Euro zonos skolų krizė tęsiasi jau daugiau nei dvejus metus. Nors pastarieji Europos politikų ir institucijų priimti sprendimai leidžia tikėtis, kad blogiausia jau praeityje, šios krizės pasekmės bus jaučiamos ne vienerius metus.
Visų pirma, artėjantys rinkimai šiemet Graikijoje ir Prancūzijoje bei kitąmet Italijoje sukuria daug neapibrėžtumo – ar išliks politinė valia ir toliau imtis skausmingų, bet būtinų taupymo priemonių ir reformų? Antra, Europos Centrinio Banko likvidumo paskolos, fiskalinės drausmės sutartis ir kiti susitarimai nukreipia Europą tinkama kryptimi, tačiau milžiniška skolos našta valstybių pečius slėgs dar daug metų. Todėl svarbu suprasti šios krizės priežastis, anatomiją, galimus jos ateities vystymosi scenarijus, bei kaip ji paveiks atskirų šalių įmonių ir gyventojų finansus.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis pateikia atsakymus į gyventojų ir įmonių dažniausiai užduodamus klausimus apie galimus ateities scenarijus ir krizės poveikį Lietuvos gyventojams ir įmonėms.
Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti čia.
8. Ar Švedijos ir Baltijos šalių įmonėms reikėtų bandyti nukreipti eksportą iš euro zonos į sparčiau augančius pasaulio regionus?
Bendras patarimas visoms ekonominės veiklos rūšims yra „nedėti visų kiaušinių į vieną krepšį". Tai reiškia, kad komercinių santykių sukoncentravimas vienoje rinkoje didina galimų nuosmukių riziką, o tai ypač aktualu šiandien. Todėl racionalu prekybą diversifikuoti ir į kitas rinkas už ES ribų, ypač į didelius ir sparčiai augančius regionus, tokius kaip Pietryčių Azija ir Pietų Amerika. Tačiau svarbu išlaikyti ir dideles aukštos perkamosios galios rinkas Europoje ir susikoncentruoti į gerų prekybinių santykių palaikymą su ES valstybėmis.
Įsiskolinusių šalių bendrovės turės atkurti savo konkurencingumą, mažindamos išlaidas, ir gali ieškoti panašios kokybės pigesnių tarpinių prekių ar paslaugų už savo šalies ribų. Tai atveria didesnes galimybes Vidurio ir Rytų Europos šalims. Be to, per paskutinius krizės metus padidėjo Baltijos šalių produktyvumas ir konkurencingumas. Tai bus naudinga, nes pirkėjai vis jautriau reaguoja į kainas. Tai reiškia, kad Lietuvos verslininkai turi galimybių padidinti savo rinkos dalis Europoje.
Todėl bendrovės turėtų palaikyti gerus santykius su klientais visoje ES – šio regiono perkamoji galia ir geografinė padėtis išliks labai patraukli, o kai euro zona išlips iš skolų krizės ji taps dar patrauklesnė.
9. Ar Estija, kaip euro zonos narė, nuo krizės nukentėjo kitaip nei Latvija, Lietuva ir Švedija?
Estija ilgą laiką – iki 2010 m. – vykdė taupią fiskalinę politiką, jos pagrindinis tikslas buvo subalansuoti biudžetą, kad būtų įvykdyti Mastrichto kriterijai. Dabartinė vyriausybė pademonstravo labai tvirtą politinę valią išlaikyti subalansuotą biudžetą. Tą patį galima pasakyti ir apie vyriausybės skolą – valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis tesiekia 6 proc., tai yra daug mažiau nei kitose Vakarų Europos šalyse. Be to, Estijos vyriausybė yra sukaupusi atsargų, kurios pravers, jeigu vyriausybei pririeks papildomo finansavimo. Kartais manoma, kad narystė euro zonoje, kai daugelis šalių kenčia nuo valstybės skolų krizės, mažina ir finansiškai drausmingų šalių kreditingumą. Tačiau Vokietijos vyriausybės skolinimosi išlaidos, kurios yra istorinėse žemumose, rodo, kad investuotojai ieško saugumo euro zonoje ir dėl to šalys narės, turinčios tvirtus valstybės finansus, galės tuo sėkmingai pasinaudoti.
