Europos Sąjunga švenčia bendrijos pamatus paklojusios Romos sutarties pasirašymo 50-metį, o žinovai tvirtina, kad Europa gyvena paskutinį nuosmukio laikotarpį. Ji tapo žemyno dydžio muziejumi ir juda tiesiai į istorijos sąvartyną, rašo JAV savaitraštis „Newsweek“.
Tokia nuomonė ypač populiari Amerikoje, teigia „Newsweek“. Pasak skeptikų iš JAV, Senasis pasaulis (išskyrus, žinoma, D. Britaniją) savo jau atgyveno. Ekonomikoje sąstingis. Technologinis ir verslo aktyvumas persikėlė į Silicio slėnį ir Bangalorą. Politikai bejėgiai kaip nors pakeisti sustabarėjusią socialinio aprūpinimo sistemą, išlepintą darbo jėgą ir įsitvirtinusias interesų grupes.
Artėja demografinė krizė. Imigracija tik aštrina socialines problemas. Europos užsienio politika apatiška. Pasak Roberto Kagano (JAV mokslininkas ir politikos apžvalgininkas – red.), „europiečiai yra iš Veneros, o amerikiečiai – iš Marso“. Jis pabrėžia, kad Europa nepakankamai stipri kariniu požiūriu. Pasak Kagano, Europa nesugeba nei pademonstuoti savo vienybės, nei palaikyti Amerikos pasaulinėje arenoje. Naujausias įrodymas – nesutarimai dėl JAV priešraketinės gynybos sistemos komponentų Čekijoje ir Lenkijoje.
Europa negali savęs apginti, tvirtina kritikai, nes prarado nuovoką, ką gi ji gina. Ne taip seniai ES 5 metus kūrė naujos konstitucijos projektą, kurią galiausiai atmetė olandų ir prancūzų rinkėjai – iš visko sprendžiant, „Europa“ jiems pakyrėjo. Antimusulmoniški, neonacistiniai išpuoliai beveik neišvengiami, nes Europai nepavyksta užtikrinti tautinių mažumų integracijos, perspėja amerikiečių konservatoriai, tarp jų ir žurnalistas Markas Steynas. Jis pranašauja, kad netrukus europiečius žadins “maldai šaukiantis muedzinas”. Išvada: Europa pasmerkta.
Gyvenantiems Europoje – ar tiems, kurie neseniai joje lankėsi – visa tai skamba keistai ir net absurdiškai, rašo “Newsweek”. Šią savaitę Europos Sąjungai sukanka 50 metų, tad įvertinkime tai, ką jai pavyko pasiekti, siūlo savaitraštis. Europa pakilo iš Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo pelenų, tapo vieninga ir laisva. Prieš pusę amžiaus atrodė utopiška, kad bus galima pervažiuoti Europą nuo Švedijos iki Sicilijos nestabčiojant prie muitinių ir didžiąją kelio dalį naudojantis bendra Europos valiuta. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad atsiras bendrų ekonominių nuostatų vienijama rinka be muitų.
Šiandien Europa – pasaulinio lygio ir istorinės reikšmės supervalstybė, nepralenkiama pagal savo ekonominę galią. Ji sukūrė vieną iš sėkmingiausių valdymo sistemų – socialinės gerovės valstybę. Nepaisant visų savo trūkumų ši sistema leido europiečiams pasiekti beprecedentį gerovės ir saugumo lygį. Tai pats sėkmingiausias tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdys naujausioje istorijoje. Pirminė Europos ekonominė bendrija, kurią 1957 m. sudarė šešios valstybės, išaugo iki 27 narių, suvienijusi beveik 500 milijonų žmonių nuo Airijos Arano salų vakaruose per visą Centrinę Europą iki Juodosios jūros rytuose. Europietiškos vertybės plinta po visą pasaulį, ir jos daug kuo patrauklesnės už amerikietiškąsias. Bet kuriuo atveju Europa juda aukštyn, o ne žemyn. Štai dėl ko klysta kritikai, teigia “Newsweek”.
Ekonominė tikrovė
Savaitraštis siūlo pradėti nuo svarbiausios klaidos – tvirtinimo, neva Europa pateko į uždarą lėto ekonominio augimo ir nuolat didėjančių, beveik nepakeliamų socialinių išlaidų ratą.
Iš tiesų, penkeri paskutinieji metai ekonominiu požiūriu visai eilei didžiausių Europos valstybių buvo sunkūs, teigiama straipsnyje. Trilijoną dolerių kainavęs Vokietijos susivienijimas neleido jai tapti likusios Europos lokomotyvu. Prancūzija ir Italija taip pat nesusidorojo su šia užduotimi. Ir vis dėlto D. Britanijoje, kaip ir Skandinavijos šalyse – ekonominis pakilimas. Naujųjų ES šalių iš Rytų Europos vidutinis augimo rodiklis siekia 5 proc., o tai daugiau, negu JAV. Ekonominiai Slovakijos, Estijos ir Latvijos rodikliai kasmet padidėja 10 proc. ir daugiau.
