Vis dėlto, viskas prasideda dar darželyje ir mokykloje, kuriuos ne visi atsimena su džiaugsmu. Kaip tėvams paruošti vaikus naujiems mokslo metams, pasakoja žinomas Lietuvos psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Aukos vaidmuo jau darželyje
Vis dažniau tėveliai ir specialistai kalba apie patyčias darželiuose ir ten jau kylantį nenorą kitą dieną ten eiti. Tačiau tėvai turėtų išmokti atpažinti tikrąsias priežastis ir jų pažabojimą. „Aukos vaidmuo yra tik labai retais atvejais sukuriamas aplinkos. Aukos vaidmenį pasirenka pats žmogus, netgi vaikas. Be abejo, pamačius tokį žmogų šalia, kyla gailestis ir noras gelbėti. O tai yra labai blogai, nes žmogui iškart susidaro įspūdis, kad jūs visada jam padėsite.
Be to, šalia atsiranda ir agresorius – trečias elementas. Kuris matydamas neviltį, jaučia sadistinį norą pasišaipyti, pamokyti. Tai dar labiau fiksuoja vaiką aukos vaidmenyje“. Pajutę aukos vaidmenį, išvenkite kraštutinių jausmų – agresijos, puolimo, gailesčio ir gelbėjimo.
O. Lapinas teigia, kad vaikui negalima pajusti perdėtos globos, naudotis tėvų kaip gelbėtojų vaidmeniu.
Žinoma, tėvams sunku tai girdėti, sulaukiant ne tik priekaištų, bet ir prašymų.
„Tėvai turėtų pasakyti, kad jie supranta sunkumus, kad ir jie tai išgyveno, kad toks pasaulis. Ilgiau apie tai su vaiku kalbantis, pamatysite, kaip jis pats ras išeitį, vertėtų pamodeliuoti situacijas ir jo reakcijos klausti, supratimo. Provokacija iš vienos pusės ir filosofinis požiūris iš kitos – padeda išeiti vaikui iš tokios būsenos“, – teigia psichoterapeutas.
Jis prisiminė, kad dirbdamas su vaikais, turėjo daugybę atvejų, kuomet tėvai atvesdavo nenorinčius eiti į mokyklą vaikus. Buvo atvejų, kai vaikai jausdavosi blogai ne tik emociškai, bet ir fiziškai.
„Kai kuriems vaikams būdavo įvairūs skausmai, pykinimas, galvos svaigimas. Bet kalbantis išaiškėdavo, kad jie užima tą aukos poziciją. Tai dar labiau sustiprindavo skirtingas tėvų požiūris, vienas palaikydavo vaiko silpnumą ir jį guosdavo, kitas – priešingai – auklėdavo griežtumu, menkinimu dėl tokio silpnumo.
Todėl vaikas dar labiau jausdavosi bejėgis. O. Lapino teigimu, vaikui reikalingas tėvų girdėjimas, reagavimas pokalbiu, kad jis savyje ieškotų atsakymų. Nes akla tėvų pagalba retai yra naudinga.
„Pavyzdžiui seneliai dažniau užima tą filosofinę poziciją, nepuola guosti, nepanikuoja, nes taip jiems yra buvę ir jie supranta, kad taip būna. Neskuba ginti ar mokyti, jie tiesiog supranta“. Be abejo, yra visokių situacijų ir individualių skirtumų, bet šiuo atveju svarbu atpažinti aukos vaidmenį.
Į mokyklą – nebūtinai su plačia šypsena
Psichoterapeuto teigimu, mokykla neprivalo būti dirbtinai prilyginta didžiausiam džiaugsmui ar gėriui.
„Jeigu tėvai vaikų paklaustų, ar jie nori eiti į mokyklą, tai tikrai dauguma atsakytų, kad mieliau dar atostogautų. Vadinasi, nereikėtų apsimetinėti, kad mokslo metai tai didelė šventė. Geriau su vaikais sutarti, kad atostogos yra smagu, o mokslo metai tiesiog yra būtini. Ir taip vaikai susikurs jausmą, kad tėvai jį palaiko, neveidmainiauja.
