Finansinė krizė kelia pavojų, kad Europa gali dar labiau atitolti nuo JAV.
Vis labiau stiprėja pagunda sukti naftos ir dujų srautų pusėn, užuot siekus stiprinti laisvę ir gerovę transatlantiniame aljanse, rašo Vokietijos dienraštis „Die Welt“. Tokia situacija stulbinamai panaši į 1930-ųjų pradžią, kai JAV prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas pristatė reformų programą „New Deal“.
„Manheteno dangoraižiai turi tam tikrų tragikomiškų bruožų. Jie primena kostiumą, kuris jo šeimininkui tapo per didelis. Jie tarsi vaiduokliai šauna į viršų, primindami nuverstų valdovų pilis.“
Šios eilutės, kuriose jaučiamas ir sielvartas, ir ironija, paimtos ne iš kokio aktualaus reportažo – jas parašė vokiečių ekonomikos apžvalgininkas Richardas Lewinsohnas, 1932 m. išleidęs knygą apie Didžiąją depresiją JAV, pavadintą „Išklibintas pasaulis“. Tuo metu tarptautinis finansinių ir prekių rinkų tinklas buvo sutrūkinėjęs, Amerika nuversta nuo didžiausio pasaulyje gamintojo pjedestalo, kartu nusitraukusi į bedugnę ir Europą. O Vokietija anuomet atsidūrė pačiame jos dugne, teigia dienraštis.
Liberalios ekonominės sistemos su perprodukcijos ir spekuliavimo biržoje bruožais žlugimas 1925 m. sukėlė pasaulyje tokį šoką, kuris prilygo nebent 1755 m. lapkričio 1 d. Lisaboną nušlavusiam žemės drebėjimui. Tai pakirto su švietimu siejamą optimizmą, o po jo žmonės suskato ieškoti atsakymo į klausimą, kokia yra tokio dieviškosios apvaizdos sumanymo prasmė. Ši katastrofa turėjo pradžią ir pabaigą – skirtingai nuo dabartinės, kai visas pasaulis gyvena viltimi, tuo pat metu drebėdamas nuo minties apie grandininę reakciją.
Tačiau yra ir panašumų: dabartinė krizė yra pakankamai stipri, kad pajėgtų sugriauti Amerikos finansinės sistemos prestižą. Abi katastrofos prasidėjo nekontroliuojamo bumo rizikos fone: šiandieninė – dėl abejotinų hipotekos kainų poveikio spekuliatyviems finansiniams produktams nuo pat praėjusio dešimtmečio ekonomikos augimo; anuomet – dėl Pirmojo pasaulinio karo metais rinką užtvindžiusios produkcijos ir rinkos persisotinimo metu pradėjusios mažėti paklausos. Perprodukcija tuometinėje JAV pramonėje ir žemės ūkyje tęsėsi, o biržos indeksai sparčiai augo, vis įtaigiau ragindami „tapti turtingiems greitai“. 1928 m. pradėjo veikti nepalankūs faktoriai – ėmė mažėti vartojimo aktyvumas, pradėjo didėti mokesčiai, daugėjo bedarbių, po to sekė biržos žlugimas ir bankų sistemos krachas. 1930 m. prasidėjo ekonominė stagnacija. Tuo tarpu šį kartą viskas klostėsi nesėkmingai nuo pat 2006-ųjų.
Šiandien kovoti su krize galima priemonėmis, kurių nebuvo Didžiosios depresijos laikais, pastebi dienraštis. Prezidento Herberto Hooverio vyriausybė tikėjo, kad ekonomika pati save išgydys. Klaidingai manydama, kad ne už kalnų eilinis jos pakilimo ciklas, ji padidino mokesčius, o ekonomikai tai buvo mirtinas smūgis. Liberalioji teorija buvo pakirsta ne tik dėl to – tais laikais jau egzistavo centriniai bankai, kurie, tiesa, tarpusavyje nebendradarbiavo, be to, nebuvo ir tarptautinės savitarpio pagalbos. Valstybės veikė prieštaringai, jos vykdė nacionalistinę protekcionizmo politiką. Pasaulinės prekybos apimtis sumažėjo 66 proc., globalioji politika susiskaidė.
Tuo tarpu šį kartą tvirtai jaučiamas valstybės įsikišimas į įvykių eigą, bandant išsaugoti ekonomikos būklę pasitelkus kreditus ir investicines priemones. Valstybė supirkinėja krizės paliestų finansinių institutų aktyvus, tam išleisdama nuo 700 milijardų iki 1 trilijono dolerių (tai prilygsta mažiausiai dviems JAV gynybos biudžetams). Tokio proceso pasekmės ekonomikos pagrindui – vartojimui – yra nenuspėjamos. Ar valstybė yra pats geriausias šio milžiniško proceso valdytojas? O gal JAV mano, kad savo įsiskolinimo ciklotroną gali paleisti visu galingumu, kad išgelbėtų supervalstybės politines pozicijas? – klausia „Die Welt“.
