Prieš kelerius metus vykusio Baltijos šalių ekstrasensų mūšio nugalėtoja, vienos iš Rusijos televizijos kanalų transliuojamo šou „Ekstrasensų mūšis” dalyvė ir Ukrainoje vykusių televizijos šou „Ekstrasensų mūšis: trečiasis pasaulinis” (2011 m.) bei „Titanų kova” (2012m.) dalyvė ir prizininkė, kuri dalyvavo išaiškinant daugiau kaip 100 sudėtingų bylų ( Ukrainos ir Estijos televizijų projektuose) naujienų portalui balsas.lt sutiko papasakoti, kaip ir kada suprato esanti kitokia nei aplinkiniai bei atskleisti įspūdingų televizijos projektų užkulisius.
Žinojo, kur mama slepia saldainius
Estijos aiškiaregė I. Kaldre kitose šalyse išgarsėjo prieš kelerius metus – tada, kai sėkmingai pasirodė Rusijos ir Ukrainos televizijos rengiamuose ekstrasensų šou. Iki to laiko dabar 43-ejų metų moteris gyveno daugeliui įprastą gyvenimą: baigė mokyklą, įgijo medicininį išsilavinimą, ištekėjo ir susilaukė sūnaus, dirbo, o savo gebėjimus naudojo tik kurdama darnius santykius šeimoje.
Tiesa, tai, kad ji su vyru susilaukė sūnaus, pasak nuolat besišypsančios moters – mažytis stebuklas. Mat pati ponia Ilona gimė su vidaus organais priešingose negu įprasta, kūno pusėse, o tokie „veidrodiniai” žmonės, kaip tuomet ją tikino gydytojai, vaikų paprastai negali turėti. Tačiau išskirtine I. Kaldre nesijautė nei tada, nei vaikystėje.
„Mano mama nuolat pabrėždavo, kad aš ne toks vaikas, kaip visi, nes mano vidaus organai išsidėstę lyg veidrodyje – širdis dešinėje pusėje, kepenys kairėje... Labai anksti pradėjau kalbėti, lengvai įsimindavau eilėraščius. Žinojau ir daug kitų dalykų. Bet aš buvau įsitikinusi, kad niekuo nesiskiriu nuo kitų vaikų, kad visi tai sugeba. Pavyzdžiui, kaip galima nežinoti, kur mama slepia saldainius? Arba kur ieškoti tėvų nupirktos naujametinės dovanos? Antresolėje! Žinojau ir tai, kad Kalėdų Senelio nebūna, o pas mus su dovanomis ateina kaimynas, dėdė Andrejus. Man buvo keista, kodėl vaikai darželyje taip laukia to Senelio”, – balsas.lt žurnalistams sakė viena garsiausių kaimyninės Estijos aiškiaregių. Ji teigia tuomet maniusi, kad visi viską supranta ir paprasčiausiai apsimeta, tarsi žaidžia.
„Ir mokykloje buvau keistai gudri. Aš žinodavau, ar per pamoką mane pakvies atsakinėti, kokius klausimus mokytis ruošiantis egzaminui – žinojau, kokį bilietą išsitrauksiu“, – tęsia ponia Ilona, visai nesureikšminanti, kad vidurinę mokyklą baigė vien penketais (tada buvo penkiabalė vertinimo sistema – red. past.). Tik gerokai vėliau moteris suprato matanti ir žinanti šiek tiek daugiau ar šiek tiek kitaip, negu visi.
Gydyti žmones gali ne visi
Viena garsiausių Estijos aiškiaregių teigia, jog jos praktikoje kol kas nepasitaikė atvejo, kad tektų atsakyti pagalbos prašančiam žmogui, nes kokie nors ženklai iš aukščiau, rodo, jog jai geriau į tą situaciją nesikišti ar net neleidžiama to daryti. Nesulaukė ir priešingų ženklų – kai padėti dėl kokių nors priežasčių ji nenori, tačiau kažkas tarsi stumte stumtų imtis. Tačiau moteris neatmeta, kad taip galėtų nutikti.
„Aš priimu nedaug žmonių, nes labai daug laiko atima dalyvavimas televizijos projektuose. Viena vertus, džiaugiuosi, kad esu reikalinga, bet kita vertus, tai riboja paprastų žmonių galimybes prašyti mano pagalbos”, – aiškina I. Kaldre. Paklausta, kokie darbai jai pačiai labiausiai patinka, o kokių nesiimtų už jokius pinigus, Estijos aiškiaregė atsako, kad kai vyksta atrankos ar televizijos šou metu galimybės rinktis nebūna – privalai atlikti visas užduotis. Tačiau paprastame gyvenime ji gali rinktis ir renkasi.
