Daniel Hannan teigia, kad nėra visiškai akivaizdu, jog balsavimas dėl Lisabonos sutarties pasibaigs „Taip“ naudai, nes ši pusė negali pasiūlyti jokių argumentų. O tuo metu „Ne“ kampanija kasdien stiprėja.
Briuselyje net labiausiai savimi patenkinti funkcionieriai ima jaustis nejaukiai. Po to, kai 2005-aisiais prancūzai ir olandai nubalsavo „Ne“, ES lyderiai nusprendė, kad daugiau plebiscitų nebus. Bet vieno balsavimo jie negalėjo atšaukti: Airijos valstybės konstitucija reikalauja kiekvienu klausimu, susijusiu su suvereniteto perdavimu, rengti referendumą. Tad po trijų savaičių trys milijonai balso teisę turinčių Airijos gyventojų balsuos už 500 milijonų europiečių, su kuriais nebuvo tartasi, ir nulems, ar įsigalios Lisabonos sutartis, anksčiau vadinta Europos Konstitucija.
Remiantis paskutinės apklausos duomenimis, „Taip“ pusė aiškiai pirmauja – 35 proc. prieš 18 proc. pasisakančių „Ne“ (47 proc. neapsisprendę), - bet jie neatspindi nuotaikų. Visų ankstesnių ES referendumų metu „Ne“ paskutinę savaitę įsiverždavo į priekį. („Jei nežinai, balsuok „Ne“!“ – gana triuškinantis paskutinės minutės šūkis.) Nors kol kas laimi „Taip“ kampanija, airių euroentuziastai nervingi ir suglumę. Jie bando paaiškinti tai, kas vyksta, ir klausia – nes žmogui įprasta įsivaizduoti save kaip Visatos centrą – kaip jų bendrataučiai galėjo taip nuo jų nutolti.
Jų sumišimas suprantamas. Sutartį remiančios jėgos – jei galima Airijos kontekste vartoti tokį daugiaprasmį terminą – mėgaujasi kiekvienu įmanomu pranašumu. Laikraščiai vieningai pasisako už Lisabonos sutartį. Taip pat ir visos partijos, išskyrus Sinn Féin. Žalieji, tradiciškai euroskeptikai, prisijungė prie vyriausybės ir todėl pakeitė nuomonę, patvirtindami taisyklę, kad nė viena valdanti partija niekada nėra nusiteikusi prieš Briuselį. Pagrindinės verslo organizacijos – skirtingai nei pačios verslo įmonės – remia „Taip“ kampaniją, užtikrindamos jai finansinį palaikymą.
Tai turėtų būti lengva pergalė. Bet Europos integracijos šalininkai nenori rizikuoti. Yra pavojus, kad balsavimas gali virsti referendumu dėl Bertie Ahern, kuris kaltinamas korupcija. „Taip“ pusė mažiausiai trokšta kampanijos dėl to, ką airiai vadina „gombeenism“ (labai apytikriai tai reikštų „nesąžiningumą“). Todėl Bertie buvo paprašytas atsistatydinti, taip užtikrinant, kad balsavimas bus surengtas per pirmąsias jo įpėdinio, Europos fanatiko Brian Cowen, darbo savaites.
Kad būtų visiškai tikri, euroentuziastai taip pat pakeitė įstatymą. Iki 2001 m. Airija turėjo pavyzdines taisykles, kaip reikia rengti referendumus, nurodančias, kad kiekvienas turėtų gauti informaciją, išdėstančią abiejų pusių argumentus. Bet nubalsavus „Ne“ dėl Nicos sutarties, ši taisyklė buvo panaikinta, užtikrinant didžiulį „Taip“ pusės finansinį pranašumą. Šio pakeitimo pasekmė, žinoma, yra ta, kad visi airių referendumai – ne tik tie, kurie yra susiję su Europa, – dabar yra atviri manipuliavimui. Taip ES pasitarnauja demokratijos iškraipymams savo valstybėse narėse.
Apskritai airių kampanija, remianti „Taip“, turėtų šypsotis. Bet nuo pat tos akimirkos, kai prasidėjo kampanija, viskas krinta iš rankų. Pirma, prancūzų ministrė pareiškė, kad jos vyriausybė, kuri greitai pirmininkaus ES, planuoja suvienodinti verslo mokesčius visoje ES. Kampanijos „Taip“ šalininkai buvo pritrenkti: Airijos ekonomikos sėkmė didžia dalimi nulemta to fakto, kad čia pelno mokestis yra 12,5 proc., o ne 27 proc., kaip Jungtinėje Karalystėje ar dar didesnis - kaip daugelyje kontinento valstybių. Airijos Europos ministras Dick Roche pavadino prancūzų kolegės pastabas „pirmalaikėmis, nepadedančiomis ir netinkamomis“. Reikšminga tai, kad jis nepavadino jų „melagingomis“.