Didžiausias įsipareigojimas būnant euro zonos nare yra susijęs su privalomu ir dideliu Estijos įnašu pirmiausia į Europos finansinio stabilumo fondą (EFSF) (o vėliau – Europos stabilumo mechanizmą). 2011 m. pabaigoje garantijų įsipareigojimai siekė beveik 2 milijardus eurų. Tačiau šiuos įnašus visuomenė dažnai neteisingai laiko negrąžintinais pervedimais problemų turinčioms periferinėms valstybėms. Iš tikrųjų EFSF ir ESM yra fondai, kuriuose Estijai kartu su kitomis euro zonos narėmis yra bendrasavininkė, ir turi galimybę uždirbti pelną. Be to, ESM egzistavimas gali padidinti pasitikėjimą visomis euro zonos šalimis ir sumažinti jų skolinimosi kainą.
Estijos dalinis įnašas į ESM, kuris įsigalios nuo 2012 m. liepos, sudarys 149 milijonus eurų. Jį sumokėti numatyta lygiomis dalimis per penkerius metus, pradedant nuo 2013 m. Iš kur bus mokamos šios sumos, t.y. iš atsargų ar papildomai pasiskolintų lėšų, bus sprendžiama kiekvieną kartą atskirai, atsižvelgiant į esamą situaciją. 2012 m. vasario mėnesį parlamentas ratifikavo pagrindinės ES sutarties pakeitimus, kurių reikia, kad galėtų įsigalioti ESM teisinė sistema. Tačiau kovo mėnesį Estijos teisingumo kancleris nustatė, kad ESM sutartis prieštarauja Estijos Konstitucijai: dalis sutarties numato galimybę ESM priimti sprendimus dėl piniginių įmokų šalims narėms tokiomis sąlygomis, kurių Estija gali nekontroliuoti, o tai sumažina parlamento fiskalinę kompetenciją. Nuo to, kaip bus išspręstas šis konfliktas, gali priklausyti Estijos tolimesnis dalyvavimas ESM. Estijos pasitraukimas nepadarys didelių finansinių nuostolių ESM, bet Estijos politinė pozicija tikrai gali nukentėti.
10. Kokia tikimybė, kad Lietuva ir Latvija prisijungs prie euro zonos, kaip planuota, 2014 m., ir kokie sunkumai jų laukia?
Lietuva ir Latvija 2014 m. galės prisijungti prie euro zonos, tik jeigu 2013 m. pradžioje įvykdys Mastrichto kriterijus. Tai nėra neįmanoma užduotis, tačiau svarbiausiu iššūkiu išlieka infliacijos ir biudžeto deficito kriterijus vykdymas.
Infliacijos mažėjimo perspektyvos Lietuvoje ir Latvijoje yra labai panašios, nes vartotojų kainų augimas abiejose šalyse dabar labai priklauso nuo pasaulinių žaliavų kainų dinamikos (vidinės priežastys kainų augimui vis dar menkos dėl silpno namų ūkių vartojimo augimo ir aukšto nedarbo lygio). Jeigu 2012 m. pasaulinės naftos ir maisto kainos labai neišaugs (dėl geopolitinių konfliktų ar nepalankių gamtinių sąlygų), vartotojų kainų augimas Lietuvoje ir Latvijoje turėtų ir toliau lėtėti. Tuo pat metu abiems šalims labai svarbu toliau skatinti vietinę konkurenciją; jos abi turi galimybių šiai konkurencijai sustiprinti ir infliacijai sumažinti.
