Yra priežasčių, dėl kurių ES šalims sunku susivienyti prieš Rusiją
Rusija tik tuomet paisys Europos Sąjungos, kai ši kalbės vienu balsu. Toks visuotinis kovos šūkis skambėjo Briuselyje, Europos Sąjungos pareigūnams ir diplomatams parskubant iš vasaros atostogų ruoštis šiuo metu pirmininkaujančios Prancūzijos rugsėjo 1-ąją sušauktam nepaprastajam ES susitikimui dėl Gruzijoje iškilusios krizės. Susidūrus su blaivinančiu vaizdu, kai Europos pakrašty rieda Rusijos tankai, buvo vienodai skambiai susitarta dėl to, kad įprasti ES šalių politikų kivirčai dėl tinkamo požiūrio į Rusiją tik kenkia bendriesiems 27 narių Sąjungos interesams.
Ar susiskaldymas santykių su Rusiją atžvilgiu kenkia bendriesiems ES interesams? Turbūt. Europos išorės santykių tarybos (angl. ECFR – European Council on Foreign Relations), idėjų kalvės, lapkritį parengtas „galios auditas“ rodo, jog Europa švaisto savo strateginius privalumus Rusijos atžvilgiu. Juk gyventojų skaičius Europoje yra tris kartus didesnis nei Rusijoje, o pati ES yra dešimtį kartų turtingesnė. ES labai priklauso nuo Rusijos energijos, bet, kita vertus, Europos Sąjunga yra Rusijos didžiausia dujų eksporto rinka (o taip pat ir visų kitų šios šalies eksporto sričių rinka). Jei 27 ES šalys kalbėtų su Rusija vienu balsu, būtų galima mažiau bijoti Maskvos nagų.
Problema ta, kad ECFR argumentas yra teisingas, tačiau nevisiškai tikslus, nes jis pernelyg nutolęs nuo to, ką atskiros šalys daro ir galvoja (čia galima prisiminti prancūzų pareiškimą po olimpinių žaidynių, kuriuo skelbta, kad bendrai Europos Sąjunga laimėjo 280 medalių). Bet kuris studentas, išmanantis žaidimų teoriją, galėtų pasakyti, kad šaltas nacionalinių interesų apskaičiavimas yra sudėtingas dalykas. Jeigu ES valstybėms bendrieji interesai būtų svarbesni už nacionalinius, tuomet susiskaldymas būtų neracionalus. Tačiau, kalbant bendradarbiavimą su didžiosiomis valstybėmis – ar tai būtų Rusija, Kinija, ar JAV – bendrieji ES interesas nėra pirmesni.
Europoje retai pakanka įrodyti, kad Sąjunga bendrai laimės iš tam tikros politikos. Taip pat reikia įtikinti, kad apskritai Europos bendroji nauda akivaizdžiai nusvers individualius nacionalinius interesus. Tai gali atrodyti nevertas dėmesio skaičiavimas, bet jis turi demokratinį pagrindą. ES nėra atskira valstybė, kurioje aukščiausio rango lyderius renka tie patys rinkėjai. Vadovų Taryboje, aukščiausiame ES sprendimų priėmimo organe, 27 valstybių ir vyriausybių atstovai lieka atsakingi 27 skirtingoms rinkėjų grupėms.
Europiečiai netgi nesutaria dėl to, kas yra vienybė. Tokios šalys kaip Vokietija, kuri labiau nei kitos tiki bendruoju Europos interesu, linkusi apie jį kalbėti kaip apie daugumos, tačiau ne visų ES šalių interesą. Neseniai vykusiuose debatuose, kurie tokias šalis kaip Lenkija ar Estija supriešino su Rusija, mėgstamiausias vokiečių diplomatų ar politikų gaidos motyvas buvo skundas, kad atskiros valstybės neturėtų kliudyti geriems Europos Sąjungos santykiams su Rusija.
Susiskaldymo kaštai taip pat nėra visiems vienodi. Tarkim, energetika. ES turi būti suinteresuota diversifikuoti savo dujų importą, kad išvengtų priklausomybės nuo Rusijos – todėl ji palaiko dujotiekių projektus, kurių dėka būtų galima dujų gauti iš kitur. Tačiau kiekvienoje ES šalyje rinkėjai šią žiemą tikisi kuo mažesnių šildymo kainų, o per visus ateinančius metus – kuo pigesnės elektros (taip pat jie vargiai susitaikytų, jeigu sumažėjus tiekimui energiją tektų dalintis su kaimyninėmis šalimis). Pastaraisiais metais tokios šalys kaip Vokietija ir Italija, Bulgarija ir Graikija pasirašė sutartis, kurios didina ES priklausomybę nuo Rusijos, ir užkerta kelią alternatyviems energijos maršrutams. Žvelgiant iš šių šalių perspektyvos šis savanaudiškumas tikriausiai yra pakankamai racionalus.
Man viskas gerai, Žakai
Amerikos pareigūnai dažnai savęs klausia, kodėl Europos energetinis saugumas jiems rūpi labiau nei patiems europiečiams. Vienas atsakymas: ne kiekvienai šaliai reikia jaudintis dėl energetinio saugumo. Rusija gali laikas nuo laiko nutraukti dujų ar naftos tiekimą mažoms pokomunistinėms šalims dėl netikrų „techninių“ priežasčių. Tačiau ji niekada nebuvo užsukusi dujų čiaupo Vokietijai ar Italijai. Ir daugybė Europos Sąjungos šalių – nuo Švedijos iki Portugalijos – apskritai vargiai suvartoja bent kiek Rusijos energijos.
Ar Europos vienybės nauda kada nors pralenks nacionalinių interesų siekį, jei tai susiję su Rusija? Optimistai – tokie kaip ECFR – mano, kad vieningesnė Europa turi šansų paskatinti Rusiją būti patikimesne partnere, besilaikančia teisinių taisyklių, tarptautinių normų ir kitų dorybių. Pesimistai teigia, kad ES nelinkusi rodyti savo tvirtumo ir vienybės, kol Rusijos elgesys netaps žymiai grėsmingesnis.
Kaip rodo vakarykštis susitikimas, kol kas, nepaisant skirtingų pozicijų, Europai pavyko susitarti – galbūt nusprendė, kad jų individualus nacionalinis interesas yra priešintis kartu. Netgi didžiausia ES valstybė nenorėtų būti tokioje asociacijoje, kuri negali pati savimi pasirūpinti.
Parengta pagal The Economist
