Kaip ir kasmet birželio 14-ąją, Europos Parlamente Strasbūre, prie atminimo lentos, Baltijos tautų didžiųjų trėmimų aukų pagerbti susirinko europarlamentarai iš visos Europos.
Lietuvos delegacijos vardu kalbėjusi europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė pabrėžė, kad šiandien, nepaisant to, jog Baltijos šalys, kaip ir visa Europos Sąjunga, patiriančios įvairių iššūkių, sunkumų, nusivylimų, tikrai turi ką švęsti: „Šiais metais mūsų valstybės perkops 22 metų ribą, kuomet esame laisvos, demokratiškos, modernios. Tokios jau būsime ilgiau, nei buvome iki Antrojo pasaulinio karo.“
Lietuvos politikė pažymėjo, kad Lietuvą, Latviją, Estiją jungia daug bendrų dalykų, tačiau ryškiausias iš jų – istorinė patirtis. „Masiniai trėmimai, prasidėję 1941 metais, tęsėsi tiek per Antrąjį pasaulinį karą, tiek ir po jo, palietė daugelį mūsų šeimų“, – pabrėžė Europos Parlamento narė.
R. Morkūnaitė pasidalijo skaudžia savo šeimos patirtimi, kai buvo tremiama jos senelio šeima. „Kuomet jie buvo vežami į geležinkelio stotį, mano senelio seseriai pavyko iššokti iš vežimo. Ji bėgo, pavymui į nugarą šaudė kareiviai, bet jai pasisekė pabėgti. Tačiau per vieną naktį jauna, vos per 20 metų perkopusi mergina, pražilo...“
1941-ųjų birželio trėmimų metu perpildyti ešelonai, vienas po kito riedėję į Rytus, išvežė daugiau kaip 40 tūkst. įvairių tautybių žmonių, kurių didžiajai daliai nebuvo lemta sugrįžti. Sovietai suskirstė Baltijos valstybių piliečius į okupaciniam režimui palankius ir priešiškus sluoksnius pagal politinius, socialinius ir kitus kriterijus. Trėmė politikus, valstybės tarnautojus, karininkus, verslininkus, mokytojus, dvasininkus, ūkininkus. Tarp ištremtųjų didelė dalis buvo vaikų ir moterų.