Vidutinis metinis vartotojų kainų augimas 2013 m. pradžioje abiejose šalyse turėtų būti šiek tiek daugiau nei 2 proc.; to gali užtekti nustatytam kriterijui įvykdyti (trijų ES valstybių narių, kuriose infliacija yra mažiausia, vidurkį galima viršyti ne daugiau kaip 1,5 procentinio punkto). Tačiau kuo lėčiau kils kainos euro zonos narėse, tuo sunkiau bus įvykdyti šį kriterijų Lietuvai ir Latvijai. Kadangi Europoje lėtėja ekonomikos augimo tempai, tas pats gali atsitikti ir su infliacija joje.
Vyriausybių 2012 metams planuojami biudžeto deficitai yra 3 proc. BVP Lietuvoje ir 2,5 proc. Latvijoje (Mastrichto kriterijus – ne daugiau kaip 3 proc.). Tačiau mokesčių pajamų surinkimas priklausys nuo ekonomikos augimo. Vadinasi, jeigu augimas bus mažesnis už prognozuotą (abiejose šalyse biudžetas sudarytas prognozuojant 2,5 proc. ekonomikos augimą), pavyzdžiui, dėl pagilėjusios euro zonos krizės, šalių vyriausybėms gali prireikti imtis papildomų biudžeto konsolidavimo priemonių, siekiant kontroliuoti biudžeto deficitą. Šiuo atveju Latvijos vyriausybės padėtis yra geresnė, nes (i) ji šiuo metu prognozuoja mažesnį biudžeto deficitą, nei to reikalauja Mastrichto kriterijus ir gali prisitaikyti prie kiek lėtesnio ekonomikos augimo, ir (ii) jos politinis ciklas yra palankesnis. Kadangi Lietuvoje artėja Seimo rinkimai, gali būti sunku iki to laiko susitarti dėl papildomo išlaidų mažinimo ar mokesčių didinimo. Tačiau, šių metų pradžios valstybės pajamų duomenys (sausio-vasario pajamos planą viršijo 3,3 proc.) rodo, kad papildomų priemonių gali ir neprireikti. Tikėtina, kad abiejose šalyse vis tik infliacija gali būti didžiausia kliūtimi siekiant narystės euro zonoje.
Išlieka aukšta rizika, kad euro zonos noras plėstis ir priimti naujas nares gali būti mažas dėl išliekančio neapibrėžtumo, recesijos euro zonoje ir valstybių skolų krizės. Be to, nei Lietuva, nei Latvija neparodė gebėjimo tenkinti Mastrichto kriterijus nuolat, o ne vienerius metus. Nepaisant to, prisijungimas prie euro zonos ir Latvijai, ir Lietuvai yra svarbus ir atneštų daug finansinės naudos, todėl to siekimas turi išlikti svarbiu strateginiu tikslu.
11. Kokiu būdu skolų krizė pakeitė Švedijos prisijungimo prie euro zonos tikimybę?
2003 m. Švedijoje buvo surengtas referendumas dėl euro įvedimo. Prieš balsavo daugiau kaip 55 proc. balsavimo teisę turinčių gyventojų. Nuo tada ir ypač po valstybių skolų krizės protrūkio pritarimas prisijungimui prie euro zonos dar labiau sumažėjo. Naujausios nuomonių apklausos rodo, kad maždaug 80 proc. gyventojų nenori Švedijos kronos pakeisti euru. Todėl tikimybė, kad Švedija artimiausioje ateityje ar vidutinės trukmės laikotarpiu prisijungs prie euro zonos yra menka.
Keliose srityse Švedijos ekonomikos pozicijos yra stipresnės, nei euro zonos. Švedijos ekonomika, pademonstravusi lankstumą ir didelę dinamiką, 2010-2011 m. buvo viena stipriausių Europoje. Valstybės biudžeto perteklius ir mažėjanti valstybės skola reiškia, kad Švedijos ekonomika išlaiko aukščiausią kredito reitingą, kai tuo tarpu kelioms euro zonos šalims reitingai buvo sumažinti. Dideli disbalansai euro zonoje, abejonės dėl euro ir suvokimas, kad Švedijos ekonomika yra stipri, prisidėjo prie neigiamų vietinių nuomonių dėl Švedijos narystės euro zonoje.
