ES švenčia penkiasdešimtmetį, kuris žymi svarbų Europos vienijimosi tarpsnį. Būtinumas vienytis buvo suvoktas po II pasaulinio karo apmąstant tragišką XX amžiaus patirtį. Europa buvo tapusi masinių žudynių vieta ir atrodė, jog karai yra Vakarų civilizacijos maras. Europoje komunistinė ir nacistinė ideologijos pasitelkė valstybės galias milijonams „kitokių“ išskirti ir sunaikinti. Vienijimosi skatintojai siekė kurti tokias valstybių bendravimo sąlygas, kurios slopintų Europai ramiai gyventi neleidžiančias Vokietijos ir Prancūzijos santykių įtampas bei agresyvaus nacionalizmo proveržius.
Kovo 24-25 dienomis ES šalių vadovai suvažiavo į Berlyną pažymėti esminio vienijimosi laimėjimo – Europoje jau šešias dešimtis metų vyrauja taika, įsitvirtino žmogaus teisių, socialinės gerovės siekio ir taikaus tarptautinių konfliktų sprendimo politika. Šiomis politinėmis nuostatomis ES pagrįstai gali didžiuotis. Tačiau Balkanų karas ir genocido apraiškos parodė, jog Europoje dar galima įpūsti baisių savinaikos konfliktų.
Džiaugiantis ES laimėjimais nedera pamiršti ir esminių problemų, kurias būtina spręsti sutelkiant visų valstybių jėgas. Ypač svarbios tampa vidinės ES raidos problemos, kurias mokslininkai bei politikos analitikai įvardija įvairių stokų vardais – „demokratijos stoka“, „ES visuomenės stoka“, „legitimumo stoka“. Tos „stokos“ nužymi būtino sutelktinio politinio darbo kryptis.
Daug tikėtasi iš ES šalių vadovų susitikimui rengtos „Deklaracijos Romos sutarties pasirašymo 50-mečio proga“. Manyta, jog joje bus glaustai nusakyti ne tik džiuginantys vienijimosi vaisiai, bet ir esminės raidos problemos, kurias būtina spręsti žvelgiant į ateitį. Deja, deklaracijos turinys – menkokas. Net aiškaus būtinumo stiprinti vertybinį Vakarų civilizacijos paveldą akivaizdoje ES politinis elitas kol kas nepajėgia sutarti dėl krikščioniškų vertybių svarbos. Apeita ir ES konstitucingumo, vadinasi, ir demokratinio valdymo problema.
ES susikūrimas ir raida – civilizacinis vyksmas, kuris keičia pasaulio galių santykius. Tačiau ES vadovų ir aukščiausio lygio politikų pasisakymuose stokojama platesnio požiūrio į Vakarų civilizacijos ateitį ir nejaučiama susirūpinimo dėl tos ateities. Politikai dažniausiai pasitenkina kalbomis apie ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą, socialinės gerovės išlaikymą, konkurencingumo didinimą, tačiau patys savaime šie dalykai Vakarų civilizacijos nesustiprins. Vis intensyvėjančios globalizacinės civilizacijų sąveikos sąlygomis būtina stiprinti transatlantinę vienybę, kurios pagrindu ir susikūrė ES, taip pat būtina suvokti krikščioniškų vertybių svarbą kuriant ir įtvirtinant bendrą ES kultūrinę erdvę.
ES ateities apmąstymus bei tos ateities scenarijų kūrimą ypač paskatino Konstitucinės sutarties nesėkmė. Tada imta kalbėti ne tik apie minėtas „stokas“, bet ir apie ES ištikusias „krizes“ - konstitucinę, legitimacinę, politinio tapatumo ir kitas. Permąstyti ES šalių sanglaudos vyksmo patirtį skatino ir naujų Rytų bei Vidurio Europos šalių įsiliejimas bendrijon. Naujosios narės yra sukaupusios kitokią istorinę patirtį, joms būdinga stipri nacionalinio tapatumo jausena ir kitokia nacionalinio tapatumo savikūros tradicija, į kurią būtina atsižvelgti formuojant ES vidinę ir išorinę politiką.
„Krizes“ ir jomis nužymimas problemas galima subendrinti klausimu – kas yra ES politinio tapatumo subjektas? Pagal analogiją su nacionalinėmis valstybėmis turėtume manyti tokį subjektą esant „ES visuomenę“ ar „ES pilietinę visuomenę“, demosą. Tačiau ar esama tokios visuomenės ar bent aiškių jos bruožų? Galima manyti, jog tokia visuomenė yra ateities projektas, kurio įgyvendinimą ir skatina ES politikos formuotojai. Tačiau tai tik projektas. ES visuomenė negali egzistuoti be jai reikalingos europinės viešosios erdvės ir aiškių demokratinių atstovaujamos valdžios rinkimo procedūrų. Kol kas stokojama ir vieno, ir kito dalyko.
ES demoso problema ypač iškilo svarstant ES Konstitucinės sutarties atmetimo priežastis. Klausimas, kodėl ES Konstitucinė sutartis patyrė nesėkmę ir kaip toji nesėkmė paveiks ES ateitį politinio projektavimo, o sykiu ir europinio politinio tapatumo kūrimo požiūriu, paskatino įvairių humanitarinių bei socialinių mokslų sričių tyrinėtojus išsamiau gvildenti vidinius ES raidos ir valdymo prieštaringumus. Pastarieji buvo ne tokie ryškūs, kol ES sudarė senosios valstybės ir kol bendrija nebuvo pasiekusi tam tikros reikšmingos konstitucingumo įtvirtinimo pakopos. Konstitucinės sutarties atmetimas visuotinai pripažįstamas esminiu ES raidos lūžio momentu, o sykiu ir iššūkiu, į kurį kol kas nežinoma, kaip atsakyti. Tą nežinojimą ir paliudijo Deklaracija.
