Ar mes vis dar bijomės vokiečių? Vien uždavus tokį klausimą Europos Sąjungos kuluaruose kiltų susierzinimas ir nepasitenkinimas. Į jį priimta atsakyti šitaip: žinoma, ne! - rašo dienraštis „Financial Times“. Esą vokiečių baimė – tai atsilikimas, praeities atgyvena. Karas juk pasibaigė seniau nei prieš 60 metų.
Lenkija ES išsišokėle dabar tapo daugiausia dėl to, kad beatodairiškai pažeidinėja šį mandagumo susitarimą, pastebi dienraštis. Neseniai įvykusio ES valstybių vadovų susitikimo išvakarėse Lenkijos premjeras Jaroslawas Kaczynskis pareiškė, kad jo šalis turinti teisę į didesnį atstovų skaičių balsuojant, nes tai kompensacija už Antrojo Pasaulinio karo metais vokiečių nužudytus lenkus.
J. Kaczynskis nekeičia požiūrio ir pasibaigus ES viršūnių susitikimui. Jis perspėjo, kad „Vokietijoje dedasi labai negeri dalykai“ ir palygino dabartinę padėtį su prieškario Europos situacija, kuomet žmonės bijojo kalbėti apie vokiečių įtakos stiprėjimą. Vokiečiai įsiuto, rašo „Financial Times“. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris pareiškė, kad Lenkija nepagrįstai vadovaujasi „istoriniais prietarais“.
Kaczynskio argumentai iš tikrųjų skamba keistokai, o jo formuluotės mandagiam Briuseliui pasirodė pernelyg šiurkščios. Ir visgi jis iškėlė visai Europos Sąjungai svarbią problemą: ar iš tikrųjų Vokietijos klausimas Europai tėra tik praeities dalykas? – klausia „Financial Times“.
Pasak dienraščio, neabejotina, kad ES raidos pagrindu tapo siekis sulaikyti Vokietiją – paprastai tai mandagiai vadinama karo Europoje atsisakymu. ES ėmė formuotis šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – viskas prasidėjo nuo Prancūzijos bei Vokietijos anglių ir plieno pramonės sujungimo. Šios dvi šakos buvo pasirinktos neatsitiktinai – tai buvo karo instrumentai. Pasak istoriko Tony Judto, šio proceso tikslas – „perimti išimtinę Ruro baseino ir kitų svarbiausių Vokietijos resursų kontrolę iš vokiečių“. Nuo pat pradžių Vokietija buvo Europos kasininkė, o Prancūzijai atiteko bene didžiausia šio proceso nauda. Vokietijos pasirengimas mokėti rodė, kad bendroji žemės ūkio politika – iki šiol viena iš brangiausių ES programų – iš esmės buvo paslėpta pokario reparacijų mokėjimo forma, teigia dienraštis.
Įsitvirtinęs įtarumas Vokietijos atžvilgiu ir toliau daro poveikį daugumai svarbiausių ES sprendimų. Euro įvedimas – pats svarbiausias iki šiol žingsnis siekiant ekonominės ir politinės integracijos – didžiąja dalimi buvo reakcija į Vokietijos susivienijimą. Prancūzijos prezidentas François Mitterrandas iš pradžių dėl to buvo supanikavęs. Tuomet Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis jį įtikino, kad vieningos valiutos įvedimas leis negrįžtamai įjungti Vokietiją į suvienytą Europą.
Tačiau nepaisant to Prancūzija ir toliau žvelgė į Vokietiją su nepasitikėjimu, rašo dienraštis. 2000 m. būtent prancūzai suvaidino vaidmenį, kuris šiuo metu atiteko lenkams – jie pasipriešino, kad daugiau gyventojų turinti Vokietija gautų didesnę įtaką balsuojant. Prancūzai pareiškė, kad svarbiausia ES įkūrimo pasibaigus karui sąlyga buvo lygybės tarp Prancūzijos ir Vokietijos išlaikymas. Dauguma vokiečių tokiais pareiškimais buvo nepatenkinti. Laikraštis „Frankfurter Allgemeine“ klausė: „Kodėl mes jau 50 metų spaudžiame vieni kitiems rankas virš Verdeno kapų, bet taip ir nesugebėjome įveikti senų įtarinėjimų?“
Prancūzai prieš porą metų nustojo priešinęsi didesniam Vokietijos atstovavimui balsavimo procedūrose. Tačiau lenkai, įstoję į ES 2004 m., užėmė griežtesnę poziciją. Ji vokiečius ypatingai erzina, nes būtent aktyvi Vokietijos parama padėjo Lenkijai įstoti į ES. Vokiečių manymu tai turėjusi būti visiškai pakankama kompensacija už karą, teigia „Financial Times“.
