Energetinio saugumo, tvarumo ir konkurencingumo poreikis ES netildo politinių diskusijų, tebeskatina burtis draugėn prieš didžiąsias energetinių resursų tiekėjas, galinčias diktuoti savo tvarką.
„Lietuva, palyginti su Estija ar Latvija, palaiko kur kas mažiau diplomatiškus santykius su Rusija, todėl mums nėra lengva pasiekti norimų rezultatų kad ir energetikos srityje. Verčiau apie Rusiją garsiai nerėkti, o ieškoti sąjungininkų ir užtarėjų“, - Strasbūre LŽ sakė europarlamentarė Ona Juknevičienė. Ji vis pabrėžia ne susiskaidymo ir veikimo kas sau, o solidarumo svarbą.
Abipusė priklausomybė.
Kitas Europos Parlamento (EP) narys britas Grahamas Watsonas atkreipė dėmesį, kad ne tik Rusijos energijos šaltiniais besinaudojančios Europos Sąjungos narės jaučia kitų tiekėjų poreikį, o kartu yra ir priklausomos nuo šios šalies. „Rusija taip pat priklausoma nuo tų valstybių, kurioms parduoda dujas“, - apie tai, jog ES narės reikalingos pačiai Rusijai, kalbėjo G.Watsonas.
ES mastu akcentuojama, kad kuo daugiau alternatyvų energijos resursų tiekimui turima, tuo didesnis pranašumas įgyjamas - sąlygas gali kelti ne tik siūlanti, bet ir prašanti šalis. Šiuo metu daugiau kaip 40 proc. dujų į Europą patenka iš Rusijos, kiek mažiau - iš Alžyro ir Norvegijos.
Lietuva yra 100 proc. priklausoma nuo Rusijos. Apie bendros energetinės politikos idėją prieš porą mėnesių mintimis dalijosi laikinai Lietuvos premjero pareigas einantis Gediminas Kirkilas ir Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barroso. Siekiama, kad energetikos srityje būtų atlaisvinti ne tik minėtos didžiosios valstybės importuotojos pančiai, bet ir importo apskritai.
Kasmet ES vis mažiau pagamina elektros energijos, tad vis daugiau jos tenka importuoti. Įsivežamos ir ES viduje gaminamos energijos santykis - pirmosios naudai.
Už importuojamą naftą, anglis ir dujas ES kiekvienais metais sumoka trečiosioms šalims po 350 mlrd. eurų - 3,5 karto daugiau nei visas ES biudžetas. Kiekvienam europiečiui tai kainuoja apie 2,5 tūkst. litų per metus.
Kad situacija pasikeistų ir ES pramonė bei piliečiai būtų ramūs dėl kainų energetikos sektoriuje (jos daro esminę įtaką kitų prekių ir paslaugų kainoms), dėl tiekimo užtikrinimo ir patikimumo, numatytas energetinio saugumo planas, kurio įgyvendinimas, kaip teigiama, kone gyvybiškai svarbus Lietuvai.
Reikės trilijono eurų
Dabar dėmesio centre atsiduria energijos taupymas, infrastruktūra, garantuojanti resursų įsivežimą, naftos ir dujų atsargos bei jų panaudojimas ES viduje, santykiai su trečiosiomis šalimis. EK struktūros šiame kontekste mini tokius projektus: Baltijos energetinių tinklų sujungimas, Viduržemio jūros žiedas, pasitelkiant Alžyro, Maroko, Tuniso, Libijos ir Egipto dujų, naftos bei atsinaujinančius resursus. Taip pat numatoma elektros generavimo Europai centru paversti Šiaurės jūros regioną, turtingą naftos, dujų, vėjo ir branduolinių jėgainių.
Kitas minėtinas projektas - Pietų koridorius, leisiantis užtikrinti dujų ir naftos tiekimą nuo Kaspijos jūros į ES. Į bendrą ES energetiką ketinama įtraukti ir Ukrainą, Turkiją bei Moldovą.
Ypač daug svarbos numatoma suteikti suskystintų dujų terminalams. Jie užtikrins patikimą šių energetinių resursų tiekimą.
Planuojama, kad ES iki 2030 metų elektros tinklams atnaujinti ir naujiems nutiesti reikės trilijono eurų. Investicijoms į dujotiekius, išskyrus dujotiekius iš trečiųjų šalių, - 150 mlrd. eurų.
Manoma, jog sėkmės atveju - jei ES įgyvendintų šiuos planus - baimės dėl energijos bado ir priklausomybės nuo didžiųjų tiekėjų nebejaustų nė viena ES valstybė.
Valdonė Savulionytė
