Todėl portalas tv3.lt domėjosi, kokių pokyčių galima tikėtis jam vadovaujant šiam komitetui.
Vaikai mokytis pradės anksčiau
E. Jovaiša diplomatiškai teigė, kad nenori įvardinti švietimo trūkumų, bet pasak jo – jų pilna. Vienas didžiausių numatomų pokyčių ir jau dabar aišku, sulauksiąs didelio dėmesio ir diskusijų – mokyklinio amžiaus paankstinimas. Komiteto pirmininkas neslepia, kad jau dabar sulaukė tėvų klausimų, ar verta tai daryti.
„Visgi, dėmesys švietimo sistemai rodo, kad reikia permainų. Bet pristatant tas permainas, galvoju, kad reikia jas daryti atsargiai, laipsniškai, bet energingai.
Kai ruošėme programą, pasiūlymas bendrąjį lavinimą pradėti nuo 6, o ne taip kaip dabar – nuo 7 metų bei pradėti privalomą parengiamosios klasės lankymą ne nuo 6, o nuo 5 metų, man atrodė labai normalus.
Mano manymu, Lietuvą reikia jauninti, o ne sendinti. 19-20 m. jaunuoliai, kurie ateina į mokyklos suolą jau su vaikais, yra ženklas, apie tai, kad Lietuvos jaunuoliai labai greitai bręsta. Man palyginus save keturiolikos metų su mano vaikais, o dabar jau ir su anūkais – tai yra „kosminis“ skirtumas.
Tad galvoju, kad reikia atnaujinti mūsų mokyklą.
Tas metų atstūmimas padės ir dabar anksti mokslus metantiems vaikams. Viskas pernelyg ilgai užsitęsia mokykloje. Būtų mano valia – nebūtų dvyliktos klasės. Nes žmogus jau būna visiškai subrendęs. Nors yra ir gerų dalykų toje paskutinėje klasėje visai brandai vystytis“, – pasakojo E. Jovaiša.
Seksualinis tabu ir lytiškumo ugdymas
Tiek visuomenė, tiek skirtingos bendruomenės vis dar yra pasidaliję į dvi barikadų puses: kada pradėti lytinį švietimą ir iš vis, ar jis turi būti privalomas. Komiteto vadovas vienareikšmiškai pasisako už jo vykdymą.
„Žinau, kad tokius dalykus reikia ugdyti. Yra akivaizdu, kad to reikia, niekas paneigti negali. Tik reikia sužiūrėti turinį, kokią žinią jis neša, kokios priemonės lydi šį procesą. Visoks švietimas yra naudingas. Negalim žiūrėti tamsiomis akimis ir nematyti, kaip greitai bręsta žmonės.
Lytinis interesas dabar prasideda kur kas anksčiau, juk ir mūsų statistika tai rodo. Tai kaip jų nemokyti, kaip elgtis, ką daryti. Reikia kvalifikuotos pagalbos, patarimų, o ne gąsdinimų.
Noriu pabrėžti, kad tokiam didelės visuomenės dalies požiūriui įtaką padarė seksualinis tabu. Jis yra ne šiaip sau, tai yra kultūros bruožas. Ir jis ateina su gimimu, kaip senosios kultūros dalis. Kaip paslaptis po devyniais užraktais.
Ir tas laisvinimasis yra procesas, kuris vyksta dar tik 25 metus. O seksualinis tabu yra mūsų kultūroje tūkstantmečius. Ir tas mokytojų raudonavimas apie tai kalbant yra iš ten atėjęs.
Tam reikia pasiruošti, ir kuo mes anksčiau tą lytinį švietimą vykdysime, tuo mažesnė tikimybė, kad mokytojas dar toliau raudonuos. Negalima neatsižvelgti į mūsų kultūros ypatumus“, – tikino E. Jovaiša.