Švedija turi neformalią išimtį ir prie euro zonos gali prisijungti tada, kai jai tai atrodys paranku. Lietuva ir Latvija stojimo į ES sutartyje yra įsipareigojusios įsivesti eurą kuo greičiau ir pasirinkimo teisės neturi. Tačiau dalyvavimo euro zonoje pranašumai Baltijos šalims neabejotini (ir daug akivaizdesni nei Švedijos atveju) – išaugsiantis pasitikėjimas, sumažėsianti skolinimosi kaina (mūsų skaičiavimais Lietuva per metus galėtų sutaupyti iki milijardo litų), dingsiantys valiutos rizikos draudimo ir konvertavimo kaštai, bei padidėsiantis patrauklumas užsienio investuotojams.
12. Kokį poveikį Švedijai ir Baltijos šalims turėtų krizės euro zonoje pagilėjimas ir pinigų sąjungos žlugimas?
Euro zonos žlugimas turėtų keleriopą neigiamą poveikį Švedijos ir Baltijos šalių ekonomikai. Šis poveikis pasireikštų trijose pagrindinėse – finansų rinkų, pasitikėjimo ir užsienio prekybos – srityse. Kontroliuojamas skilimas (kuris būtų, pavyzdžiui, Graikijos pasitraukimo iš sąjungos, pritariant kitoms narėms, atveju) padarytų ne tokį neigiamą poveikį finansų sistemai, kaip chaotiškas ir nevaldomas skilimas, dėl kurio baimė ir panika pradėtų plisti į kitas šalis, pavyzdžiui į Portugaliją, Ispaniją ar Italiją. Bet kuriuo atveju nuosmukis ES galėtų užsitęsti, o jo poveikis Švedijai ir Baltijos šalims pasireikštų pirmiausia per išorinės paklausos susilpnėjimą, finansų rinkų nestabilumo atsinaujinimą ir pasitikėjimo sumažėjimą.
Nekontroliuojamas, chaotiškas, euro zonos skilimas paveiktų ES bendros rinkos funkcionavimą ir padarytų labai didelį neigiamą poveikį Švedijos ir Baltijos šalių prekybos srautams. Labiausiai tikėtina, kad pasikeistų ir konkurencingumas tarp šalių, pvz., silpnų šalių valiutos nuvertėtų, o stipresnių šalių valiutų vertė padidėtų. Baltijos šalims reikėtų priimti sprendimą, nuo kurio paskui priklausytų jų konkurencingumas: kokį valiutų kursų mechanizmą pasirinkti (valiutos susiejimą su Vokietijos valiuta, valiutų krepšeliu, laisvai kintantį kursą ir kt.)?
Stiprėjantis pesimizmas taip pat mažintų vartojimą ir investicijas Švedijoje ir Baltijos šalyse. Šalių vyriausybės būtų priverstos pakoreguoti savo biudžetus (imtis papildomų taupymo priemonių arba didinti mokesčius), nes kapitalas pasaulio finansų rinkose būtų sunkiai prieinamas. Visos euro zonos iširimas sukeltų chaosą ir vietinėse finansų rinkose ir turėtų labai neigiamą poveikį bankiniams sektoriams, o paskolos realiai ekonomikai, tikėtina, sumažėtų. Tačiau politikai ir tarptautinės institucijos puikiai suvokia tokio scenarijaus žalą ir įvairiomis priemonėmis bando užkirsti jam kelią, todėl jo tikimybė yra itin maža.
13. Kokį poveikį krizė daro įmonėms, veikiančioms euro zonai nepriklausančiose šalyse, kalbant apie apsidraudimą nuo užsienio valiutų rizikos?
