Šalys už euro zonos ribų nerimauja, bet prisijungti gali būti nelengva
Bendra valiuta, bet ne valdžia – toks hibridinis 15 eurą naudojančių šalių junginys suirutės metu gali pasirodyti netinkamas. Bet žvelgiant iš išorės, bendra valiuta atrodo vis patrauklesnis prieglobstis.
Netgi tokios tvirtos pokomunistinės šalys kaip Lenkija nori greičiau pasirengti, kad atitiktų sąlygas, reikalingas įsivesti bendrąją valiutą. Ir turtingosios ES valstybės narės, kurios pačios nusprendė likti už euro zonos ribų, – Švedija ir Danija – dabar permąsto savo pasirinkimą. Prisijungti prie euro zonos, bent jau kai kurių manymu, reiškia prarasti nacionalinę tapatybę. Tai taip pat reiškia, kad vyriausybės negali devalvuoti valiutos arba keisti palūkanų normas taip, kaip reikalautų ekonominiai poreikiai. Kadangi pastaraisiais metais finansinė situacija buvo palanki, tai atrodė argumentas neprisijungti. Dabar argumentų pusiausvyra keičiasi.
Spalio mėnesį Danija du kartus padidino palūkanų normas, kad apsaugotų savo valiutą kroną, kuri pririšta prie euro. Švedijos kronos kursas euro atžvilgiu spalio mėnesį nukrito iki rekordiškai žemo lygio, kuomet, tikėdamasis apsiginti nuo recesijos, jos centrinis bankas sumažino palūkanų normas. Danijos ministras pirmininkas Anders Fogh Rasmussen teigia, kad būti už euro zonos ribų finansinės krizės metu „žalinga“ ekonomikai, ir jis nori, kad iki 2011 m. įvyktų referendumas. Netgi ES nepriklausančiose šalyse, tokiose kaip Islandijoje, euro įvedimas dabar karštų diskusijų objektas.
Tuo tarpu Rytų Europoje Slovėnija jau įsivedė eurą ir tą patį iki metų pabaigos padarys Slovakija. Bet daugiau jokia kita šalis nepriartėjo prie narystės euro zonoje. Praeitą savaitę tarptautinė reitingų agentūra „Standard & Poor’s” Rumunijos kredito reitingą sumažino iki „šlamštinio“, kaltindama politikus neatsakingumu keliant atlyginimus viešajame sektoriuje. Lenkija ambicingai teigia norinti atitikti kriterijus ir iki 2011 m. nustatyti fiksuotą zloto kursą euro atžvilgiu. Dabar vyriausybė siekia įvairių partijų paramos būtinoms konstitucijos pataisoms.
Iš prie euro zonos prisijungti norinčių šalių reikalaujama, kad jų infliacija ir biudžeto deficitas nuolat būtų žemo lygio („žemas“ reiškia vidurkį, apskaičiuotą pagal tai, kaip sekasi kitoms šalims). Ankstesniais metais Rytų Europos šalys tų sąlygų neatitiko, nes dėl didelio ekonomikos augimo pakilo kainos. Tikėtina, kad labai sumažės užsienio investicijos. Kažkada iš mokesčių gautos didelės biudžeto įplaukos sumažino biudžeto deficitą – bet dabar mokestinės pajamos mažėja, o tai rodo, kad viešieji finansai nebuvo pertvarkyti. Lenkijoje tai apima išlaidžiai netikslines socialines išmokas – tokias kaip išmokas už ankstyvą išėjimą į pensiją.
Kalbos apie greitą prisijungimą prie euro zonos gali būti geras politikų triukas, bet praktinių sunkumų kyla daug. Euro zonos šalys nenori bėdų turinčių naujų valstybių narių; tokios jau eurą įsivedusios šalys kaip Graikija bei Italija ir taip kelia pakankamai rūpesčių. Nuosmukio metu šalys savo ruožtu nesirinktų didinti mokesčius ir mažinti išlaidas, o to reikia stojimo kriterijams patenkinti.
Neatrodo, kad perspektyva po trejų metų prisijungti prie euro zonos dabar nuramins panikuojančias finansų rinkas. Kaip galima buvo matyti iš praeitą savaitę Vengrijai suteiktos finansinės pagalbos, tam bent jau reikia didelių pinigų sumų. Praeitą savaitę Europos Sąjunga pareiškė, kad savo pačios gelbėjimo fondą nuo 12 mlrd. eurų tikriausiai padidins iki 25 mlrd. eurų. Tačiau net su tokia pagalba iš išorės nepriklausomos valiutos valdymas ima atrodyti per daug rizikingas visoms, išskyrus didžiąsias ekonomikas.
Parengta pagal The Economist