Egzaminų „baubas“ ir korepetitorių rojus
Visgi E. Jovaiša pabrėžia, kad tai nereiškia individualizavimo atsisakymo, tai būtent pabrėžiama. To siekiant, reikalinga mokyklų programų peržiūra šiuo aspektu.
„Didžiausia bėda Lietuvos mokyklose yra ne 1-10 klasės, o 11-12. Ir sprendimus apie mokyklą mes darome po paskutinių dviejų klasių. Čia yra blogai, katastrofinė situacija.
Šiuos paskutinius du metus padarėme laiku, kai reikia žūtbūt išmokti galimą egzaminų turinį. Kadangi pagal egzaminų rezultatą jisai vertinamas ar gali eiti į aukštąją mokyklą.
Tai kas čia atsitiko. Nebėra iš tikrųjų švietimo ir ugdymo. Du metai yra prarasti. Lietuva, kaip seniai sakiau, yra paversta korepetitorių rojumi. Mokiniai įsprausti į psichologinės ir labai didelės įtampos reikalaujančią situaciją.
Neretai jie neišlaiko tos įtampos, ypač, artėjant egzaminams. Tada atsiranda savižudybės, o pagrindas neretai glūdi mokyklos baigiamosiose klasėse. Psichikos, sveikatos sutrikimai, tai mūsų jaunimą lydi ir lydi šiose klasėse.
Tokią sistemą reikia keisti iš esmės.
Mes manome, kad reikia daryti taip: leisti paskutinėse dviejose klasėse mokytis taip, kaip buvo mokomasi 1-10 klasėse, gilinantis į savo mokymosi sritį. Ir be streso laukti mokyklos baigimo, žinant, kad tavo žinios bus vertinamos keleriopai: vertinamas vidurkis, trys visai Lietuvai privalomi egzaminai ir baigiamasis darbas. Tie trys egzaminai būtų lietuvių kalbos, matematikos ir istorijos“, – atskleidė E. Jovaiša.
Keisis ne tik egzaminai, bet ir tvarka
Regis, užmojų apie naujoves daugiau nei buvo galima manyti. Komiteto pirmininkas atskleidė, kodėl turėtų nebelikti privalomo užsienio kalbos egzamino ir kaip atrodytų naujas atestatas.
„Mūsų matyme to (užsienio kalbos egzamino, - red. past.) nėra. Bet iš vis kodėl jis turi būti? Čia yra Lietuva, čia yra dvylika metų valstybės suteikto mokymosi. Galų gale, ta užsienio kalba gali būti labai įvairi ir žmogus savo karjerai gali ruoštis pats. Jo asmeninis pasirinkimas dėl kalbos.
Be to, būtų baigiamasis darbas, kurį bandoma įvesti. Jis gali būti skirtingai pasirinktas pagal gilinimosi sritį. Ar tai meno, gamtamokslės ar humanitarinės srities. Ir jis būtent reikštų pasirengimą būsimai karjerai. Kas vertintų tokius darbus, kol kas negaliu atsakyti.
Todėl atestatas būtų kitoks nei dabar. Jame būtų vidurkiai, pažymiai, baigiamojo darbo įvertinimas, visos veiklos, kuriomis žmogus užsiėmė. Tai atskleistų tiek akademinius pasiekimus, tiek individualybę bei troškimą ruošti save tolimesnei karjerai.
Ir su tokiu atestatu jaunuoliai keliaus į aukštąją mokyklą, kuri pati rinksis, ką jai priimti ir ko ne.
Aukštosios mokyklos reikalas bus nuspręsti, kaip tai daryti, ar egzamino, ar pokalbio reikės. Duomenų apie žmogų bus pateikta pakankamai, reikės jiems tiesiog rinktis“, – apie radikalius pokyčius kalbėjo profesorius.
Profesinės žinios nėra akligatvis
Profesoriaus manymu, būtina kelti profesinių žinių ir amato turėjimo prestižą. Tam reikalingas ankstyvas profesinis ugdymas ir pagalba vaikui lengviau bei greičiau atrasti save.
