Euras galbūt nėra toks saugus prieglobstis, kaip teigia entuziastai
Nusiteikusiems piktdžiugiškai negali patikti Nojaus laivo istorija. Kylant vandeniui, niekur neminimi nusidėjėliai, besibeldžiantys į uždarytas laivo duris ir maldaujantys juos įsileisti. Net per patį potvynį nematome Nojaus plaukiant pro mažus laivelius, pilnus anksčiau išdidžių žmonių, kurie manė galį išsigelbėti patys. Laimei, šių dienų finansų krizė ir ypač pranešimai apie Europos bendrąją valiutą spaudoje, vaizduojantys eurą kaip patikimą penkiolikos jį naudojančių valstybių prieglobstį, savimi patenkintiems suteikė antrą šansą.
Didžiuosiuose Europos laikraščiuose pasirodė vedamieji straipsniai tokiomis antraštėmis kaip „L’euro protecteur“, kuriuose buvo teigiama, kad „įrodymai nepaneigiami: likti už euro zonos ribų per daug kainuoja.“ Komentatoriai įvardijo tokias euro zonai nepriklausančias Europos šalis kaip Vengrija, Islandija ir Danija, kurių nacionalinės valiutos dabar patiria sunkumų. Teigiama, kad šios šalys dabar turi „tik vieną svajonę“ – patekti į euro zoną ir „pasislėpti nuo audros“. Drąsiausieji netgi spėja, kad euroskeptiškoji Didžioji Britanija galiausiai prisijungs prie euro, galbūt mainais į tai, kad Europos Sąjunga išgelbės jos bankus. Euro zonos plėtros šalininkai taip pat pasiūlė sušvelninti priėmimo taisykles tam, kad šalys galėtų greičiau patekti į euro zoną.
Tuo tarpu Britanijos euroskeptikai laikosi kitokio, irgi kiek pasipūtėliško požiūrio. Pastarosiomis savaitėmis smarkiai padidėjus skirtumui tarp Vokietijos pajamų iš obligacijų ir to, kiek Italija ir Graikija siūlė už vyriausybės skolos aptarnavimą, jie prisiminė senas antraštes apie bendros valiutos žlugimą. Pasak skeptiškai nusiteikusių komentatorių, rinka teigia, jog Italija ir Graikija yra nepatikimos Vokietijos partnerės bendros valiutos sistemoje: jos arba nevykdys savo skolų įsipareigojimų, arba iškris iš bendros valiutos zonos, arba (kas labiausiai tikėtina) nutiks ir viena, ir kita.
Tiesą pasakius, nė vienos pusės piktdžiuga nėra pateisinama. Aišku, kad narystė euro zonoje – ne panacėja. Kaip teigia Simon Tilford iš Londone įsikūrusio tyrimų centro Centre for European Reform, ji gali pridaryti rūpesčių, sumažindama spaudimą vykdyti struktūrines reformas. Pavyzdžiui, dėl žemų euro palūkanų normų Italijai pigiau atsieina aptarnauti savo skolas. Tačiau be galimybės devalvuoti savo valiutą smarkiai išauga jos konkurencinis silpnumas.
Šalims, kurios greitai vejasi turtingesnes kaimynes, narystė euro zonoje gali atnešti žemas ar (atsižvelgus į infliaciją) netgi neigiamas palūkanų normas ir taip sukelti paskolų bumą. Kaip teigia Jean Pisani-Ferry iš Briuselio tyrimų centro Bruegel, taip atsitiko Ispanijoje ir Airijoje. Tas pats nutiktų ir Bulgarijoje, jei ši prisijungtų prie euro zonos. Jis teigia, kad vidaus politika svarbi, nesvarbu ar šalis priklauso, ar nepriklauso bendros valiutos zonai. Taip pat svarbus ir šalies plėtros lygis.
