Prieš naujus EP rinkimus visa Europa skyla į dvi akivaizdžiai priešingas stovyklas: nacionalistus ir vis dar vieningos Europos idėja tikinčius eurobiurokratus. Po šveicarų referendumo, kuriame labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi Europos valstybė nutarė apriboti imigraciją, jau niekam nekyla abejonių, kad iškilo rimta grėsmė ES vieningumui, kurio niekas stipriai ir negina, išskyrus pačius Briuselio biurokratus, kuriems ES griūtis reikštų prarastas darbo vietas.
Angela Merkel dar prieš kelis metus kalbėjo apie nepasiteisinusį Vokietijos multikultūralizmą, Davidas Cameronas yra pasiruošęs atverti galimybę britams išstoti iš ES, škotai nori atsitverti ir nuo ES, ir nuo JK, Prancūzijoje karštos, nacionalizmu ir neapykanta imigrantams alsuojančios TV laidos yra pačios svarbiausios. Tautiškumo pavasaris Europos stipriausiųjų gretose rodo, kad sugalvota kaip ekonominė Sąjunga, ES išsigimė ir nepateisino net tų, kas ją kūrė lūkesčių. Arba pateisino, bet toliau yra nebereikalinga.
Žinoma, tokios tautos, kaip lietuviai, pernelyg atsilikę, kad apskritai suvoktų ES paskirtį, todėl čia žaidžiama kultūrinių vertybių smėlio dėžėje, nesuvokiant, kad Briuselio deklaruojamos „vertybės“ yra tik priemonė paslėpti tikrąją ES grėsmę – ekonominę priespaudą.
Kai koks nors nelabai racionalus ir nelabai adekvatus Lietuvos politikas ima kalbėti apie Vakarų Europą, kaip ištvirkusią ir „lietuviškas“ (liaudiškas) vertybes norinčią sunaikinti Sąjungą – protingiems žmonėms tai sukelia šypseną, kvailiams – norą pritarti. Todėl ES netampa racionalių diskusijų objektu. Ir tai naudinga ne Lietuvai, o ES. Jau dešimt metų ES puikiai žaidžia kvailų ir naivių bemokslių emocijomis. Ir net pamišę profesoriai ES atžvilgiu įžvelgia ne ekonominę grėsmę, o kalba apie grobiamus Lietuvos vaikus ir kitas garliavines nesąmones. Kvailį ir bažnyčioje muša – todėl lietuviai per dešimt metų ES sudėtyje taip nieko ir neišmoko. Kaip buvo runkeliai, taip ir liko.
Ilgai svajota ir sapnuota ES kaip sąjungos, kuri pakelia tokių atsilikusių kraštų, kaip Lietuva, ekonominę ir socialinę gerovę idėja žlugo. Dešimt metų – ir tik dar gilesnis žlugimas. Europos šalys puikiai numatė, kur panaudos talentingus Rytų Europos protus – suteiks jiems visas galimybes kelti savo šalių ekonomiką. Numatė ir tai, kur padės nevykėlius – sugrūs į fabrikus. Vietoj juodaodžių. Ir pigiau, ir mažiau vargo, jei nuspręstų išmesti iš darbo.
Europos galingieji per visą ES gyvavimo laikotarpį ne tik išlaikė tą pačią ekonominę galią, bet ir ją sustiprino. Būtų logiška, jei tik tris milijonus gyventojų turinti Lietuva būtų paversta rojumi žemėje už tai, kiek proto ir kūno donorų padovanojo ES. Bet ką gi gavo Lietuva? Špygą taukuotą. Nieko. Tik, kaip buvo, kaip ir liko, visur naudojamu sugertuku, tualetiniu popieriumi, į kurį ES nusivalo tai, kas ateina iš Rusijos.
Be abejo, nepaneigiama, kiek lėšų ES nuolat skiria Lietuvai, kad čia ir toliau gimtų nauji „Matricai“ dar daugiau energijos galintys suteikti protai. Nepaneigiama, kaip ES nenaudinga žlugusi Lietuva ir kaip naudinga turėti saugią distanciją nuo Rusijos. ES žino – Lietuva neturi iš ko rinktis. Jei Lietuva nebus su ES – Rusija tuoj grąžins čia ne taip seniai žmones traiškiusius tankus.
ES nieko neverčia būti su ja. Juk protingi žmonės niekada nenaudoja prievartos. Jie motyvuoja. Ir tinkamai išnaudoja. Nevykėlius. Net leidžia surengti butaforinį pirmininkavimą ES. Lyg nors vieno lietuvio balsas ką nors reikštų. Lyg pati Lietuva ką nors reikštų. Bet nereiškia, nereiškė ir nereikš.
Šiais laikais, kaip ir visais kitais laikais, kai nevyko karai, politikoje yra svarbu tik racionalus pragmatizmas ir nieko daugiau. Europos politikai žino, kad Prancūzijos, Britanijos ar Vokietijos piliečiai ne idiotai – balsuos tik už tuos, kas padės palaikyti geresnę ekonomiką. O ne už tuos, kas paskelbs, kad bando išsaugoti prancūzų ar vokiečių kalbą ir jų vertybes. Todėl šaltas ir pragmatiškas tokių šalių, kaip Lietuva išnaudojimas – gyvybiškai būtinas. Bet kad tai padarytum, reikia sukurti idėjinės Sąjungos įvaizdį – kova už žmogaus teises, toleranciją ir t.t. Visas paviršius – gryniausia manipuliacija, prieš kurią kovoja visi petrai ir visos davatkos.
