Ilgametis Lenkijos nepasitikėjimas Rusija ir gili dabartinės vyriausybės antipatija Maskvai kėlė susirūpinimą nuo Briuselio iki Berlyno, kad Varšuva gali imtis neapgalvotų veiksmų, rašo „Politico“.
Tačiau Varšuva neprarado savo savitvardos ir išliko stoiška: ji padidino savo ginkluotųjų pajėgų parengtį, kartu kantriai laukdama kol paaiškės, kas iš tiesų atsitiko. (Galiausiai buvo išsiaiškinta, kad tai buvo Ukrainos paleista ir nuklydusi oro gynybos raketa, turėjusi atremti Rusijos ataką).
Šią ramybę galėjo lemti paprasta realybė, kurios didžioji Europos dalis vis dar nesupranta: Lenkija turi neabejotinai stipriausią armiją Europoje. Ir ji tik stiprės.
Lenkijos paranoja dėl Rusijos paskatino šalį susilaikyti nuo visoje Europoje vyraujančios nuomonės, kad įprastinis karas yra praeities reliktas. Vietoje to, dabar ji kuria tai, kas galimai taps stipriausiomis sausumos pajėgomis Europos Sąjungoje.
„Lenkijos kariuomenė turi būti tokia galinga, kad jai neprireiktų kovoti vien dėl jos galios“, – Lenkijos nepriklausomybės dienos išvakarėse sakė šalies ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis.
Toks pokytis susilaukė ir nepakeičiamos Lenkijos sąjungininkės – JAV – reakcijos.
„Lenkija tapo pačia svarbiausia mūsų partnere žemyninėje Europoje“, – sakė vienas vyresnysis Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotųjų pajėgų Europoje karininkas, užsimindamas apie Lenkijos svarbą remiant Ukrainą ir stiprinant NATO pajėgumus Baltijos šalyse.
Pareigūno teigimu, nors Vokietija – tradiciškai pati svarbiausia JAV sąjungininkė regione – išlieka svarbiu logistikos centru, nesibaigiančios Berlyno diskusijos apie tai, kaip jiems reiktų atgaivinti savo kariuomenę ir strateginės kultūros trūkumas apriboja jos, kaip partnerės, efektyvumą.
Vokietijai ir toliau diskutuojant apie „Zeitenwende“ (taip jie vadina strateginį lūžio tašką, kurį išprovokavo Rusijos invazija į Ukrainą), Lenkija jau ėmėsi rimtų investicijų.
Varšuva paskelbė apie savo planus padidinti gynybai skirtą biudžeto dalį nuo 2,4 proc. iki 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tuo metu Vokietija, pernai gynybai išleidusi apie 1,5 proc. savo BVP, svarsto, ar ji sugebės pasiekti NATO nustatytą 2 proc. tikslą, kai išseks šalies 100 mlrd. eurų gynybos investicijų fondas, kurį ji patvirtino kiek anksčiau šiais metais.
Mazovijos raumenys
Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas liepą priskiekė, kad jos šalis turės „pačias stipriausias sausumos pajėgas Europoje.“ Ir šis pažadas pildosi.
Lenkija jau dabar turi daugiau tankų ir haubicų nei Vokietija, o ateityje šalis planuoja turėti daug didesnę armiją – žadama, kad iki 2035 m. Lenkijos kariuomenę sudarys 300 000 karių. Palyginimui, dabar Vokietijos pajėgose tarnauja apie 170 000 karių.
Šiandien Lenkijos pajėgas sudaro apie 150 000 karių. Iš jų, maždaug 30 000 priklauso 2017 m. įkurtoms teritorinės gynybos pajėgoms. Tai „savaitgaliniai“ kariai, kurie dalyvauja 16-os dienų trukmės mokymuose, o paskui savo žinias atnaujina kvalifikacijos kėlimo kursuose. Iš pradžių niekas į juos nežiūrėjo rimtai, tačiau Ukrainos sėkmė panaudojant šiuos prieštankinėmis ir priešlėktuvinėmis raketomis aprūpintus mobilius karius parodė, kad ši idėja nėra tokia jau kvaila.
„Šiandien šios abejonės nekyla“, – per neseniai vykusią naujų teritorinės gynybos karių priesaikos ceremoniją sakė M. Blaszczakas.