„Neatsisakau ieškoti dingusių žmonių. Negaliu teigti, kad visuomet bus pasiektas šimtaprocentinis rezultatas, tačiau šioje srityje aš jau esu įgijusi nemažai patirties. Kartais imuosi padėti ir verslo klausimais, tačiau aš nesu šios srities specialistė”, – sako ji.
„Visuomet sakau griežtą „ne” su asmeniniu gyvenimu, šeimos santykiais susijusioms situacijoms. Aš niekada už jus nespręsiu, su kuo jūs gyvensite, kas bus jūsų vaikų tėvas. Paliks ar nepaliks, ištikimas ar neištikimas – tai tie klausimai, kuriuos, mano manymu, žmonės turi spręsti patys. Atsakomybės už šių klausimų sprendimą negalima „permesti “ekstrasensui”, – staiga sugriežtėjusi pareiškia Estijos aiškiaregė ir priduria, kad žmonių gydymas taip pat nė jos kaip ekstrasensės specializacija. Dar daugiau: ypatingomis galiomis pasižyminčius žmones ji ragina dirbti išvien su medikais.
„Aš labai neigiamai vertinu ekstrasensus, kurie gydo žmones dirbdami atskirai nuo medikų. Manau, kad jei turi dovaną gydyti žmones, tai turi įgyti ir medicininį išsilavinimą. Tada tu būsi ypač vertingas specialistas. Bet jeigu gydydamas tu neskatinsi žmogaus pasinaudoti medikų pagalba – tu paprasčiausias šarlatanas. Medicina dabar labai sparčiai žengia į priekį, ir atsisakyti jos teikiamų galimybių būtų neprotinga”, – sako medicininį išsilavinimą turinti aiškiaregė.
„Galima tuo pačiu metu gydyti kūną ir sielą, galima gydyti kūną ir tvarkyti energetiką, bet reikia dirbti komandoje. Lygiai taip pat, kaip ieškodama dingusių žmonių aš dirbu kartu su policija. Jeigu aš eičiau ieškoti viena, aš nieko nepadaryčiau”, – aiškina I. Kaldre ir priduria: „Negaliu tvirtinti, kad nebūna unikalių, universalių specialistų, bet aš tokių kol kas nesutikau”.
„Senaties terminas” galioja ir aiškiaregiams
I. Kaldre pripažįsta, kad dingusių asmenų paieškos taip pat ne visuomet būna sėkmingos. Pasak ponios Ilonos, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms iš karto akivaizdu, kad paieška bus nerezultatyvi.
„Pirmasis priešas ieškant dingusio žmogaus – laikas. Kartą žmonės prašė padėti surasti vyriškį praėjus 30 metų nuo jo dingimo. Daugiausia, ką galima tokiu atveju padaryti – ir ne iš nuotraukos, o nuvykus į vietą – nustatyti mirties priežastį. Tačiau rasti kūną po daugelio metų neįmanoma. Jis jau neegzistuoja. Jokiu pavidalu. Ir joks ekstrasensas jo nesuras”, aiškina moteris.
Pasak I. Kaldre, aiškiaregio darbą labai apsunkina gero linkintys informatoriai – ypač tuo metu, kai ekstrasensui pateikiama nuotrauka, ir jis turi įsijausti bei sulaukti informacijos.
„Tai televizijos ekrane viskas labai greitai vyksta. Iš tikrųjų darbas trunka ilgai. Reikia pajusti to dingusiojo žmogaus gyvenimą – pabūti „jo kailyje”, reikia sulaukti ne tik informacijos, bet ir patvirtinimo, kad eini teisingu keliu. Juk visada yra trys galimi keliai – tiesiai ir į kairę bei į dešinę. Pavyzdžiui, aš dirbu, gaunu informaciją, kad žmogus miręs. Priežastis – vanduo. Ir imu ieškoti variantų. Gali net kuri nors vieta žemėlapyje patraukti dėmesį. Bet aš nenoriu, kad man kas nors sufleruotų, kadangi žmonės gali netyčia pateikti norima kaip esama. Net jų mintys, emocijos, kurias ekstrasensas taip pat girdi, blaško jo dėmesį, trukdo dirbti ir gali iškreipti rezultatą. Kuo atkakliau žmonės bando įteigti savo versiją, tuo sunkiau ekstrasensui nustatyti tiesą”, – savo darbo subtilybes atskleidžia Estijos aiškiaregė.
Norėjo parodyti, ką sugeba
I. Kaldre neneigia, kad tarp tų, kurie save vadina ekstrasensais, bioenergetikais, aiškiaregiais ar didžiuojasi garsių mokyklų išduotais sertifikatais, yra nemažai apsišaukėlių. Tačiau anot jos, nereikia manyti, kad visi, teigiantys, jog atveria čiakras ar daro kitus keistus dalykus, yra manipuliuotojai.