Praėjusių metų pabaigoje vis daugiau tarptautinių bendrovių pradėjo svarstyti apsisaugojimo nuo galimo euro zonos žlugimo strategijas. Pastaruoju metu euro zonos skilimo rizika sumažėjo, tačiau įmonėms visada verta maksimaliai išnaudoti natūralias rizikos draudimo formas, pavyzdžiui, savo turtą ir įsipareigojimus (o taip pat ir pajamas bei išlaidas) denominuojant vienoda valiuta. Jeigu atvira valiutos pozicija yra didelė, nuo valiutų rizikos verta apsidrausti išankstiniais sandoriais, neatsižvelgiant į situaciją euro zonoje. Bendrovės, prekiaujančios su euro zonos narėmis, sutartyse turėtų numatyti sąlygas, apibūdinančias scenarijus ir įsipareigojimus tuo atveju, jeigu šalis pasitrauktų iš euro zonos ir įsivestų naują nacionalinę valiutą.
Dėl recesijos ir silpno pasitikėjimo euras greičiausiai išliks silpnas per visus šiuos metus, o jo kursas kitų pagrindinių valiutų atžvilgiu gali kristi dar labiau. Dėl to nukentėtų bendrovės, veikiančios tose šalyse, kurių valiutos brangsta, ir kurios eksportuoja prekes į euro zoną (pvz., Skandinavijos šalys). Silpnesnis euras neturės įtakos šalių, kurių valiutų kursai susieti su euru, eksporto apimtims. Tuo tarpu silpnėjančių nacionalinių valiutų (kartu su euru) konkurencingumas trečiosiose šalyse, pvz., NVS, priešingai, gali sustiprėti.
14. Kokį poveikį krizė euro zonoje turi namų ūkiams Švedijos ir Baltijos šalyse?
Krizė euro zonoje visų pirma silpnina namų ūkių pasitikėjimą Švedijos ir Baltijos šalių ekonomikos perspektyvomis, mažina namų ūkių pajamas ir didina nedarbo lygio augimo tikimybę. Prognozuojamas mažesnis būsimas pelnas taip pat blogina situaciją vertybinių popierių biržose, o tai savo ruožtu blogina namų ūkių finansinę situaciją. Dėl daugybės neigiamų pokyčių euro zonoje vartotojų pasitikėjimo rodikliai smuko beveik visose šalyse. Mažėjant pasitikėjimui, namų ūkiai ima daugiau taupyti ir, žinoma, mažiau vartoti. Tai mažina vidaus paklausą ir kartu stabdo ekonomikos augimą.
Didžiausias poveikis namų ūkiams pasireiškia per pokyčius darbo rinkoje, nes įmonės atidėlioja investicijas ir darbo vietų kūrimą. Dar daugiau – mažėjant užsienio paklausai ir eksportui, kai kurios įmonės gali mažinti savo darbuotojų skaičių. Be to, neaiški euro zonos skolų krizės raida, skatinanti taikyti išlaidų mažinimo ir efektyvumo didinimo priemones (bent jau kai kuriose sektoriuose), mažins darbuotojų galimybes derėtis dėl darbo užmokesčio ir turės neigiamą poveikį jų pajamoms.
Euro zonos skolų krizė turi ir teigiamą poveikį – ECB sumažino palūkanų normas, kurios, tikėtina, kurį laiką laikysis žemiausiame kada nors buvusiame lygyje. Ši ir kitos likvidumo priemonės sąlygojo tarpbankinių palūkanų normų ir namų ūkių skolinimosi išlaidų sumažėjimą. Tikėtina, kad Švedijos centrinis bankas taip pat kurį laiką nedidins savo išpirkimo palūkanų normos, tačiau būsto paskolų palūkanų normos gali ir nemažėti dėl bankų patiriamų didelių skolinimosi išlaidų (nes bankai turi ilginti savo įsipareigojimų terminus).
Jeigu krizė euro zonoje suintensyvės, o finansų sektorius susidurs su likvidumo arba mokumo problemomis, kreditavimo apimtys Europoje gali labai smarkiai sumažėti. Tai paveiktų Švedijos ir Baltijos šalių namų ūkius dėl šių šalių finansinės integracijos ES ir bankų tarptautinio finansavimo poreikių. Tačiau Švedijos ir Baltijos šalių namų ūkių priklausomybė nuo kreditų prieinamumo yra nevienoda. Lietuvos namų ūkių skola yra viena mažiausių ES ir sudaro tik apie 40 proc. namų ūkių metinių pajamų. Estijoje namų ūkių skolos santykis vidutiniškai lygus jų metinėms pajamoms, o Švedijoje jis siekia apie 180 proc. (skolos santykis su disponuojamomis pajamomis).