Priešingai nei Vokietija, kuriai nesiseka pritraukti naujų karių, Lenkijos kvietimai tarnauti sulaukia nemažai dėmesio.
„Lenkai turi daug geresnį požiūrį į savo kariuomenę nei vokiečiai, kadangi jie turėjo iškovoti savo laisvę, – aiškino Gustavas Gresselis, buvęs Austrijos karininkas ir saugumo klausimus nagrinėjantis mokslininkas, dabar dirbantis su Europos užsienio santykių taryba. – Kariuomenės sluoksniuose niekas neabejoja lenkų pajėgų kokybe.“
Tačiau vis dar nėra aišku, ar Lenkijos karinė jėga padės pelnyti ir politinės įtakos Europoje.
Iki šiol tai dar neįvyko. Iš esmės todėl, kad Europos Sąjungos dominuojančios centrinės jėgos nepasitiki Lenkijos vyriausybe, kurią kontroliuoja nacionalistinė partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS).
Besitęsiantys ginčai tarp Varšuvos ir Briuselio dėl to, ką Europos Sąjunga laiko demokratinių normų ir teisinės viršenybės nepaisymu, pakenkė šalies reputacijai visame bloke.
„Lenkija nėra tokia politiškai stipri dėl vidinių konfliktų“, – tikino G. Gresselis, omenyje turėdamas vidines „Teisėa ir teisingumo“ kovas dėl to, kokia kryptimi Lenkija turėtų eiti ir kiek ji gali nusileisti Europai.
Tačiau vienas dalykas, su kuriuo sutinka susiskaldžiusios Lenkijos politinės partijos, yra būtinybė stiprinti savo kariuomenę.
Nors tai paskatino nerimas dėl Rusijos, Varšuva nėra tikra ir dėl Vašingtono patikimumo. Tačiau priešingai nei kitos Europos Sąjungos valstybės, Lenkija nerimauja, ne todėl, kad į valdžią gali grįžti Donaldas Trumpas – ją neramina, kas bus, jeigu jis negrįš. Nepaisant stiprėjančio bendradarbiavimo tarp JAV ir Lenkijos kariuomenių teikiant pagalbą Ukrainai, dabartinė Lenkijos valdžia vis dar nepasitiki Joe Bidenu, kuris, kandidatuodamas į prezidento postą, yra pasakęs, kad šios šalies valdžia yra „totalitarinė“.
Pagaminta Korėjoje
Nors Vašingtonas šiltai sutiko Lenkijos pažadus padidinti išlaidas gynybai, vis dar nėra aišku, ar ji šiuos pažadus tesės. Nepasitenkinimą kelia ir tai, kad šalis didžiausius savo pirkinius įsigyja Pietų Korėjoje.
Lenkija šį pavasarį sudarė 4,9 mlrd. eurų sandorį su JAV dėl 250 „Abrams“ tankų, taip greitai pakeičiant 240 sovietinių tankų, kurie buvo išsiųsti į Ukrainą. Lenkijos oro pajėgos yra aprūpintos JAV gaminamais F-16 naikintuvais, o 2020 m. Varšuva pasirašė 4,6 mlrd. vertės sutartį su JAV dėl 32 naikintuvų F-35. Tačiau pastaruoju metu karinės išlaidos vis dažniau keliauja į Pietų Korėją, su kuria Lenkija pasirašė daugybę tankų, orlaivių ir kitų ginklų įsigijimo sandorių.
Pasak karinių technologijų naujienų ir analizės portalo „Nowa Technika Wojskowa“ redaktoriaus ir analitiko Mariuszo Cielmos, iki šiol Lenkija iš Pietų Korėjos nusipirko ginklų už 10–12 mlrd. dolerių.
Ji įsigijo 180 K2 „Black Panther“ tankų, 200 K9 „Thunder“ haubicų, 48 FA-50 greitosios atakos orlaivių ir 218 K239 „Chunmoo“ raketų paleidimo įrenginių.
Ir tai tik naudota įranga. Lenkijos apetitas naujiems ginklams yra dar didesnis.
Papildant neatidėliotino svarbumo ginklus, iki šio dešimtmečio vidurio arba pabaigos korėjiečiai iš viso žada pristatyti 1000 K2 tankų ir 900 K9 haubicų.
