Ginkluotė tėra tik vienas Europos problemos aspektų. NATO turi pakankamai karinių priemonių, kurios yra gerokai pranašesnės už Rusijos ginkluotę. Tačiau tai nesutrukdė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui užpulti Ukrainą.
Taip nutiko todėl, kad V. Putinas puikiai suvokė politinę ir psichologinę tikrovę. Jis žinojo, kad nepaisant geros materialinės padėties ir turimos ginkluotės, Europa nesugebės priimti atviro konflikto galimybės. Europos turimi ginklai nekels jokios grėsmės Rusijai tol, kol žemyno demokratinės visuomenės nepademonstruos savo gebėjimo ir ryžto jais pasinaudoti.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse 1939 m. Prancūzijos politikos filosofas ir sociologas Raymondas Aronas skaitė paskaitą, kurioje teigė, kad nepaisant jų gerovės ir galios demokratijos tik skatina agresiją, nes gerovę ir galią atsieja nuo militaristinių vertybių, kurias labai mėgsta totalitariniai režimai: „Kai vienas sako, kad neapkenčia taikos, kitas turi atsakyti, kad myli taiką, bet ne iš bailumo“.
Kitaip tariant, politinis pranašumas beveik nieko nereiškia be ryžto, kuris sutelkia politines bendruomenes konkretiems veiksmams. Tarp svarbių stiprybių yra ir bendras suvokimas, kas yra visuotinis gėris. Dėl jo bendruomenės yra pasirengusios aukotis. Šie principai gali tapti diskusijų objektu, tačiau karo tikimybė neišvengiamai įtikina bendruomenes suteikti jiems prasmę ir svarbą: nuspręsti, kokios yra bendrojo gėrio ribos, o ne derinti atskirų visuomenės narių vertybes.
Taika ir stabilumas visuomet skatina eiti į kompromisus. 1952 m. būsimiems aukštiems valstybėms tarnautojams skaitytoje paskaitoje R. Aronas perdėtą priešiškumą konfliktams išskyrė kaip šiuolaikinės demokratinės politikos silpnybę: „Didžiausia demokratijų silpnybė yra perdėtas siekis ieškoti kompromiso. Tai reiškia tikėjimą, kad viską įmanoma išspręsti kompromisu. Kaskart, kai demokratijos stoja į akistatą su autoritariniais režimais, jos galvoja, kad jiems vadovaujantys vyrai bus pakankamai protingi, jog pirmenybę teiktų geram kompromisui, o ne blogam karui.“
Demokratinės valstybės per daug kliaujasi kompromisais, nes smurtą laiko didžiausiu blogiu. Tačiau prievarta gali būti laikoma didžiausiu blogiu tik tuomet, jeigu pirminis politikos tikslas yra vien tik gyvybės išsaugojimas nekreipiat dėmesio į tai bendruomenei priimtino gyvenimo būdo išsaugojimą.
Remiantis dominuojančiu mąstymu Europos Sąjungoje, politinis veiksmas tėra tik universalių normų ir pasaulinių imperatyvų taikymas. Stebėdamas tokios Europos formavimąsi R. Aronas anksti išreiškė susirūpinimą, kaip naujoji žmogaus teisių politika paveiks pilietinės drausmės ir demokratijos santykį: „Pilietinė moralė aukščiau visko iškelia išlikimą, bendruomenės saugumą. Bet jei vakarietiška moralė taps malonumo, individualios laimės, o ne pilietinių dorybių morale, jos išlikimas taps abejotinas. Jei iš piliečio pareigų nebeliks nieko, jei europiečiai nebejaus, kad jie turi būti pasirengę kovoti už galimybę mėgautis savo turimais malonumais ir laime, tada iš tikrųjų būsime nuostabiai dekadentiški.“
Europos Sąjunga pasikliovė taikiomis diskusijomis, gamyba ir mainais, todėl ėmė net atrodyti, kad taika yra neišvengiamas rezultatas. Europiečiai nebesuprato, kad žmonės gali siekti tarpusavyje nesuderinamų tikslų arba laikyti smurtą teisėta priemone, siekdami apginti tam tikrus interesus. Konflikto galimybė jiems ėmė atrodyti tarsi atsitiktinumas, kaip nesusikalbėjimas, kurį galima greitai išspręsti. Globalizacija tapo Europos integracijos akivaizdybe. Vokietijos politinė ir ekonominė sėkmė jau seniai yra grindžiama iš globalizacijos gaunama nauda. Tai viena iš priežasčių, kodėl gali būti taip sunku pažadinti Europą iš letargo miego.
Tačiau problema iš tiesų yra daug gilesnė. Pašalindami suverenitetą iš politikos sąvokos europiečiai pavertė karą neįsivaizduojamu dalyku. Tačiau tai, kad jie nesugeba karo įsivaizduoti, dar nereiškia, kad jis neegzistuoja. Jis gali pasireikšti kaip nenuspėjamas įvykis. Įvykis, kurio neįsivaizduojame kaip kieno nors ketinimų rezultato. Europiečiai nesugebės suprasti karo, o juo labiau jo atremti, jeigu į kitus žvelgs per savo prizmę.