Stebėtinai nerangiai ES nusprendė atidėti planą iki tol, kol Airija nubalsuos, bet šis faktas išlindo viešumon. Tai nubrėžė gaires viskam, kas sekė po to. Europos integracijos šalininkai vis atidėlioja kai kurias ginčytinas priemones iki referendumo pabaigos ir tada – kur kitur, jei ne Briuselyje? – surašo atmintinę, aiškinančią, kodėl to reikia neviešinti. Į vieną tokį aš dabar žiūriu. Jis siūlo sukurti vieningą teisingumo ir vidaus reikalų politiką, tačiau ji neturėtų būti pradėta įgyvendinti iki tol, kol nebus nubalsuota „Taip“.
Kai „Taip“ pusė yra pasimetusi, „Ne“ koalicija pirmą kartą ima veikti kartu. Praeityje ji buvo sudaryta iš pasisakančiųjų prieš abortus, taikos aktyvistų ir kraštutiniųjų respublikonų. Dabar joje taip pat gausu iškalbingų jaunuolių, susibūrusių apie „smegenų centrą“, besivadinantį Libertas. Tuo metu airių ūkininkai, kažkada aiškiai palaikę ES, ima reikšti nepasitenkinimą. Praeitą savaitę Peter Mandelson arogantiškai ir nejautriai pareiškė ūkininkų vadovams, kad jie viską blogai suprato. Galite įsivaizduoti, kaip į tai buvo sureaguota.
„Taip“ kampanijos šalininkai nenoromis atsidūrė reaguojančioje ir gynybinėje pozicijoje. Jų kalbos koncentruojasi vien ties tuo, ko Lisabonos sutartis nepadarys. Ji nepakeis Airijos abortų įstatymo, sako jie. Ji nepaveiks mūsų neutralumo, nepakeis mūsų mokesčių ar nepakenks mūsų ūkininkams. Net jei visi šie pareiškimai būtų tiesa, jie vargiai prisidėtų prie skatinimo balsuoti už sutartį. Spaudžiama pateikti kokių nors pozityvių argumentų, „Taip“ pusė pasitenkina pasakydama: „ES yra naudinga Airijai“. Taip, bet taip yra pagal dabartinį susitarimą, šaukia jų priešininkai, - tai kodėl jūs, vaikinai, siekiate jį pakeisti?
Į tai nėra jokio tinkamo atsakymo. Airių eurofilai, taip pat, kaip ir jų kolegos Didžiojoje Britanijoje, visada pateikdavo ES iš ekonominės pusės. Jei būtume visai sąžiningi, tai buvo prasmingiau Airijoje nei Jungtinėje Karalystėje. Pirmieji airių referendumai buvo laimėti priminus piliečiams, kad už kiekvieną Briuseliui sumokėtą svarą jie atgauna šešis svarus. Tačiau nuo kitų metų Airija taps viena iš pagrindinių valstybių rėmėjų. ES ilgiau nebelaikoma klestėjimo šaltiniu. Priešingai – ji traktuojama kaip inertiška, apkraunanti per dideliais mokesčiais ir pavydinti Airijos konkurencinio pranašumo. Airių eurofilams jau per vėlu remtis eurosentimentais – nedidelė kaina, mokama už taiką ir panašiai. Reikia dešimtmečius trunkančios propagandos, kad žmonės tuo patikėtų.
Kas atsitiks, jei birželio 12 d. airiai nubalsuos „Ne“? Viena vertus, keista, bet beveik nieko. ES lyderiai supras, kad nėra jokių galimybių, jog jų projektą paremtų žmonės, todėl jie paprasčiausiai ims jį vykdyti. Iš tikrųjų didžiąja dalimi jie jau yra tai padarę. Daugelis politikos krypčių ar institucijų, kurios būtų buvę sankcionuotos Konstitucijos/Lisabonos sutartimi, jau yra įgyvendinamos: Pagrindinių teisių chartija, Europos išorinių veiksmų tarnyba, bendros imigracijos taisyklės, Europos teisėjų mainai. Šiek tiek teisinio kūrybiškumo ir tokiu būdu eurokratai galėtų įgyvendinti 95 proc. Konstitucijos.
Dėl likusių 5 proc. – ypač naujos balsavimo sistemos, mažesnės Komisijos ir Europos Tarybos pirmininko pareigų – bus susitarta nedidelėje tarpvyriausybinėje konferencijoje maždaug po metų. Mums bus pasakyta, kad nereikia jokių referendumų, nes pakeitimai bus tik kosmetiniai ir nesuteiks Briuseliui naujų galių.
Jei teisinės „Ne“ balsavimo pasekmės ribotos, tai politinės pasekmės, priešingai, būtų didžiulės. Integracijos šalininkų projektas prarastų legitimumą. Taptų visiškai akivaizdu, kad ES niekur nebegali užsitikrinti sau palankios viešosios nuomonės – net valstybėje, kurią ji kažkada laikė savo ištikimiausia dukra. Europos funkcionieriai dar šiek tiek pakovos, kaip ir Rytų Europos lyderiai po Prahos pavasario. Bet visos viltys, kad jie kada nors iškovos mandatą, bus išnykusios. Taigi mėgaukitės šiuo referendumu bet kokiu atveju, nes jis bus paskutinis, kurį turėsime.
Parengta pagal „Spectator“