ES Konstitucinės sutarties atmetimas parodė, jog ES nepavyko išgyvendinti jai būdingą vidinį prieštaringumą, kuris vis labiau aštrėjo eurointegracijai peržengiant ekonomikos sritį ir apimant socialinę bei kultūros sritis, taip pat kasdienį žmonių bendravimą. Prieštaringumas plaukia iš dvilypės ES prigimties – politinė galia kyla iš nacionalinių valstybių sutarimo ir iš viršnacionalinio galios centro, kuris išgyvena demokratinio legitimumo „stoką“. Iki šiol taip ir nenuspręsta, kas ką valdo – nacionalinių valstybių vyriausybės savo susitarimais Europos Sąjungą ar pastaroji – šalis nares.
ES politiniame sluoksnyje vyravo ir išsiskyrė du požiūriai į ES legitimumą: vieni teisėtumą kildina iš valstybių priimtų sutarčių, o kiti – iš visuotinų, universaliais laikomų demokratijos principų ir bendros pilietybės. Pastarųjų dalykų diegimas yra viršnacionalinio politinės galios centro reikalas. Vadinasi, ES plėtrą skatinantis galios centras visiškai atsisieja nuo nacionalinių valstybių lygmens. Konstitucinėje sutartyje buvo bandoma derinti šiuos požiūrius, tačiau suderinti taip ir nepavyko, tad Sutartis nepatenkino nei vieno iš tuos požiūrius reiškusio politinio sluoksnio.
Šiuo metu vienas svarbiausių yra ES demokratiškumo klausimas. Kaip įmanoma įtvirtinti demokratišką ES valdymą? Tik ugdant subjektą, galinti demokratiškai kurti valdžios institucijas ir patikėti joms save valdyti. Tad ES demokratizavimui būtina aukštesnio lygmens visuomenė nei dabar ES „valdoma“. Kokiu būdu ta visuomenė galėtų būt ugdoma? Ar ji gali būti kuriama, kaip visiškai nauja visuomenė, tarsi atsiribojanti nuo iki šiol gyvuojančių nacionalinių, tautinių ir kitokių, sakytume, „stipraus tapatumo“ visuomenių?
Tokį klausimą kaip tik ir verčia kelti ES politinio sluoksnio nusiteikimas prieš visokius „stiprius“ tapatumus, galinčius tapti nacionalizmo šaltiniu, taip pat ir gana paplitusi „postnacionalinio“ tapatumo ideologija, palaikoma to politinio ES sluoksnio, kuris politinę galią kildina iš universalių demokratijos principų ir pilietinių vertybių. „Postnacionalinio tapatumo“ požiūriu politinė valdžia grindžiama gryna pilietine bendruomene, atsaistyta nuo visokių esmių, kilmių bei istorijų, taip pat ir nuo kultūros, kadangi kultūra palaiko visokias esmes bei tapatumus. Tad ES lyg ir nereikalinga jokia bendresnė kultūra, vadinasi, ir joks kultūrinis tapatumas – turėtų pakakti bendrų moralinių ir pilietinių vertybių.
Remiantis tokiu požiūriu, kuriant naują visuomenę senosioms nacionalinių valstybių politinėms bendruomenėms reikėtų atsisakyti savųjų tapatumų ir priimti naują pilietinį tapatumą, kuriam jau nebūdingas joks nacionalinis turinys. Šiuo atžvilgiu visiškai apeinamas klausimas, kaip politines bei pilietines vertybes paversti bendromis vertybėmis ir priversti žmones toms vertybėms įsipareigoti.
Tačiau ar verta ir ar pagrįsta yra didinti nacionalinių jausenų ir europinių pilietinių vertybių prieštarą, kuri savaip slopina demokratizavimo vyksmą ir stiprina euroskeptikų argumentus? Politiniai vyksmai turi skatinti bendrų vertybių paiešką, vadinasi, ir socialinę sanglaudą, kildinančią naujo bendruomeniškumo jauseną, be kurios neįmanoma įsivaizduoti visuomeninio subjekto. .Naikinant „visuomeniškumo stoką“ būtina skatinti transnacionalinius vertybinių dalykų ir su jais susijusių teisių svarstymus. Šitai įmanoma tik kuriant transnacionalinės komunikacijos sritį, komunikacijos būdus bei priemones, prieinamas visoms bendruomenėms. Kitaip tariant, reikalingas ES žiniasklaidos tinklas.
Demokratinei sistemai būtini piliečiai, išpažįstantys tam tikras pilietines vertybes, kurias palaiko priklausymo bendruomenei ir tapatinimosi su ja jausena. Ne tik priklausymo, bet ir bendrumo, solidarumo, atsakomybės už politinę santvarką bei įsipareigojimo jai jausena. Juridiškai demosas kuriamas iš viršaus per institucijas, teises ir pilietybę, tačiau socialinis demoso turinys, apimantis bendrus dalykus – istoriją, tam tikrą tapatumą, kalbą – ir iš tų dalykų kylantį bendrumo jausmą daug sunkiau „įdiegiamas“. Tad ES visuomenei išugdyti reikės nemažai pastangų. Tačiau be tų pastangų nebus įmanoma sukurti patvaraus valstybinio demokratinio ES darinio.