Kritikai be perstojo tvirtina, kad dideli atlyginimai ir socialinės išmokos Europoje trukdo kurti darbo vietas, o europiečiai “priešinasi reformoms”. Tačiau faktai to nepatvirtina. Jei tai būtų tiesa, kodėl Europa didžiąją pokario epochos dalį lenkia Ameriką pagal ekonominį augimą? Nepaisant beveik 50 proc. siekiančių mokesčių ir socialinio aprūpinimo nuo lopšio iki karsto, Šiaurės Europos socialinės demokratijos – Danija, Švedija ir Suomija – užima pirmąsias vietas Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame konkurencingiausių ekonomikų sąraše.
Tai, kad augimo rodiklis skaičiuojant vienam gyventojui Europoje atsilieka nuo JAV, aiškintina ne tuo, kad europiečiai nepakankamai konkurencingi. Vokietijos teigiamas prekybos balansas didesnis už Kinijos, ir ji toliau stiprina savo pozicijas pasaulinėje prekyboje. Valandinis darbo našumas Prancūzijoje didesnis nei JAV. Darbo dienos našumas JAV pranoksta europietiškąjį tik dėl to, kad europiečiams patinka dirbti mažiau valandų, nors ir dėl to uždirba mažiau, nei amerikiečiai. Ar pamenate, kad kiekvienam europiečiui garantuojamos metinės 6 – 8 savaičių atostogos? - klausia “Newsweek”. Pasak daugelio amerikiečių, jie sutiktų su tokiais pat mainais, jeigu tam pritartų darbdaviai.
Europiečiai iš tikrųjų dosniai moka už socialinio aprūpinimo sistemą, tačiau mano, kad ji verta tokių pinigų. Net santykinai neturtingose, proamerikietiškai nusiteikusiose Vengrijoje ir Lenkijoje, pasak apklausų, tik mažuma (mažiau nei 25 proc.) gyventojų norėtų įdiegti savo šalyje amerikiečių ekonomikos modelį. Svarbiausia priežastis – akivaizdūs jos trūkumai.
Pažvelkime į sveikatos apsaugą, svarbiausią tautos gerovės rodiklį, siūlo savaitraštis. “Amerikiečiai naudojasi geriausia pasaulyje sveikatos apsauga”, - sakydamas antrąją inauguracijos kalbą pareiškė prezidentas George’as Bushas. Tačiau faktai liudija ką kita. JAV – vienintelė išsivysčiusi pramoninė demokratija, kurioje nėra garantuotos sveikatos apsaugos. Beveik 45 milijonai amerikiečių neturi medicinos draudimo (ir tiek pat nesulaukia pakankamos pagalbos). Vaikų mirtingumas JAV vienas iš didžiausių tarp ekonomiškai išsivysčiusių demokratijų. Vidutinis prancūzas, kaip ir dauguma europiečių, gyvena 4 metus ilgiau, nei vidutinis amerikietis. Nieko nuostabaus, kad Pasaulio sveikatos organizacija JAV sveikatos apsaugos sistemai skyrė tik 37 vietą pasaulyje, žemiau už Kolumbiją (22 vieta) ir Saudo Arabiją (26).
Be to, Europos ekonominė perspektyva geresnė, nei JAV. Praėjusią savaitę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) prognozavo, kad eurozonos augimo rodiklis sudarys 2,5 proc., o JAV – 2 proc. Investicijos ir verslo pasitikėjimas Europoje sparčiai didėja. Artimiausiais metais 500 didžiausių Europos kompanijų rinkos kapitalizacija pralenks JAV įmonių kapitalizaciją.
Beveik 60 proc. JAV užsienio investicijų keliauja į Europą. Amerikiečių verslininkai kasmet net ir į nedideles Europos šalis – Belgiją, Airiją ar Šveicariją – investuoja daugiau pinigų, nei į milžiniškas Kiniją ar Indiją. Vien tik nykštukinėje Šveicarijoje amerikiečių korporacijų pelnai praėjusiais metais 4 kartus viršijo Kinijoje ir 23 kartus – Indijoje gaunamus pelnus. Toks pat procesas vyksta ir Europoje. Europiečių tiesioginės investicijos į JAV sudaro du trečdalius visų jų tiesioginių užsienio investicijų. Išvada: mažai kas iš amerikiečių žino, kaip jų gerovė priklauso nuo Europos ir kaip neatskiriamai susietos šios ekonomikos.
Demografinis pavojus
Socialinės demokratijos priklausomos nuo darbuotojų, kurie jas išlaiko. Šis teiginys – svarbiausias europesimistų “arkliukas”. Gimstamumo mažėjimas reiškia, kad iki 2050 m. dirbančių žmonių ir pensininkų (vyresnių nei 60 m.) santykis sudarys 2:1 vietoj dabartinio 5:1. “Blogiausias variantas, - aiškina organizacijos “Open Society Initiative for Europe” atstovas Markas Leonardas, -yra tai, kad Europos ekonomika sugrius savaime, nes išpūstas pensininkų sluoksnis sėdės ant dirbančių žmonių sprando, o šių skaičius bus pats mažiausias per visą istoriją.”
