Lietuva šiandien jaučiasi lyg sugavusi auksinę žuvelę. Per 2007-2013 metus iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų gausime daugiau nei 20 mlrd. litų paramos. Belieka tik apsispręsti, kokioms sritims šiuos pinigus paskirstyti. Tačiau sugalvoti tris norus nėra taip jau lengva. Ir labai baisu po to likti prie suskilusios geldos.
Apie tai, kaip derėtų paskirstyti rekordiškai didelę ES paramą, šalies mokslininkai, verslininkai, visuomeninių organizacijų ir Vyriausybės atstovai antradienį įnirtingai diskutavo Prezidentūroje surengtoje konferencijoje „Kaip ir kam bus panaudota Europos Sąjungos parama 2007-2013 metais?“
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus, Pilietinės visuomenės instituto ir kitų nevyriausybininkų organizuotoje konferencijoje buvo išsakyta daugybė nuomonių apie ES lėšų panaudojimo prioritetus. Juos apibendrinant, galima įvardinti tris norus, kuriuos turėtų išpildyti ES auksinė žuvelė.
Kad pinigų neišgrobstytų valdžia
Pirmasis noras labai paprastas – kad pati auksinės žuvelė nepakliūtų į valdžios brakonierių tinklus. Žiniasklaidoje apstu straipsnių apie Lietuvos politikų esą kuriamas ES paramos grobstymo schemas. Bet ar tokios baimės pagrįstos?
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus pirmininkas Rytis Juozapavičius konferencijoje sakė, kad dalis politikų, valdininkų, lobistų ir projektų rengėjų nenori, kad visuomenė žinotų viską apie paramos skirstymo mechanizmus. Jis ragino valdžios atstovus labiau atsiverti visiems, besidomintiems ES lėšų paskirstymu.
Finansų ministras Zigmantas Balčytis atsikirto, jog ekonominiai, socialiniai ir regioniniai partneriai gausiai dalyvauja svarstant ES paramos panaudojimo strategiją. Tik ar tie vadinamieji partneriai atstovauja plačiajai visuomenei? Į šį klausimą ministras gilintis nepanoro.
Savotišką požiūrį į visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus pademonstravo ir premjeras Algirdas Brazauskas. Kalbai pasisukus apie akademikų dalyvavimą mokslininkų vertinimo sistemos reformoje, premjeras išreiškė norą, kad akademikai Vyriausybei iškart pateiktų galutinį siūlomos sistemos variantą.
„Būkit geručiai, atneškit Vyriausybei gerą projektą ir mes jį tą pačią dieną patvirtinsim“, - sakė A. Brazauskas. Jo žodžius palydėjo audringi konferencijoje dalyvavusių ministerijų klerkų plojimai. Suprask, „negeručiai“ visuomenės atstovai, kurie išsako kritines pastabas, bet patys strategijų nekuria, tėra valdžios koridoriuose nepageidaujami destruktoriai.
Kad užtektų ir mokslui, ir „asfaltui“
Konferenciją atidaręs prezidentas Valdas Adamkus pabrėžė, kad, užuot skendę popieriuose ir sprendę smulkmeniškus ginčus, turime jau šiandien numatyti ES lėšų įsisavinimo rezultatus.
Bendras siektinas rezultatas, ko gero, aiškus – tai išaugęs Lietuvos konkurencingumas pasaulio ekonomikoje. Norint tą pasiekti, būtina apsibrėžti prioritetus, kam bus skiriama didžioji ES paramos dalis. Nes visoms ūkio sritims ES struktūrinių fondų pyrago niekaip neužteks. Štai čia ir iškyla garsioji dilema: į ką investuoti – mokslą ar „asfaltą“?
Visi konferencijos dalyviai pabrėžė žmogiškųjų išteklių ugdymo svarbą. Buvo prisimintos skaudžios aukštojo mokslo reformos ir profesinių mokyklų gaivinimo temos. Vadinasi, pirmenybė lyg ir teikiama mokslui.
Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas pažymėjo, kad prioritetas negali būti vien tik mokslas: specialistų parengimas, jų kvalifikacijos kėlimas ir įgūdžių tobulinimas. Reikalinga ir lygiagreti parama pramonei, taip skatinant šalies verslą bendradarbiauti su mokslininkais. Nes priešingu atveju Lietuva taps tik puikius mokslininkus eksportuojančia šalimi.
Vadinamasis „asfaltas“ taip pat neliko be dėmesio. V. Adamkus savo kalboje minėjo, jog ES struktūrinių fondų pinigus reikia panaudoti sujungiant Lietuvą keliais ir elektros tinklais su likusia Europa. Neabejotina, kad dalis ES paramos turi būti skirta ir „asfaltui“, taip siekiant strateginių valstybės tikslų.
Taigi ES auksinei žuvelei reiškiamas didelis noras – subalansuoti ES lėšų paskirstymą taip, kad pinigų užtektų ir mokslui, ir „asfaltui“.
Kad nebūtų nuskriaustas Balbieriškis
Dilema „asfaltas versus naujosios technologijos ir mokslas“ jau yra tapusi nuolatiniu diskusijų objektu. Bet SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda paragino atkreipti dėmesį ir į kitą dilemą – „Vilnius versus Balbieriškis“.
Ekonomisto teigimu, ES struktūrinių fondų parama yra kone vienintelė viltis atsigauti merdinčiai Lietuvos provincijai. Šalies didmiesčiai, anot G. Nausėdos, ir taip susižeria liūto dalį privačių investicijų, todėl būtų nesąžininga, jeigu jiems atitektų ir didžioji dalis ES paramos.
Deja, valdžios institucijoms kol kas trūksta politinės valios. Pateikiami projektai ir toliau vertinami pagal vienodus kriterijus, nesvarbu, ar juos pateikė mažas miestelis, ar vienas iš didmiesčių.
„Vilniaus ar dar vieno kito miesto kokybinis šuolis toli gražu nereiškia visos Lietuvos šuolio“, - perspėjo G. Nausėda. Jo teigimu, pamiršus provinciją, emigracija bei kitos socialinės problemos toliau didės ir galiausiai visa tai atsigręš prieš visą valstybę.
Toks „suskilusios geldos“ scenarijus būtų, ko gero, pats tragiškiausias...