„Taip, yra daug šarlatanų. Žinau, kad kai kurie žmonės įsigudrina nusipirkti neaiškios kilmės diplomus ar sertifikatus. Bet tikrai yra ir tokių, kurie sugeba daugiau negu dauguma žmonių, todėl vertinti mus reikia pagal tai, kokį darbą atliekame. Pavyzdžiui aš atlikau daugybę sudėtingų testų ir įrodžiau, kad turiu gebėjimų”, – aiškina I. Kaldre. Pasak jos, neeiliniais gebėjimais pasižymi visi Baltijos šalių atstovai, dalyvaujantys tarptautiniuose projektuose, nes „mūsų šalys paprasčiausiai pernelyg mažos, ir greitai paaiškės, ar tu ką nors sugebi iš tikrųjų”. Tačiau dalyvavimas tarptautiniuose projektuose pakeitė ir ją pačią.
„Prieš penkerius metus, kai aš pirmą kartą atvažiavau į Rygą – į Baltijos šalių „Ekstrasensų mūšio” dalyvių atranką, norėjau parodyti, kad aš tai moku, sugebu. Ir kad visa tai labai paprasta. Jaučiau didžiulį norą visiems apie tai papasakoti. Ir sakydavau viską tiesiai, nesusimąstydama: tau pasiseks tas, tu turėsi tai, tavo piniginėje tiek pinigų. Aš tarsi žaidžiau”, – prisimena ponia Ilona ir priduria dabar jau gerai pagalvojanti, ką žmogui sakyti, o apie ką geriau nutylėti ar paieškoti subtilesnių žodžių.
Žvilgčioti į kitų ateitį rizikinga
Laimėjusi Baltijos šalių ekstrasensų atranką I. Kaldre ir buvo pakviesta dalyvauti vieno Rusijos televizijos kanalo rengiamame šou „Ekstrasensų mūšis”. Išgirdusi klausimą, ar bando įžvelgti savo ateitį – tarkime, ar vykdama dalyvauti tame šou, mėgino numatyti, kaip jai pasiseks, aiškiaregė iš Estijos atsako teigiamai.
„Žinoma, bandau. Būtų keista, jei būtų kitaip. Tačiau ne visada matau tikslų atsakymą, pavyzdžiui, kokią vietą užimsiu. Bet aš suvokiu, kad darau tai, ką turiu daryti. Mane ten traukia, aš noriu. Ir pats gyvenimas susiklosto taip, kad aš galiu savo norą įgyvendinti. Juk žinote, kaip kartais būna – nori, tačiau kažkas trukdo. Gauni kokių nors ženklų ar iš niekur kliūtys atsiranda. O kai jokių kliūčių nėra – vadinasi, man to reikia. Tai tarsi palaiminimas iš aukščiau. Ir kai važiavau į „Ekstrasensų mūšį”, žinojau, kad turiu tai padaryti. Ir kai per vieną išbandymą degiau, ir kai bomba sprogo, verkdama skambinau namo ir guodžiausi, kad daugiau nebegaliu, o vyras atsakė „važiuok namo”, aš jam atsakiau: „Ne, aš žinau, kad man reikia eiti toliau, kitaip kam gi aš čia atėjau?” O kartais paprasčiausiai žinau, kad to, ką darau, rezultatas bus svarbus”, – atvirai pasakoja ekstrasensė.
Paklausta, į kieno ateitį sunkiau pažvelgti – savo ar kitų, I. Kaldre atsakė, kad nesunku nei viena, nei kita. Tačiau ne visuomet reikia.
„Tai ne visada pasiteisina. Pavyzdžiui, aš emocinga ir jei matau gerą rezultatą – taip ir nusiteikiu. O jei matau, kad rezultatas nelabai pozityvus – nenoriu, mane tarsi kas atstumti bando. Tačiau kai kada atsitraukti jau negali. Kaip tik taip buvo su „Kviestinės vakarienės” (vienos iš Rusijos televizijų projektas, kuriame ji dalyvavo – red. past.) finalu. Tada per visą filmavimą mano nuotaika buvo prasta. Taiga, ne visuomet verta bandyti pažvelgti į savo ateitį. O žvilgčioti į kitų likimus rizikinga – gali pamatyti tokių dalykų, kad nežinosi, ką daryti”, – aiškina ji.
Ponia Ilona pabrėžia, kad už tai, ką ji dabar daro, atlygio negauna. „Mes gyvename gana kukliai, o aš oficialiai niekur nedirbu, kadangi ekstrasenso profesijos nėra, jokioje darbo knygelėje neįrašysi: dirba aiškiarege”, – sako moteris, portalo balsas.lt skaitytojams sutikusi atskleisti ir kai kuriuos šou „Ekstrasensų mūšis” užkulisius.
Apie juos – kitoje straipsnio dalyje.
