Dabartinės Europos Sąjungos egzistavimui gresia labai panašūs pavojai, kaip ir senovės Romai po respublikos žlugimo, mano aiškių istorinių panašumų įžvelgiantys mokslininkai.
Praeitis ir dabartis: krizės simptomai
Nors daugelis žmonių, kurie bent retkarčiais rimtai tyrinėja istoriją, nenori to pripažinti, bet istorinės paralelės iš tiesų egzistuoja, rašo Vokietijos dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“. Naujoje savo knygoje „Kelyje į imperiją“ šiuo metu Briuselyje senovės istoriją dėstantis profesorius Davidas Engelsas pateikė įdomių istorinių paralelių, siejančių mūsų dienų Europos Sąjungą ir senovės Romą po respublikos žlugimo. Pasak dienraščio, vokiečių istorikas atrado daug įdomių paralelių, padedančių įžvelgti abiejų civilizacijų krizės simptomus.
Naujausio prof. D.Engelso tyrimo centre yra šiuo atveju tinkantis ir dažnai istorijoje stebimas fenomenas: jei kokia nors visuomenė praranda savo išskirtinį kultūrinį identitetą, tai jos gebėjimui susitelkti naujų iššūkių akivaizdoje iškyla pavojus. O jei tokia visuomenė dar ir nustoja kreipusi dėmesį į vertybes, skiriančias ją nuo kitų socialinių bendrijų, tai jai neišvengiamai gresia nuosmukis. Būsimųjų laikų istorikams tokia visuomenė taps mįsle: jie laužys galvas mėgindami suvokti, kaip galėjo taip lengvai sužlugti tokia didinga kultūra, teigia dienraštis.
Pasak leidinio, panašaus istorinių aplinkybių susiklostymo pavyzdžių rasti visai nesunku. Antai senovės Atėnai sugebėjo apsiginti nuo Persijos imperijos spaudimo vien dėl to, kad ši visuomenė mokėjo pati pasirūpinti savo dievais, savo vertybėmis ir savo tradicijomis, o vėliau jai pavyko tokį stiprų vidinį susitelkimą panaudoti net ir savai imperijai sukurti.
Susitelkimas ir identitetas
V amžiaus Galijoje, taip pat kitose Romos imperijos (Imperium Romanum) dalyse niekas jau nebenorėjo rimtai užsiimti dalykais, susijusiais su visuomenės bendrumu plačiąja šio žodžio prasme, ir tai neišvengiamai atvedė į vakarinės imperijos dalies žlugimą, pastebi „Sueddeutsche Zeitung“. Garsus senovės Romos istorijos ekspertas profesorius Alexanderis Demandtas savo laiku pateikė įvairiausių Romos imperijos žlugimo priežasčių sąrašą. Tarp 200 jo pateiktų versijų viešosios pirtys, gastronomija ir rentos siekimas buvo tikrai ne pačios svarbiausios, teigia leidinys. Tuo tarpu kultūrinė niveliacija, individualizmas, valios paralyžius ar įvairialypė graikų įtaka –raktažodžiai, neabejotinai susiję su Romos imperijos kultūrinio identiteto praradimu.
Tokią pat istorinę analizę atlikęs D.Engelsas teigia, kad „susitelkimas ir politinio bendrumo vertė remiasi jo identiškumo jėga“. Dabartinei Europai tolesnio egzistavimo problema iškilo būtent dėl to, kad, pasak knygos autoriaus, ne ekonominė krizė galiausiai kelia pavojų Europos Sąjungos egzistencijai, o jau seniai rusenančios identiškumo krizės kartu su mūsų civilizacijos prasmės krize. Istoriko teigimu, būtent šios krizės šiandien kaip niekada anksčiau iškilo į paviršių vykstant įnirtingai kovai dėl išteklių paskirstymo. Be to, mokslininkas priduria, kad dabartinė Europos Sąjungos identiškumo krizė nėra unikalus istorinis įvykis.
Dingęs demokratijos šūkis
Su identiškumu susijusias problemas bandė nagrinėti dar Antikos laikų autoriai, tarp kurių yra Polibijus, Livijus, Ciceronas ir Tacitas, rašo „Sueddeutsche Zeitung“. D.Engelsas savo knygoje siekė pateikti analogijas tarp dabartinės Europos Sąjungos būklės ir Romos respublikos žlugimo, taip pat aptarti iš to kylančias poveikio mūsų ateičiai pasekmes. Pasak leidinio, autorius puikiai susidorojo su iškelta užduotimi: jis pateikia įtikinamus ir svarius argumentus. Pavyzdžiui, nurodo liaudies vartotos šnekamosios lotynų kalbos (sermo vulgaris) ir supaprastintos anglų kalbos panašumo pavyzdžius, pateikia argumentus, kaip technokratiniai kraštutinumai kėlė pavojų demokratinėms struktūroms praeityje ir dabartyje. Geografijos kaip jungiamojo Europos Sąjungos ryšio iškėlimą autorius vadina intelektine kapituliacija. Kai kurie dalykai atrodo ne tokie įtikinami, kai jis svarsto apie santuoką bei santykius šeimoje Romos laikais ir Europos Sąjungoje. Didelė skyrybų dalis mūsų dienomis, pasak leidinio, nėra moralinio nuosmukio išraiška, o veikiau liudija apie pasikeitusį požiūrį formuojant partnerystę.