Tačiau būdami nuoširdūs, euroskeptikai taip pat turėtų pripažinti, kad jų argumentacija pastaruoju metu irgi patyrė keletą smūgių. Jie metų metus gyrė mažąją Islandiją dėl jos vikingiškai plėšikiško požiūrio į tarptautinį verslą ir atsisakymo stoti į ES. Apklausų duomenys dabar rodo, kad dauguma islandų norėtų, jog šalis taptų ES nare, ir tai visiškai nekelia nuostabos. Atrodo, kad narystė euro zonoje apsaugojo mažas, atviras ekonomikas su dideliu bankininkystės sektoriumi, tokias kaip Belgija, Liuksemburgas, Airija nuo galimo spekuliacinio spaudimo savo valiutai. Šią pamoką greitai išmoko nepriklausančios euro zonai valstybės.
Kaip teigia ekonomikos komisaras Joaquín Almunia, euro zonos ribose nebevyksta valiutų krizės. Tai, kad euras yra antroji pasaulio valiuta, kaip tik dabar suteikia įtakos. Bet europiečiai taip pat suprato, kad neįmanoma „atsiriboti“ nuo Amerikoje prasidėjusios krizės, taigi bendra valiuta viena pati negali apsaugoti europiečių nuo išorės smūgių. Euras neišgelbės valstybių narių nuo krizės, kuri lemia ir finansų sektoriaus problemas, ir baisų nuosmukį, – „derinio, kurio mums niekada gyvenime neteko spręsti“, kaip teigia J. Almunia.
Komisaras pripažįsta, kad skirtumai euro zonoje tarp pajamų iš obligacijų, kai jis diena iš dienos ėmė didėti, buvo, švelniai tariant, neraminantis. Bet dabar šie skirtumai stabilizuoti. Jo nuomone, tai netgi gali tapti pozityviu reiškiniu, nes rinkos pradeda siųsti naudingus signalus nekonkurencingoms ar išlaidžioms šalims. Jo teigimu, prieš metus rinkos paprasčiausiai nekreipė didelio dėmesio į šiuos dalykus. Dabar jos yra atsargesnės ir nori sukaupti turto, kuris galėtų būti iškeistas į grynuosius pinigus be pavojaus, kad greitai nuvertės.
Kai kuriuos galbūt įsileis
Iš tiesų staigios euro zonos plėtros nebus. Europos Komisija užversta prašymais palengvinti prisijungimo prie euro reikalavimus, bet jų nesvarstys. Nebent Danija galėtų būti ypatingas atvejis. Dėl jos sprendimo pasilikti kroną, pririštą prie euro, jos nepriklausomybė yra visiškai nominali. Dabar pasaulinis nuosmukis ir spekuliacinės atakos privertė Daniją palūkanų normas padaryti daug didesnes nei jos yra euro zonoje. Kaip pripažįsta Danijos ekspertai, „nelogiška“ likti už euro zonos ribų. Vyriausybė bando į savo pusę patraukti skeptišką kairiąją partiją; kitais metais ji galėtų surengti referendumą dėl euro įvedimo su perspektyva įsijungti į euro zoną 2010 metais.
Kita vertus, Briuselyje besilankantiems Islandijos ministrams buvo tvirtai pasakyta, kad narystės euro zonoje negali būti, nebent Islandija pirmiau įstos į ES, o šis procesas užtruktų kelerius metus. Be to, euro zonos vyriausybės į plėtrą dabar žiūri daug atsargiau. Jei Vengrija ir Lenkija nori prisijungti, jos, kaip teigia vienas ekspertų, „neišvengiamai turi laikytis sutarčių“. Tam reikia, kad kandidatės atitiktų visus Mastrichto reikalavimus, tarp jų – dvejus metus savo valiutą būti glaudžiai susiejus su euru.
Euro gynėjai įsitikinę, kad pasibaigus krizei ši valiuta išsilaikys. Toks spėjimas pagrįstas. Bet pablogėjus ekonominei situacijai visuomenės parama eurui gali būti skausmingai išbandyta. Per dideli lūkesčiai negali padėti. Euro įvardijimas „prieglobsčiu nuo audros“ nėra tik ekonominė nesąmonė. Tai ir politinė beprasmybė, nes nuo šio potvynio niekas nebus apsaugotas. Ir rinkėjai šiuo metu tai turi suprasti.
Parengta pagal The Economist
