Europos ekonominės ir pinigų sąjungos kūrėjai suprato, kad ji nėra išbaigta, ir sėkmingam jos funkcionavimui trūksta kai kurių kertinių akmenų. Kokie gi tie kertiniai akmenys arba instrumentai, apie kuriuos kalbėjo Romano Prodi, ir kodėl jie negalėjo atsirasti prieš sukuriant pinigų sąjungą?
Euro zonos ekonominė politika yra pagrįsta trimis fundamentaliais principais – individualia šalių atsakomybe už bankų veiklos priežiūrą, individualia atsakomybe už valstybių skolas bei apribota Europos Centrinio Banko (ECB) galimybe skolinti euro zonos valstybėms. Ekonomikos teorija sako, kad negalima suderinti visų šių trijų principų, tuo pačiu metu dalinantis bendra valiuta ir vykdant vieningą monetarinę politiką.
Tačiau šią trilemą galima išspręsti sukuriant trūkstamas institucijas – fiskalinę sąjungą, bankų sąjungą bei „paskutinės vilties skolintoją“, suteikiantį finansinę pagalbą valstybėms ir jų finansinėms institucijoms. Europa nemažai pasistūmėjo šiuo keliu – jau ratifikuota fiskalinės drausmės sutartis, įpareigojanti valstybes subalansuoti biudžetus. Taip pat pradėjo veikti Europos Stabilumo Mechanizmas, kuris priešingai nei ECB gali skolinti vyriausybėms. Be to – prasidėjo ir diskusijos apie bankų sąjungos kūrimą.
Reikia pripažinti, kad pinigų sąjunga – bendra Europos valiuta – turėjo būti paskutinis, o ne vienas pirmųjų ekonominės Europos integracijos žingsnių. Tačiau kiti žingsniai – fiskalinė ir finansinė sąjunga – sulaukia daug mažiau visuomenės ir politikų pritarimo, todėl yra daug sunkiau įgyvendinami. Arba, kitaip sakant, apskritai įgyvendinami tik tada, kai Europa patiria krizę ir kitų išeičių nebelieka. Deja, valstybėms net dabar sunku pakilti virš siaurų nacionalinių interesų ir suvokti ilgalaikę integracijos naudą.
Šių institucijų – pinigų sąjungos pamatų – kūrimas dar užtruks ilgai ir susidurs su įvairiausiais trikdžiais. Todėl trumpame laikotarpyje Europos politikai turi priimti ir kitus sprendimus, galinčius atstatyti gyventojų ir investuotojų pasitikėjimą bei padėti sumažinti nedarbą ir ištraukti euro zoną iš recesijos. Deja, šiuo klausimu vieningos vizijos taip pat nėra – vyksta arši diskusija tarp raginančių „taupyti“ (subalansuoti valstybių finansus) ir „skatinti ekonomiką“ (padidinti valstybių išlaidas).
Kita vertus, ši diskusija iš esmės yra beprasmė. Akivaizdu, kad ilgame laikotarpyje valstybės turės subalansuoti savo finansus. Tai padaryti jos jau įsipareigojo pasirašydamos fiskalinės drausmės sutartį. Išlieka klausimas, kaip paskatinti investicijas ir sumažinti nedarbą trumpame laikotarpyje. Per greitas biudžeto deficito mažinimo procesas, kaip parodė daugelio ES šalių patirtis, lėmė dar didesnį ekonomikos susitraukimą, mažesnes biudžeto pajamas ir dar didesnį poreikį mažinti biudžeto išlaidas. Kitaip sakant, problemos sprendimo priemonės paaštrino pačią problemą.
Tačiau ne išeitis ir tolimesnis valstybių išlaidų didinimas – tai būtų tik trumpalaikis problemos atidėjimas ateičiai ir tik su sąlyga, kad kažkas pietinėms Europos valstybėms paskolintų pinigų, kuriuos būtų galima nukreipti į investicijas. Investuotojų pasitikėjimą galima atgauti pradedant įgyvendinti ryžtingas struktūrines reformas: didinti darbo santykių lankstumą, toliau mažinti prekybos tarp šalių barjerus, atsisakyti perteklinio – kartais visiškai absurdiško – reguliavimo. Kaip tokio absurdiško reguliavimo pavyzdį galima paminėti vieną Europos Komisijos svarstytą direktyvą, įpareigojančią restoranus alyvuogių aliejų tiekti vienkartinio panaudojimo taroje (tariamai dėl higieninių priežasčių, tačiau latentinis motyvas turbūt susijęs su alyvuogių aliejaus gamintojų poreikiais).
Galiausiai, svarbiausia yra įtikinti gyventojus ir investuotojus, kad Europos integracija tęsis. Daugeliui europiečių šiandien Europos integracija kelia daug abejonių, nuolat didėja euro ir Europos skepticizmas. Dauguma Europos gyventojų mano, kad euras ir aukščiau nacionalinių interesų iškeltos institucijos ir jų sprendimai jiems jokios naudos nebeduoda. Šį skepticizmą neatsakingai kursto labiausiai pažeistų valstybių politikai, teigdami, kad būtent tarptautiniai gelbėjimo fondai verčia juos mažinti išlaidas ir taupyti – kitais žodžiais, skriausti šalies gyventojus.
Tačiau jie nutyli, kad kelis dešimtmečius iki krizės metai iš metų jų išlaidos viršijo pajamas, pažadai atitrūko nuo realybės, o norai nuo galimybių. Nutyli jie ir tai, kad be Vokietijos ir tarptautinių institucijų finansinės pagalbos jų valstybės ir finansinės institucijos jau būtų bankrutavusios, gyventojų santaupos nuvertėję arba prarastos, nedarbas dar labiau išaugęs, o šalies ekonominis potencialas sumažėjęs. Šis veidmainiavimas veda prie žalingų ir labai pavojingų visuomenių supriešinimų. Graikijos ar Kipro gatvėse ar net žiniasklaidoje neretai galima pamatyti karikatūras, pašiepiančias Vokietijos kanclerę, jos portretą „papuošiant“ Hitlerio ūsais ar svastikomis.
Galima ilgai vardinti, kiek finansinės naudos visiems Europos gyventojams sukūrė daug glaudesnis ekonominis bendradarbiavimas. Pamatinės Europos laisvės – nevaržomas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas – pakeitė ekonominius santykius ir padidino visos Europos konkurencingumą. Mažiau prekybos ir bendradarbiavimo barjerų, geresnės įsidarbinimo galimybės, mažesnės prekybos sąnaudos, stabilesni valiutų kursai – visai tai sukūrė labai daug finansinės naudos kiekvienam Europos gyventojui. Tačiau apie tai dažnai nesusimąstoma, kaip ir nuolat juo kvėpuojant nesusimąstoma apie deguonies svarbą.
Tačiau didžiausia Europos integracijos nauda yra ne finansinė. Reikšmingiausia ES sukūrimo pasekmė yra tai, kad Europoje jau beveik 70 metų trunka taika. Istorijoje dar niekada – niekada – nebuvo tokio ilgo periodo, kuomet nei viena Europos valstybė nekariauja su kita. Tai turėtų būti stipriausias argumentas ir motyvas, galintis paskatinti nešaržuoti ir nešiepti kaimynų, ir net skeptiškiausiai nusiteikusius Europos politikus nepaslysti ir toliau eiti integracijos keliu.