Čia svarbus pasitikėjimo jausmo sukūrimas. Dažnai vaikai nesako tėvams apie savo stresus, nes mano, kad tėvai jų nesupranta. Nes dažniausiai į pasakymą „aš visai nenoriu eiti į mokyklą“ atsako lakoniškai: „reikia norėti, juk ten žinių šventė ar šalis“. Vaikas supranta, kad tėtis ar mama jo visai nesupranta ir daugiau nieko jiems nesakys“, – primena O. Lapinas.
Jo manymu, kur kas geriau būtų tėvams papasakoti savo mokyklos patirtį, prisiminimus ir pripažinti, kad ne visada patys norėjo eiti. Tai parodys supratimą ir padės užsitarnauti pagarbą, pasitikėjimą kitais tėvų sprendimais ar pasiūlymais, kurie irgi neturėtų būti skuboti.
„Kitas dalykas, jeigu jau sukurtas pasitikėjimas ir vaikas dalijasi emocijomis, reikėtų nepamiršti, kokia ta realybė mokykloje. Neretai būna, kad pavyzdžiui, trečiokai sako: „aš neisiu į tą mokyklą“ ir dažnai tai pasako po pirmų dienų bendravimo su vaikais. Vėlgi, nereikėtų idealizuoti vaikų ir vaikystės, nes 8-10 metų vaikai yra gana žiaurūs vieni su kitais, niekada nevynioja į vatą.
Storam pasako, kad jis – storas, bailiui, kad jis – bailys, godžiam, kad jis – godus, intrigantei, kad ji – intrigantė. Ir vaikas labai jautriai reaguoja į tai, todėl jis tiesiog nusprendžia, kad jis neis į tą klasę, bus jam paprasčiau. Tai mokyklinis stresas numeris 1– manęs niekas nepriima, iš manęs šaiposi. O sunkesniais atvejais stumdo, tyčiojasi.
Žinoma, kiekviena situacija reikalauja skirtingo priėjimo. Tėvams nereikia skubėti priimti skubotų sprendimų. Dažnai jie pasako, kad nueis pasikalbėti, o vaikai prašo taip nesielgti, nedaryti jiems gėdos, nesirodyti. Arba turi kitą variantą pasakydami: „ieškom geriau tau kitos mokyklos, nes aš jau seniai žinojau, kad čia chuliganų mokykla“.
Nereikia su tuo skubėti. Nes kartais pats vaikas yra chuliganas toje mokykloje. Apgalvotas sprendimas būtų toks, kad pasitartumėte su vaiku, kokį jis geresnį variantą mato. Vaikas dažnai sako, kad žino tinkamesnę mokyklą, kur mokosi jo draugas. Tuo atveju, kai pats vaikas pasiūlė, galima sutikti ir sakyti, „kad tai jau tavo atsakomybė ir ten turėsi mokytis, negalėsi visą laiką bėgioti“, – teigia psichoterapeutas.
Kartu priimtas sprendimas yra kur kas efektyvesnis.
Ribos paauglystėje – tik dėl aiškumo
Augant vaikams, auga ir bendravimo sudėtingumas, daugėja taisyklių ir modelių.
Todėl paaugliams reikia ne ką mažesnio pasirengimo.
„Su paaugliais yra šiek tiek kitaip, juos mažiau reikia įtikinėti apie mokslo naudą ir reikalingumą. Jie patys tai žino. Juolab, neretai pasako, kad nenori mokytis ir žino šimtus vaikų, kurie nesimoko. Vis tik, paauglys turi žinoti, kad yra tokios taisyklės. Su ribomis, kurias pastatys tėtis ir mama, paauglys nebus labai patenkintas, bet jis bus saugesnis, nei pasaulyje be ribų. Viena iš problemų, pastebėtų per paskutinius 25 metus, tai požiūrio į paauglius liberalizacija. Nes buvo sakoma, kad reikia neperspausti, vaikai kompleksuoja dėl perdėto draudimo.