Tačiau pats Leonardas nemano, kad taip atsitiks. Taip nemano ir Europos Komisija, kurios požiūriu net nuosaikių reformų – tokių, kaip pensinio amžiaus padidinimas 5 metais – pakaks, kad europietiška pensijų ir socialinio draudimo sistema būtų sustiprinta naujais pamatais. Padės ir aktyvesnis ekonomikos augimas. Tikėtina, kad Europa pasinaudos imigracijos galimybėmis darbo jėgos trūkumui sumažinti.
Kritikai sako, kad tai atves prie paties skausmingiausio Europai scenarijaus – kultūrinio išmirimo. Europos visuomenė jau susiduria su iš pažiūros neįveikiamais sunkumais integruojant musulmonų imigrantus. Šiandien musulmonai sudaro vos 5 proc. Europos gyventojų. O po 20 metų šis skaičius gali padvigubėti – iš dalies dėl intensyvesnės šeimų susijungimo politikos. Dėl šio proceso pasigirsta vis naujų dramatiškų perspėjimų, kad Europa gali tapti “Eurabija”, o grynai europietiška civilizacija išnyks.
Tačiau nepaisant visų problemų statistika liudija, kad imigrantų dalis visuomenėje ir religinės prievartos lygis Europoje ne ką didesnis, nei Amerikoje, rašo “Newsweek”. Visoje Europoje pastaraisiais metais imigracijos įstatymai tapo labiau išrankesni: skatinamas imigrantų atvykimas iš nearabiškų šalių. Šiuo metu pusę į Ispaniją ( ir 30 proc. – į visą Europą) atvykstančių imigrantų sudaro atvykėliai iš Lotynų Amerikos. D. Britanijoje darbuojasi nuo 300 iki 600 tūkstančių lenkų, dar pusė milijono jų dirba Vokietijoje. Tad nuogąstavimai dėl atvykėlių, kuriems svetimas europietiškas gyvenimo būdas, yra fantastiškai perdėti, teigia savaitraštis. Apie Europos kultūros sunaikinimą nėra nė ko kalbėti.
Tykioji supervalstybė
Realiosios politikos šalininkai Amerikoje mėgsta kalbėti apie “vienapolį pasaulį”, kuriame dominuoja viena supervalstybė. Europos Sąjungos sėkmė įrodinėja priešingą dalyką – pasaulis turi du polius, ir vienas iš jų – Europa.
Pažvelkite, nuo ko prasidėjo ES prieš 50 metų, siūlo savaitraštis. Tai buvo siauras prancūzų ir vokiečių susitarimas. Šiandien tai kontinentinis modelis. ES plėtimasis ir buvusių komunistinių šalių įsijungimas tapo didžiausia demokratijos plėtros sėkme po šaltojo karo pabaigos. “Kartą patekusios į europietiškos įtakos sferą valstybės pasikeičia visam laikui”, - tvirtina Leonardas.
Neverta ginčytis, kad grubios karinės jėgos požiūriu JAV yra be konkurencijos, tačiau tereikia pažvelgti į Irako liūną, ir šios jėgos ribos tampa akivaizdžios. Kai prireikia užtikrinti taiką, kai būtini minkštesni, taikingi instrumentai, Europa smarkiai lenkia Ameriką. Ji veikia kaip “tyki supervalstybė”.
ES anaiptol nėra praeities atgyvena, tai pats pažangiausias ir reikšmingiausias Europos indėlis į dabartį, tvirtina “Newsweek”. Ji plėtoja demokratiją ir laisvąją rinką savo ribose ir už jų (apie tai amerikiečių neokonservatoriai gali tik svajoti) ir rodo pavyzdį besivystančioms šalims. Futurologas Jeremy Rifkinas kalba apie neišvengiamą europietiškų idealų pergalę. “Amerikietiška dvasia išsikvepia ir traukiasi praeitin, - rašo jis. – Gimsta nauja, europietiška svajonė.” Ši svajonė visuomeninius santykius iškelia aukščiau už individo autonomiją, kultūrinei įvairovei teikia pranašumą prieš asimiliaciją, o gyvenimo lygiui - pirmenybę prieš turto kaupimą. Darnus vystymasis sutinkamai su ja pranašesnis už beribį materialinį augimą, o sudėtingas žaidimas – už negailestingą brovimąsi pirmyn. Finansininkas George’as Sorosas investuoja į panašią idėją: jis ketina sukurti naują tarptautinių santykių Europos tarybą, nes yra įsitikinęs, kad JAV užsienio politika “atėmė iš pasaulio lyderį ir tvarką”. Europa ir atgimusi Europos Sąjunga, mano jis, yra kur kas sėkmingesnis “modelis ir motyvuojanti jėga” kovai su globaliomis mūsų dienų problemomis.
Tiesa tai ar ne, reikšminga vien jau tai, kad praėjus 50 metų po Europos Sąjungos atsiradimo jau ne Jungtinės Valstijos, o Europa tapo kitų šalių orientyru, konstatuoja “Newsweek”.