„Lietuvoje egzistuoja gausybė mokyklų tipų. Ir tegul būna. Nes kai kalbama, kad norim kokybiško švietimo periferijoje, tai tegul jie ir nusisprendžia, koks mokyklos tipas savivaldybei reikalingas.
Nelaužykime iečių, kur to nereikia. Mums reikia gauti brandų žmogų dvyliktoje klasėje, dešimtoje klasėje – gauti žmogų apsisprendusį, ką jis toliau darys.
Mano galva, mums reikia iš esmės sustiprinti profesinį orientavimą. Kai kalbuosi su mokytojais, tai aiškėja, kad tuo užsiimti reikia nuo pirmos klasės.
Juk paauglio išskirtinis bruožas yra savęs ieškojimas. O kas yra daroma, jam yra įsakoma, nurodoma. O reikia patarti, pamokyti pačiam save įsivertinti. Ir ne vieną kartą.
Tada jis pats prieis prie išvados, kas aš esu ir koks tolesnis mano kelias. Padėtų tai mums spręsti tą pačią problemą mūsų ūkiui reikalingų specialistų. Lietuvai tiesiog reikia aiškinti, kad kelias į amatą, nėra kelias į socialinę prarają. Tai reikia aiškiai pasakyti jaunimui, kad tai nėra akligatvis.
Iš batsiuvio gali nueiti į aukščiausio lygio technologą ir panašiai. Tai turime sutvarkyti tą požiūrį.
Niekam ne paslaptis, kad bendrieji dalykai turi būti išdėstomi nuo pirmos iki dešimtos klasės. Vienuolikta ir dvylikta klasė pagal gražią ir gerą idėją turėjo būti žinių gilinimas, specializacijos dalykų plėtimas. Bet dabar taip nėra. Pagrindų mokykla nelabai išsprendžia net raštingumo klausimus.
Dabar suprofiliavome žmones ir praradome balansą, pagal kurį žmogus turi būti visapusė asmenybė. Negalima versti vaiko būti vien tik vienos srities atstovu. Tai pavojingas visuomenei dalykas, nes žmogus tada nesuvokia kitų mokslų reikšmės asmenybei ar pilnaverčiam gyvenimui.
Grįžtant prie sisteminės minties, mums atrodo, kad švietimas turėtų būti subalansuotas.
Vaikas turi būti kupinas žinių, kad vėliau galėtų vystytis į kompetencijų lygį“, – dėstė švietimo ir mokslo komiteto vadovas.
Universitetus jungs ar ne?
Netyla diskusijos ir mokslo bendruomenėse, kam reikia jungtis, kam, apskritai, užsidaryti. Komiteto vadovas mato būtinybę apjungti dalį universitetų, nes tik taip pavyktų išlaikyti kokybę.
„Universitetai turi savyje surasti jėgų susijunti, kad tai būtų nukreipta į atitinkamą kokybę. Nereikia jungti, pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto su Kauno technologijos universitetu, kokia iš to kokybė būtų?
Bet, kad Vytauto Didžiojo universitetas jungtųsi su Lietuvos edukologijos universitetu, visai kitas dalykas. Humanitarinio ir socialinio flango didesnės galimybės.
Be abejo, visus sujungti – ne sprendimas. Regionuose, kaip Šiauliuose ir Klaipėdoje turi būti. Bet jie turi įsivertinti, ar jie vieni gali suteikti kokybišką švietimą.
Ar, pavyzdžiui, jungtis su Vilniaus universitetu ir turėti stiprų pagalbininką. Noriu pabrėžti, kad jungtis turėtų ne tam, kad išsilaikytų, bet tam, kad patenkintų kokybiško švietimo reikalavimo poreikį. Ir aš tai, be abejo, siūlysiu daryti“, – patikino naujasis švietimo ir mokslo komiteto vadovas.
