: kantonų sukūrimo, kuriuose rusai galės „tvarkyti savo reikalus“. Tokiam planui paremti Rusija pradeda karinius manevrus.
Ką tada daro Estija? Amerika gali pasiūlyti moralinę paramą, bet ar ji rizikuos pradėti Trečiąjį pasaulinį karą tam, kad apgintų Estiją? Tokia įvykių eiga nėra neišvengiama ar netgi galima. Bet ji nėra tokia absurdiška, kokia turėtų būti. Per daug sudėtinių dalių yra savo vietose, ir Kremlius yra visiškai pajėgus juos visus sudėti ir pagaminti pavojingą patiekalą. Didysis klausimas Estijai ir jos draugams – ką galima padaryti, kad būtų užtikrinta, jog taip niekada neatsitiks?
Atsakymas yra ne nusivilti NATO, bet papildyti jį regioniniais dariniais. Ryšiai tarp Švedijos, Norvegijos ir Suomijos, prie kurių prisijungtų Lenkija ir Danija, padėtų šį scenarijų ten, kur jam ir vieta: geopolitinių trilerių pasaulyje. Pridėkime britų, kanadiečių ir amerikiečių paramą, ir turėsime sunkiai įveikiamą atsvarą Rusijos piktadarybėms tiek Pabaltyje, tiek Arktyje – tikėtinuose naujojo Šaltojo karo karštuosiuose taškuose“.