Apdengta kažkokiomis „didesnėmis“ už ekonomines vertybes idėjomis, ES toliau siurbia tai, kas jai naudinga ir didina savo galią. Ne ekonominė krizė pristabdė emigraciją iš Lietuvos, o tai, kad Europai jau nereik tiek donorų iš atsilikusių šalių. Europa kuriam laikui pasisotino. Ir dabar, kai prancūzai ir britai yra sotūs, jie nori uždaryti sienas, kad šitie Rytų Europos valkatos nesužlugdytų jų puikiai sustyguotų ekonomikų. Tai ir protinga, ir pagrįsta. Tegul visi lieka savo šalyse ir gyvena, kaip nori. Gyvenkit, Pakso ir Uspaskicho rinkėjai, ilgai ir laimingai be ES – paskendę skolose, savo kvailume ir rusiškame mėšle. Net dabar kylančios prieš ES nukreiptos populistų kalbos yra naudingos ES.
Vakarų Europa tik apsidžiaugtų, jei Lietuva referendumu nuspręstų išstoti iš ES. Greičiausiai ta diena, kai tai įvyktų, taptų oficialia ES švente – kai išnaudota šalis dar ir pasirašo sau mirties nuosprendį, pati išstodama. Tokia istorija taptų neregėtu tobulu kvailumo pavyzdžiu. Aišku, niekas lietuvių ir nesistengė šviesti. Todėl labai dėl to apgailestauti nereikėtų. Švietimo sistema čia vis dar labai skurdi ir gauti aukštąjį išsilavinimą sunkiau nei prieš įstojimą į ES. O universitetai – be knygų, be laisvų protų ir laisvai mąstančių. Bet su gražiu interjeru ir tūkstančiais ginančiųjų ES „vertybes“. Nes ES deklaravo, kad remia žmogaus teisių apsaugą, toleranciją, o ne ekonominį augimą. Aišku, iš tiesų nieko panašaus neįvyko: lietuviai buvo tik dar labiau atitolinti nuo mokslo ir palikti tokiais kvailiais, kaip ir buvo. Be jokių vertybių, nes vergai neturi vertybių.
To galutinis rezultatas – Lietuva liko tiek protiškai, tiek ekonomiškai nepajėgi ne tik diktuoti ekonominių, bet ir politinių sąlygų. Be to, ES stengiasi Lietuvą dar labiau pavergti euru, kuris užkirstų kelius „šakotis“ prieš ES. Taip visi taškai ant i būtų sudėlioti iki dienos, kai kas nors susprogdins ES iš vidaus. Bet tai nebus Lietuva, kurioje nesuvokiama, kad svarbiausia yra ekonomika ir žinios, o ne religinės pasakos. Kad politika yra tik priemonė ekonomikai stiprinti.
Ar galėjo Lietuva atsilaikyti prieš ES ekonominį spaudimą ir nepakliūti į Rusijos glėbį? Žinoma. Bet pradžioje kas nors bukapročių pilnoje Lietuvos valdžioje turėjo suvokti, kiek daug galima spausti ES, kad ji nepasiųstų Lietuvos. Ir būtent tai reikėjo daryti. Pasirinkimo nestoti į ES nebuvo. Nes tai būtų visai pražudę Lietuvą. Tiesiog reikėjo suvokti Lietuvos naudą ES ir gauti kiek galima daugiau naudos iš ES. Dabar, kai valstybės skola tokia, kad pati valstybė yra nepajėgi nieko spręsti, net neverta kalbėti apie išsigelbėjimo planus. Ir jokio kelio atgal nėra. Išstojimo iš ES atveju, Rusija būtų vienintelė, kuri čia laimėtų. O politiniai lakūnai greitai atskraidintų čia aprūdijusius sovietinius tankus.
Šiame, deja, Lietuvai nedėkingame scenarijuje kiekvienas runkelis nori pasirodyti išminčiumi ir paaiškinti, ką reikėjo, reikia ir reikės daryti. Nors tai jau nieko nepakeis. Po penkiasdešimties metų tokios šalies, kaip Lietuva, galbūt iš viso nebus. Nes negali žmonės, atliekantis donorų funkciją, ilgai išlaikyti suverenitetą ir vadinti save tauta. Juolab, milžiniškos ekonominės konkurencijos pasaulyje negali išlikti tauta, kuri vis dar gyvena viduramžiškame pasaulėvaizdyje. Kuriai žmogaus laisvė asocijuojasi ne su ekonominiu ir politiniu pagrindu, o su kliedesiais apie atsiskyrimą nuo kitų. Būtų tiesiog neteisinga mokslo atžvilgiu, jei Nobelio premijos laureato Johno Nasho „Žaidimo teoriją“ paneigtų lietuviai, neišmokę net Vladimiro Lenino pamokos: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“.