„Jokia kita Vakarų šalis nenori padidinti savo pajėgų taip smarkiai ir taip greitai. Kad ir kas sudarys ginklų sandorius su Lenkija, iš jų jie pelnysis ištisus dešimtmečius, kadangi įrangą reikia prižiūrėti, taisyti“, – tikino M. Cielma.
Pietų Korėja yra patraukli dėl savo karinės įrangos paprastumo ir pigumo, palyginus su amerikietiškomis ir europietiškomis alternatyvomis, ir dėl to, kad ji karinę įrangą gamina pagal griežtą tvarkaraštį. Šie pirkimai, žinoma, yra lyg spjūvis į Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono „strateginės autonomijos“ svajonę, pagal kurią Europa gebėtų apsiginti su bloko viduje (labiausiai tikėtina Prancūzijoje) gaminamais ginklais.
Tačiau Lenkijos lyderiai neslepia, kad Europos spaudimas Lenkijai dėl jos prieštaringai vertinamų teisinių reformų ir kitų problemų, turėjo įtakos sprendimui savo ginklus pirkti iš Seulo.
„Mes esame pasiruošę pirkti ginklus iš kitų Europos Sąjungos valstybių, bet pirma jos turi nutraukti savo karą prieš Lenkiją, – kiek anksčiau šį mėnesį teigė „Teisės ir teisingumo“ pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis. – Mes esame pasirengę sudaryti sandorius ir už juos susimokėti, bet ne tuomet, kai mums yra aiškinama, kad Lenkijoje nėra teisės viršenybės.“
Varšuva iš Italijos užsisakė „Leonardo“ sraigtasparnių už 8 mlrd. zlotų, tačiau sutartyje buvo numatyta juos gaminti Lenkijoje.
Nors niekas neabejoja Lenkijos išlaidavimo ambicingumu, kai kurie susimąsto, ar tai išties yra įgyvendinama, ir kokie motyvai paskatino šiuos pokyčius.
„Gerai, mums reikia tankų ir haubicų, bet, žvelgiant iš strateginės pusės, ar mums tikrai jų reikia tiek daug? Nėra aišku, kodėl ministerija staiga paskelbė apie visus šiuos susitarimus“, – sakė į pensiją išėjęs kariuomenės generolas ir buvęs Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas Stanislawas Koziejus
Kadangi saugumas yra labai svarbus Lenkijos rinkėjams, dauguma įtaria, kad nuomonių apklausose savo patrauklumą prarandanti „Teisė ir teisingumas“ investuoja į šalies kariuomenę, siekdama gauti daugiau balsų kitąmet vyksiančiuose rinkimuose.
Pasak S. Koziejaus, jeigu valdžia keisis, naujasis kabinetas turės atsakyti į sunkius klausimus apie Lenkijos gebėjimą finansuoti tokias milžiniškais karines išlaidas. Nors pastaraisiais metais Lenkijos ekonomikai sekėsi puikiai, planuojamų karinių išlaidų lygis yra beprecedentis ir jis, be jokios abejonės, taps didele našta šalies biudžetui.
„Turi būti pusiausvyra tarp gynybos išlaidų ir šalies ekonominės plėtros, – tikino S. Koziejus. – Kad ir kokie bebūtų vyriausybės planai, tikiuosi, kad juose yra atsižvelgiama į tai, kokios bus strateginės Lenkijos saugumo sąlygos, pasibaigus karui Ukrainoje.“
Tačiau panašu, kad Vokietija džiaugiasi Lenkijos kariuomenės stiprinimu, nepaisant sudėtingų santykių tarp šių dviejų valstybių ir neramios jųdviejų istorijos. Berlynas Lenkiją laiko tam tikru buferiu, skiriančiu Vokietiją nuo Rusijos įtakos sferos. Kuo daugiau tankų ir karių turės Lenkija, tuo saugesnė bus Vokietija.
„Man atrodo, kad vokiečiai mato naują hamaką“, – sakė G. Gresselis, kalbėdamas apie Berlyno polinkį atsiriboti ir atsipalaiduoti, kai sąjungininkai, o ypač JAV, imasi sunkių gynybos darbų.