Visa tai privedė prie to, kad paaugliai pradėjo patys plėsti ribas ir kurti savo bendravimo formas. Visgi dažnai jie atsidurdavo įvairiose tarnybose, nes tėvai bijojo, kad žalos vaikus, galbūt ir patys buvo per daug spaudžiami, neturėjo pavyzdžio ar supratimo, kokios tos ribos turėtų būti. Vis dėlto, paaugliai ribas mėgsta. Be to, ir mokytojus, tėvus bei trenerius, kurie pasako, kokios yra taisyklės ir pasekmės jų nesilaikant.
Žinoma, su metais rėmai turi keistis, negali būti amžini. Pavyzdžiui šeštokas gali pasakyti, kad nenori daryti pamokų. Bet jūs galite susitarti su juo, kad padarytų sunkiausios pamokos namų darbus ir tada galės žaisti. O po pramogų, padarys likusias. Ir kai jau bus vyresnis galės pats pasirinkti priimtiną rėžimą bei laiką, kada darys namų darbus“, – patarimais dalijosi specialistais.
Kaip paruošti save
Dažnai girdima frazė, kad svarbu nusiteikimas ir savęs įtikinimas. Kyla klausimas, kaip save nuteikti, kokius tuos klausimus užduoti? Šie patarimai galioja įvairaus amžiaus žmonėms, jaunimui, vaikams.
„Galvoje gyvenantys žmogeliukai uždavinėja klausimus ir suteikia atsakymus, įvertinimus. Gyvenimo kokybė ir kiti dalykai priklauso nuo to žmogeliuko, todėl svarbus teisingas klausimo formulavimas. Pavyzdžiui, klausimas: „Kam man eiti kalbėti, kai yra geresnių už mane?“, atsakymas „Na taip, neik“.
Teisingi klausimai būtų tokie: „Kaip galiu pateikti informaciją geriau?“, atsakymas - „Ieškok būdų“. Kitas pavyzdys – įvertinant savo pasitikėjimą penketu, reikia išsiaiškinti, kas yra tie penki. Jeigu jau lengva užkalbinti žmogų, laisvai kalbėti prieš kelis asmenis, tada reikia ieškoti kitų aspektų“, – dalijosi A. Viltrakis.
Taip galima tapti sąmoningesniam, net valdyti pasitikėjimo lygį. Tai galima daryti ir kasdien įvertinant savo dieną, darbus, gyvenimą.
Pasak Algirdo, pirmasis atėjimas yra labai svarbus. O jį pradėti reikėtų apgalvojus savo veiksmus.
„Atėjus į naują aplinką, klasę, auditoriją ar grupę, geriau yra stebint suprasti, kas yra lyderiai, kokius dar kitus vaidmenis atlieka toje grupėje žmonės. Verta susidraugauti su lyderiu. Tai pavyks padaryti lengviau, jeigu kurį laiką jį tiesiog išklausytumėt, bandytumėt suprasti. O jau užsitarnavus palankumą, pasitikėjimą, vis labiau atsiskleisti pačiam.
Tai pamatę kiti, supras, kad verta su jumis susipažinti, esate įdomus ir pripažintas lyderio“, – pasakoja specialistas.
Algirdas teigia, kad galima treniruoti savo drąsą kasdien. „Aš jaunus žmones raginu savo drąsą ugdyti einant gatve ar važiuojant viešuoju transportu. Taigi einant ar stovint, reikėtų susirasti vieną ar kelis asmenis ir stengtis kuo ilgiau žiūrėti jam į akis, kad jie nusuktų žvilgsnį. Žinoma, nereikėtų to daryti įkyriai ar gąsdinančiai. Tiesiog įprotis nebijoti žvilgsnio ar kontakto, suteiks drąsos ir bendraujant“.
