Po itin sunkiai pasiekto susitarimo dėl šių metų biudžeto, daugelis Europos Sąjungos (ES) politikų, ko gero, tikėjosi ramaus tarpušvenčio ir 2006 metų pradžios. Tačiau, kitaip nei tikėtasi, daugeliui ES šalių teko stebėti Rusijos ir Ukrainos konfliktą dėl dujų kainos, realią kurio įtaką, pasireiškusią tiekiamų rusiškų dujų kiekiu, jautė ir pati ES.
Tiesa, svarbu pažymėti, kad šiuo atveju tos būtinos ES vienybės vėl nebuvo matyti. Atskiros šalys, laukdamos, kuo baigsis rusų ir ukrainiečių derybos, veikiau rūpinosi savo energetine gerove, nei stengėsi formuoti bendrą ES poziciją, atsižvelgdamos į galimus ateities „nesusipratimus“.
Žvelgiant į šią situaciją kaip į konkurencinę skirtingas strategines pozicijas turinčių veikėjų sąveiką, visų pirma reikėtų pasakyti, kad pagrindinis kovos centras yra ne Rusijos ir Ukrainos, o būtent Rusijos ir ES ašis. Taip pat galima teigti, kad tiek dujos, tiek nafta ar kiti energetiniai šaltiniai yra tiesiog įrankis siekiant didesnių politinių tikslų, kurie orientuoti į įtakos sklaidą ir įtvirtinimą konkurento stovykloje. O siekis plėsti savo įtaką remiasi tam tikromis politinėmis vertybėmis, kurių skirtumai, žvelgiant į šiandieninę Rusiją ir ES, yra, švelniai tariant, akivaizdūs. Todėl pakanka prielaidų teigti, kad minėti Rusijos ir Ukrainos nesutarimai dėl dujų kainos ir grėsmingos rusų sankcijos yra daugiau demonstracinio pobūdžio žaidimas, skirtas būtent Rusijos įtakos sklaidai.
Teoriniai argumentai nurodo, kad, vykstant konkurencinei sąveikai tarp dviejų tvirtų ir nuoseklias pozicijas turinčių veikėjų, numatyti ilgojo laikotarpio nugalėtoją yra gana sunku. Kur kas paprasčiau nustatyti iniciatyvos svyravimus, leidžiančius modeliuoti vieno ar kito veikėjo elgesį artimiausioje ateityje.
Žvelgiant į dabartinę Rusiją, akivaizdu, kad ji ir yra vienas iš tų didžiųjų gana racionalią poziciją turinčių veikėjų. Problema tik ta, kad vertybės, kuriomis remiamas šios šalies siekis plėsti ir tvirtinti savo įtaką, nelabai atitinka šiuolaikinės demokratijos standartus.
Vis dėlto vidinės Rusijos politikos peripetijos galėtų mūsų ir nejaudinti, jei ne jau minėtas konkurencinės sąveikos su ES kontekstas. Šiuo atveju žvelgiant iš savų, t.y. europinių, pozicijų, galima pastebėti ir daugiau kur kas rimtesnių problemų. Pirmoji ir svarbiausia yra ta, kad santykiuose su ES Rusija gali pasitelkti įvairių savo iniciatyvos įtvirtinimo formų. Visų pirma tai yra Ukrainos atžvilgiu jau demonstruota „vamzdynų politikos“ jėga arba, kitaip tariant – priklausomybė nuo kranelio. Šalia to reikia pažymėti, kad ES ir pati neretai atiduoda iniciatyvą Rusijai, neturėdama vieningos pozicijos ir nesugebėdama operatyviai ir aiškiai reaguoti į minėtos valstybės veiksmus. Akivaizdu, kad konkuruoti su susiskaldžiusiu varžovu yra kur kas lengviau. Dvišalis Rusijos ir Vokietijos susitarimas dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu yra puikus to pavyzdys.
Antra svarbi problema yra taip pat labiau susijusi su pačia ES nei su Rusija. Šiuo atveju galima kalbėti apie dvejopų standartų politiką retoriškai klausiant – kodėl autoritarinė Baltarusija gauna visišką ES politinę izoliaciją, tačiau tos pačios ES lyderiai atvirai glėbesčiuojasi su autoritarinės Rusijos prezidentu? Žinoma, galima teigti, kad draugiškumą Vladimirui Putinui lemia būtent racionalūs politiniai, tiksliau, – energetiniai argumentai. Tačiau kaip tuomet su vertybėmis, kurios yra ar bent jau turi būti bet kokios politinės pozicijos pagrindas?
Akivaizdu, kad pastarosios šiandieninėje ES yra labiau deklaruojamos keliant reikalavimus į „klubą“ norinčioms patekti šalims nei įgyvendinamos kasdieniuose dideliuose politiniuose lošimuose. Trumpos dujų blokados Ukrainai atveju tai taip pat buvo akivaizdu, kai tiek ES, tiek ir atskiros jos narės, tiesiogiai dalyvavusios „oranžinėje revoliucijoje“, užsiėmė tylaus laukimo poziciją.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad bet kokie santykiai su šiandienine Rusija turi būti labai kruopščiai planuojami ir įgyvendinami remiantis ne tik išvestiniais racionaliais argumentais, bet ir pamatinėmis demokratinėmis vertybėmis. Dar svarbiau, kad tai būtų daroma ne atskirų šalių, bet visos ES mastu, nes racionali politinė logika nurodo, kad įtaka netruks pasklisti. O paskui įtaką paprastai skverbiasi ir vertybės.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