15. Ar euras yra pavojuje ir dėl to reikėtų vengti santaupas laikyti eurais?
Nors euro zonos, o tuo pačiu ir euro, žlugimo rizika yra pakankamai menka. Pagrindinė šios mažos rizikos priežastis – didelis neapibrėžtumas, susijęs su galimais tokio skilimo kaštais. Jie būtų daugiausia susiję su kapitalo srautų ir prekybos sumažėjimu, vyraujančiu neapibrėžtumu finansų sektoriuje ir tarp bankų. Dėl tokios situacijos Europoje greičiausiai sumažėtų kreditavimas, o ekonomikos augimo nebūtų arba jis būtų itin lėtas ne vienerius metus. Būtent todėl Europos (ir kitų pasaulio šalių) politikai yra pasiruošę padaryti viską, kad būtų išvengta tokio scenarijaus.
Tačiau gali būti ir taip, kad euro zona pasikeis – iš jos gali pasitraukti viena ar kelios šalys, o tai, tam tikra prasme, reikštų ir euro žlugimą. Priežastys, dėl kurių nuo skolų ir konkurencingumo krizės kenčiančios šalys (Graikija, Portugalija ir Italija) pasitrauktų iš sąjungos ir grįžtų prie savo valiutos, yra visiškai aiškios. Jeigu taip įvyktų, jos galėtų devalvuoti savo valiutą ir greitai atkurti konkurencingumą bei grąžinti ekonomikas į augimo kelią. Tačiau tokiu atveju šokas euro zoną paliekančioms valstybėms ir viso regiono finansų sistemai būtų itin didelis ir sunkiai prognozuojamas. Dėl šių priežasčių, mūsų nuomone, bent jau artimiausioje ateityje šios šalys nepasitrauks iš euro zonos.
Yra ir kitokią galimybė – iš pinigų sąjungos gali nuspręsti pasitraukti ir kai kurios „stipresnės“ šalys (Vokietija, Nyderlandai ar Suomija). Jų pasitraukimą būtų galima paaiškinti šių šalių noru išvengti fiskalinių sąjungos išsaugojimo išlaidų dėl pervedimų į periferines euro zonos šalis. Tačiau ir šiuo atveju būtų neišvengiama problemų – jos būtų daugiausia susijusios su pasitraukiančių šalių valiutų vertės pabrangimu. Nors šios šalys ir yra turtingesnės, joms būtų daug sunkiau konkuruoti pasaulinėje rinkoje, ir jų augimo tempai greičiausiai sumažėtų, o nedarbo lygs – pakiltų.
Kadangi euro zonos iširimo tikimybė yra nedidelė, mes manome, kad nėra jokios priežasties mažinti santaupas eurais, tačiau investuotojams vertėtų atkreipti dėmesį į turto emitento (indėlius priimančių bankų ir kt.) kokybę ir galimus valiutų kursų svyravimus. Euro kursas tikriausi sumažės ir toliau, bet kiek ir ar ilgai priklausys ir nuo situacijos JAV, Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje ir kitose valstybėse. Namų ūkiai turėtų vengti spekuliacijų ir nebandyti atspėti šių tendencijų, o pasirūpinti valiutos rizikos draudimu – paprasčiausia tai padaryti diversifikuojant investicijų portfelį ir santaupas susieti ne su viena, o su keliomis valiutomis. Taupant ir skolinantis, be rizikos diversifikavimo, reikia apgalvoti, kokie bus pajamų šaltiniai ir kokia valiuta bus ateities išlaidos. Taupyti ir skolintis saugiausia ta valiuta, kuria gaunamos pajamos ir planuojamos išlaidos.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus MAČIULIS
Taip pat skaitykite:
Euro zonos skolų krizė: klausimai ir atsakymai (I)
