Politinė vienybė, bendra valiuta, judėjimo laisvė ir taika – Europos Sąjunga turėjo tapti savotiška amžina utopija. Vietoj to nuo Helmuto Kolio laikų niekas nedrįsto toliau plėtoti Europos. Ar Europa išliks nemirtinga? Dabartinė euro krizė atskleidė, kad šis uždavinys nėra lengvas. Hansas Magnusas Enzensbergeris savo knygoje „Oh, Europa“ apibendrino „įžvalgas“ ir fiktyvias ataskaitas iš septynių skirtingų šalių. Šiandien „Oh, Europa“ yra žodžiai, kuriuos tikras eurofilas privalo šaukti su atodūsiu.
Iš tiesų neįtikėtina, kaip Europos žemynas kartu sujungė savo ekonomines, politines ir karines pajėgas ir kad yra daugiau vienijančių nei atskiriančių dalykų. Didžiausias Europos pasiekimas – karo nebuvimas daugiau nei pusę amžiaus – nėra patirtis. Todėl tie, kurie gimė po Antrojo pasaulinio karo, tai laiko pernelyg savaime suprantamu dalyku.
Bendrų pagrindų ir skirtumų paieška, kalbėjimas ir vienas kito supratimas ir yra Europa. O Didžiosios Britanijos eurofobija yra nesuprantama. Buvusio šalies premjero Tonio Blero didžiausias politinis apsiskaičiavimas nebuvo Irako karas. Tai buvo jo kampanija galutinai ir negrįžtamai Didžiąją Britaniją vesti į Europą. Buvusio „The Economist“ vyriausiojo redaktoriaus Bilo Emoto knygoje pateikta Europos 2021 m. vizija. Pasak jo, Europa bus silpna, o euras bus laikinas reiškinys. Tačiau straipsnio autorius buvo tvirtai įsitikinęs, kad Didžioji Britanija, matydama bendros valiutos euro sėkmę, galiausiai prisijungs prie euro zonos dėl praktinių priežasčių.
Kai prieš devynerius metus buvo įvestas euras, „deutschmark patriotizmas“ nepavirto neapykanta naujai bendrai valiutai. Žmonės buvo apgaudinėjami kalbomis, kaip puiku būtų keliauti atostogų į kitas šalis ir nesikeisti pinigų. Tai buvo juokingas ir paviršutiniškas argumentas, turint omeny, kad 11 ES valstybių ne tik atsisakė savo nacionalinės valiutos, bet taip pat nacionalinio suvereniteto dalies.
Po bendros valiutos įvedimo kitas logiškas žingsnis turėjo būti bendrų karinių pajėgų formavimo tikslo – ne kaip utopijos ar vizijos, bet tvirto tikslo – paskelbimas. Nuo Mastrichto Europa ėmė skaldytis. Namas vis didėjo, bet vis labiau svirduliavo ir deformavosi, nes buvo pristatyta daugiau priestatų, nei fondas iš tikrųjų realiai galėjo suvaldyti. Dėl to politikai deklaravo dviejų greičių Europą. Iš pradžių Šengenas tapo realybe tik aštuoniose valstybėse, o euras padalijo ES į dalyvaujančias ir nedalyvaujančias valstybes nares. Europa, potencialiai stipri organizacija, tapo biurokratiniu monstru. Nauja bendra užsienio politika nedaro nieko, kad tai pakeistų.
Prieš dešimt metų Joškos Fišerio, vieno proeuropietiškiausio Vokietijos politiko, pasakyta kalba apie Europos galutinį tikslą išlieka aktuali ir kartu yra liūdnas Europos istorijos dokumentas. Jis naują sutartį tarp valstybių (Europos konstituciją) traktavo kaip tarpinį žingsnį link politinės sąjungos užbaigimo. Remdamasi šia sutartimi federacija galėtų „sukurti savo įstaigas, vyriausybę, kuri turėtų kalbėti vienu balsu už grupės nares daugeliu klausimų tiek, kiek įmanoma ES viduje, stiprų parlamentą ir tiesiogiai išrinktą prezidentą. Šis svorio centras turėtų būti avangardu, garvežiu užbaigti politinę integraciją ir apimti visus galimos federacijos elementus“.
Visgi Europos konstitucijos projektas žlugo. Užuot sukūrusi bendras karines pajėgas, Europa turi nerimauti, kaip išlaikyti bendrą valiutą. Viskas gali pasibaigti ten, kur prasidėjo – Graikijoje. Šiuo metu B. Emoto knyga laikoma išankstine pranašyste: arba Europa šią egzistencinę krizę mato kaip galimybę ištaisyti per daugelį metų padarytas klaidas, arba ši potenciali pasaulinė galia vis mažės.
Pagal 2010 m. gegužės 12 d. „Spiegel Online International“ informaciją parengė Kristina Puleikytė.