Tačiau svarbiausia tai, kad pagrindiniu klausimu profesoriaus knygoje pateikiami svarūs argumentai. Štai pavyzdys: 2004 metų birželį 23 iš 25 tuometinių ES šalių užsienio reikalų ministrų priėmė sprendimą išbraukti vieną citatą iš Periklio „Laidotuvių kalbos“, kuri pasiekė mūsų laikus Antikos istoriko Tukidido dėka. Ši citata lig tol buvo svarbi Europos Sąjungos konstitucijos projekto dalis ir netgi jos šūkis. Ji skamba taip: „Mes vadiname ją (savo santvarką) demokratija, liaudies valdžia, nes ji remiasi ne žmonių saujele, o jų dauguma.“
ES egzistavimo sąlyga
Tačiau šiandien gerai žinoma, kad moterys senovės Atėnuose, taip pat svetimšaliai ir vergai neturėjo pilietinių teisių ir negalėjo dalyvauti rinkimuose. Tolimoje praeityje gyvavusios visuomenės taip pat nebuvo tokios tobulos, kaip galbūt norėtume šiandien. Kaip bebūtų, vis dėlto Periklio laikų santvarkoje glūdi dabartinės ES politinės sąrangos šaknys, teigia leidinys.
Antikinės demokratijos, tokios, kaip ją suprantame mūsų dienomis, ištakos dėl minėtos citatos išbraukimo buvo paskelbtos politiškai nekorektiškomis, ir visa tai iš esmės tapo identifikacine savikastracija, rašo „Sueddeutsche Zeitung“. Tačiau ką europarlamentarai laimėjo siekdami absoliutaus kultūrinio ir visuomeninio neutralumo? – klausia leidinys. Nieko! Išskyrus nebent tai, kad sumažėjo europietiško susitelkimo.
Panašus europietiškas istorinis papildinys ko gero yra išskirtinis: to neturėjo senovės romėnai, ir gali būti, kad tokių istorinių paralelių išvis niekada nebuvo – jeigu jau žlungate, darykite tai korektiškai politine prasme. Prognozę, kuri aiškiai iškyla prieš akis skaitant D.Engelso knygą, iš esmės labai paprasta suformuluoti. Tik tuo atveju, jei Europos Sąjungai ir jos piliečiams pavyks atvirai patvirtinti ištikimybę europietiškai kultūrai ir istorijai su visais istoriniais pasiekimais bei nuopuoliais, ir jei tai įvyks be nuolatinio dairymosi į tariamą politinį korektiškumą, ES egzistuos ir toliau. Priešingu atveju ji iširs kaip visuomenių bendrija, rašo „Sueddeutsche Zeitung“.
Tapatybės generatorius?
Kad būtų galima suvokti bendrumą kuriančias idėjas, leidinio teigimu, nereikia toli dairytis į istoriją, net iki pačios senovės Romos, nes vienas sprendimas, rastas pačioje Europos širdyje, gali būti tinkama istorinė paralelė.
Kai šveicarai iš savo teritorijos, kurioje gyvenantys žmonės vartojo keturias kalbas, iš krašto, kuriame beveik kiekvienas atskiras slėnis išsiskiria savita gyvenimo sankloda, panoro sukurti bendrą valstybę, jiems į galvą šovė geniali mintis. Tai buvo Riutlio priesaika (Rütli-Schwur). Šis mitas tapo visos tautos identiškumo kūrimo generatoriumi, o įdomiausia, kad klausimas, ar ši priesaika iš tikrųjų kada nors buvo duota, tam neturėjo jokios reikšmės, rašo „Sueddeutsche Zeitung“.
Friedrichas Schilleris savo dramos herojaus Wilhelmo Tellio lūpomis ištarė priesaikos, kuri visai galėtų tikti ir Europos Sąjungai, žodžius: „Tad būkime tauta piliečių – brolių, vieningų, neatskiriamų audroj ir bėdoje!“ Tiesa, klausimas, ar tikrai visos D.Engelso knygoje pateiktos istorinės paralelės tarp Europos Sąjungos ir vėlyvosios Romos respublikos, yra pakankamai pagrįstos, tebelieka atviras. Tačiau neabejotinai šis vertingas ir įžvalgus tyrimas yra gera paskata pasvarstyti apie mūsų pačių ateitį, teigia dienraštis.
Parengė Arvydas Praninskas