Akivaizdu, kad Vokietija apie savo praeitį kalba su tokiu sąžiningumu, kurio trūksta daugeliui Europos šalių, tvirtina dienraštis. Prieš porą metų vokiečių žurnalistai apstulbo pamatę, kad pastatą Romoje, kuriame buvo deramasi dėl vėliau referendumais atmestos ES konstitucijos, iki šiol puošia Mussolinį vaizduojantys herojiniai frizai. Tuo tarpu Vokietijoje, Unter den Linden gatvėje Berlyne – savotiškame Penktosios aveniu atitikmenyje – neseniai buvo atidarytas memorialas Holokausto aukoms. 1970 m. Vakarų Vokietijos kancleris Willy Brandtas, atvykęs vizito į Varšuvą, tiesiogine tų žodžių prasme ant kelių prašė atleidimo už Vokietijos veiksmus karo metu.
Vokiečiai be baimės tyrinėja savo istoriją, tačiau jų praeities pamokos skiriasi nuo to, ko išmoko J. Kaczynskis ir kiti į jį žmonės. Dėl to ir kyla didžioji dalis dabartinių ginčų, pastebi „Financial Times“.
Vokiečių politikai ir istorikai tragiškus XX a. įvykius Europoje linkę aiškinti dviem būdais. Jų manymu dėl visko kalta arba agresyvi militarizmo ir nacizmo ideologija, arba Europos valstybių konkuravimo sistema, kuri šimtmečiais provokavo karus žemyne. Tad išeitis turėtų būti akyla demokratijos, kuri leistų išspręsti ideologinę problemą, apsauga, o „nacionalinį klausimą“ turėtų išspręsti Europos susivienijimas.
Tačiau Lenkijos premjeras yra kitos nuomonės apie Europoje padarytas klaidas. Jo manymu Vokietija ir Rusija tapo pernelyg galingos ir pernelyg pavojingos. Glaudus vokiečių ir rusų bendradarbiavimas energetikos srityje vėl pažadino baimę dėl prieš lenkus nukreiptos stiprių kaimynių sąjungos. Kai kurie taip pat mano, kad Vokietiją daro pavojinga vokiečių nacionalinis charakteris.
Lenkai ne vieninteliai Europoje turi tokių įtarimų. Tarp britų euroskeptikų taip pat nemažai germanofobų. Vienas aukštas ES gynybos seminare dalyvavęs Prancūzijos pareigūnas sukėlė nuostabą garsiai paklausęs: „Gal kas nors primins, kodėl mes norime padidinti Vokietijos ginklavimosi išlaidas?“ Čekijos politikai taip pat yra pareiškę nuogąstavimų dėl Vokietijos, konkrečiai dėl iš šalies iškeldintų Sudetų vokiečių teritorinių pretenzijų.
Lenkija nuo jų skiriasi tuo, kad tai vienintelė ES šalis, kurioje toks požiūris įtakoja politinį kursą. Paskutiniajame ES valstybių vadovų susitikime kelios šalys su D. Britanija priešakyje nepritarė Vokietijos tradiciškai siekiamam Europos federalizmui. Tačiau tik vieni lenkai atvirai išsakė savo būgštavimus dėl Vokietijos įtakos stiprėjimo priimant sprendimus, nes tai jų manymu atsilieps jėgų balansui Europoje.
Daugelyje Europos šalių iki šiol išlieka įtarimai ir netgi baimė vokiečių atžvilgiu. Tačiau tokios nuotaikos silpnėja, teigia dienraštis. Prie to prisideda ir tai, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel visiškai nepanaši į karikatūrinį prūsų kareivos įvaizdį.
Nuo Vokietijos susivienijimo praėjo daugiau nei 15 metų, ir daugeliui europiečių naujoji Vokietija nekelia nerimo. Jie labiau baiminasi Vokietijos ekonomikos susilpnėjimo, nei sustiprėjimo. Europiečiai tiki, kad geranoriškumas, kurį vokiečiai pademonstravo per praėjusį pasaulio futbolo čempionatą, yra tikrasis Vokietijos veidas, o ne kaukė. Laikai, kai svarbiausias ES tikslas buvo sulaikyti Vokietiją, iš tiesų jau liko praeityje, rašo „Financial Times“.