1933 m. prezidento pareigas pradėjęs eiti Franklinas Rooseveltas pabandė imtis intervencijos. Kai kuriais vertinimais jo „New Deal“ programa atnešė sėkmę. Tačiau susigrąžinti amerikiečių ir viso pasaulio pasitikėjimą nepavyko. Radikalios pseudoekonominės valstybinio reguliavimo priemonės po 1936 m. rinkimų atvedė į naują depresiją. Ji buvo vadinama Roosevelto depresija. Pramonės gamyba smuko 33 proc., nacionalinės pajamos – 12 proc., o bedarbių skaičius išaugo iki 25 milijonų – beveik tiek pat, kaip ir 1933-aisiais, per Didžiąją depresiją. Ir tik 1941 m. kilęs ginklavimosi bumas po 15 metų nuo krizės pradžios vėl įkvėpė jėgų Amerikos ekonomikai.
Net jei dabartinė finansinė krizė netaps Didžiąja depresija ir truks perpus mažiau, tai yra, 7 metus, kol finansų sistema atsikratys neigiamų pasekmių, politinis pasitikėjimas Amerikos gebėjimais spręsti pasaulines problemas bus prarastas visam laikui. Apie JAV išsakomos prielaidos jau nesiremia tikrove (kurią dabar mažai kas besupranta), jos labiau primena iš pokalbių šou, gandų, baimių ir ilgų rinkiminių kampanijų sumaišytas nuomones. Rooseveltas ir kiti „problemų naikintojai“ manipuliavo visuomenės nuomone. Šiandien ši nuomonė pati manipuliuoja savimi, be to, pasauliniu mastu.
Atsispindėdama kreivame veidrodyje, Amerika iškyla kaip saulėlydį išgyvenantį valstybė, kurios veiksmai po karo Irake atrodo abejotini ir moralės požiūriu, teigia dienraštis. Be mažiausios ironijos galima teigti, kad vis garsiau skamba kritika dėl to, kokią žalą JAV padarė visam pasauliui po rugsėjo 11-osios įvykių.
Amerikai adresuota kritika iš Europos sklido visą laiką, kaip, beje, ir beribis susižavėjimas. Tai buvo siejama su technika ir pramone, gyventojų pajamomis ir vartojimo bumu, demokratija, automobiliais, amerikiečių emancipacija ir juodaodžių padėtimi ir t. t. – T. Manno žodžiais, nuo Europos besiskiriančiu Amerikos modernumu ir civilizuotumu. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse išryškėjo politinės variacijos. W. Wilsonas ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje susilaukė neigiamų vertinimų – dėl visiškai priešingų priežasčių. Niekas neapgailestavo dėl amerikiečių kariuomenės išvedimo trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Karingi Hitlerio užrašai patvirtina jį buvus dideliu techninės Amerikos gerbėju, kurios pasiekimus fiureris siejo su į šalį plūstančiomis „tikrųjų arijų jėgomis“. 1933 m. jis netgi kurį laiką sveikino Roosevelto reformų politiką, kuri jam atrodė panaši į Mussolinio.
Tačiau pasaulinė ekonomikos krizė sutirštino Amerikos įvaizdžio spalvas. Kapitalizmo kritika, kurios ėmėsi socialistai, konservatoriai, fašistai ir nacionalsocialistai, kartu su Roosevelto „atvirųjų durų“ politika ir žlugusiomis Amerikos „išsigydymo“ pastangomis atvedė prie politinių ir ekonominių vienos tautos viešpatavimo teorijų – iš pradžių Japonijoje ir Italijoje, o po to ir Vokietijoje. Šiame fone ėmė ryškėti Antrojo pasaulinio karo kontūrai.
Naujasis apmąstymų etapas prasidėjo tik 1945 metais, kai buvo numalšintas kraujo troškulys ir nusileido geležinė Šaltojo karo uždanga, atskyrusi galingą Sovietų Sąjungą. Stalinas tapo tamsiuoju fonu, kuriame Amerikos laisvės, rinkos ekonomikos, tam tikro valdžios altruizmo filosofija nušvito naujomis spalvomis ir pirmą kartą (taip pat ir Vokietijoje) įgavo transatlantinį vilties pavidalą. Antiamerikanizmas tapo nebemadingas, ideologinis antikapitalizmas išsisklaidė – prasidėjo nauja era, kuri tęsėsi, kaip žinome, taip pat iki tam tikro momento.
Klausimas apie tai, kaip sunki finansinė krizė ir mįslinga jos tėkmė siejama su kitais „apčiuopiamais“ JAV veiksmų trūkumais, turi įtakos gana kaprizingai visos Europos, o ypač Vokietijos nacionalinei politikai. Didėja pagunda sekti paskui naftos ir dujų srautus, užuot laikiusis ilgalaikės geopolitikos, jungiančios laisvę ir gerovę. Finansiniai sukrėtimai ir po jų sekančios ekonominės krizės gresia emocijų proveržiu. Anksčiau tai buvo vadinama „kontrolierių kontroliavimu“. Šiandien klausiama kitaip: kas pažabos emocijas?