Dviejų pasaulinių karų nusiaubta Europa pamažu prarado norą demonstruoti savo galią ir netgi nesigailėjo šios netekties, o vėlesniais dešimtmečiais priėmė tai kaip dorybę ar net pažangos ženklą. Ji pasmerkė jėgos naudojimą kaip nacionalizmo ir imperializmo liekaną. Atrodė, kad net pati Europos ekonominė plėtra demonstravo, kad karinė jėga yra beprasmiška ir amorali. Taip Europa padarė išvadą, kad ekonominis vystymasis panašų poveikį galėtų turėti visame pasaulyje. Žemynas vylėsi, kad Kinija, Rusija ar Turkija anksčiau ar vėliau, kiekviena savo tempu prisijungs prie liberalių ir demokratinių visuomenių bendruomenės, nes integruosis į globalų pasaulį.
Ištisus dešimtmečius JAV teikiama apsauga leido europiečiams nepaisyti praktinių savo taikaus elgesio pasekmių. Nežinia, į gera ar į bloga, bet buvusio JAV prezidento Baracko Obamos retorinis posūkis į Kiniją ir Ramiojo vandenyno regiono šalis vėliau tapo realybe. Europos valstybės dabar turi derintis prie naujos JAV politikos.
Kaip europiečiai galėtų atgauti tikėjimą savo galia, tikėjimą, kad verta aukotis? Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą R. Arono skaityta paskaita mums teigia: „Vienintelis demokratijų skirtumas (o jis yra svarbus), kad jose asmuo turi spontaniškai prisitaikyti prie to, kas visur kitur yra tiesiog neišvengiama“.
V. Putinas gali įvelti savo šalį į karą be savo gyventojų paramos. Tam jam tereikia kariuomenės, pasirengusios vykdyti jo nurodymus. Tuo tarpu demokratiniai režimai privalo pasirinkti tinkamas veikimo priemones, turėti lojalų saugumo aparatą bei užsitikrinti visuomenės paramą.
Vis tik politinėms bendruomenėms, kurios iš esmės smerkia jėgos naudojimą, sunku susitarti dėl aplinkybių ir principų, kada jau reikia įsitraukti į konfliktą. Kitaip tariant, tokioms bendruomenėms sunku elgtis apdairiai ir teisingai. Kad tai pasiektų, joms reiktų pamąstyti ne tik apie žmonių teises ir atskirų individų interesus, bet ir apie bendrąjį gėrį, kuris apibrėžia visos bendruomenės siekius ir uždeda pareigas piliečiams. Tačiau kartu svarbu suprasti, kad vieno režimo bendrojo gėrio suvokimas ne visuomet bus suderinamas su kito režimo suvokimu. Moralinis ir politinis gyvenimas turi labai daug aspektų, todėl negalime jų visų paaiškinti bendromis žmonių teisėmis ir interesais, kurie neva yra visapusiškai visiems naudingi.
Tokios kalbos gali gąsdinti, nes jos verčia paklusti kolektyviniams elgesio principams. Mes vengiame tokių klausimų nagrinėjimo, nes bijome, kad šios diskusijos parodys, kad mūsų visuomenės yra susiskaldžiusios. Mes to vengiame, nes tai gali priversti mus panaudoti smurtą, kurį mes atmetame. Tačiau tai neapsaugo nuo grėsmių. Pasyviai laukdami rimtos krizės, kuri privers gintis be jokių diskusijų, mes leidžiame savo priešams pasirinkti jiems palankiausias aplinkybes.
Dabar svarbiausia Europos politinio elito pareiga yra paaiškinti piliečiams padėtį, kurioje atsidūrė Europa, ir atsakomybę, kurią kiekvienas turime prisiimti, jeigu norime išsaugoti laisvas visuomenes.
Pasaulis negali dejuoti dėl tarptautinės tvarkos išardymo ir elgtis taip, lyg tai neturėtų jokios įtakos prioritetams. Sunku suvokti, kad didindamos savo karinius biudžetus Europos šalys ir toliau integruojasi į globalią ekonomiką, nors tai ne kartą pasitarnavo jų priešininkėms. Neatsakinga skatinti žmones imtis veiksmų dėl klimato kaitos neapsvarsčius, ar tai nepadaro Europos priklausomos nuo priešiškų valstybių.
Tačiau tokia diskusija taip pat reikalauja, kad Europa pakeistų savo mąstyseną apie demokratiją. Ilgalaikis Europos kontinento valstybių išlikimas reikalauja, kad žmonės sugebėtų atsisakyti savitikslio humanitarizmo, kuris leido nuslėpti politinės valdysenos vengimą. Vis didėjanti karo grėsmė turėtų priminti pasauliui, kad kolektyvinės diskusijos suteikia mums galimybę suformuluoti savo politinių įsipareigojimų turinį. O tokių įsipareigojimų atmetimas ne tik neatleidžia mūsų nuo politinės naštos, bet ir didina riziką tapti svetimos priešiškos valios subjektais.
