Europos Žmogaus teisių teismas. Strasbūras. Plenarinis teismo posėdis. Kaltinimo iniciatoriaus parodymai.
“...viskas prasidėjo nuo gana neblogos idėjos - lietuviai nusprendė savo įvaizdžio formavimo pinigus investuoti ne į kvailą reklaminių popieriukų gamybą, o į didelio biudžeto filmą. Jiems tai buvo labai nelengvas sprendimas - teko kovoti su atsargiaisiais, įtikinti pavyduolius, papirkti pritariančius, bet rezultatas - puikus. Bet ką čia aš... Visi jūs matėte filmą “Šuolis iš Rytų” su Bradu Pittu ir Penelope Cruz. Filmo scenarijų parašė Quentinas Tarantinas, dalyvavo ir kitos žvaigždės… Stiprus filmas. Ir nors šiame filme nėra nė žodžio apie Lietuvą, daugybė žmonių, jį pažiūrėję, puolė prie enciklopedijų ir ieškojo “L” raidės. Tai sveikintina iniciatyva - mažoms valstybėms leisti pinigus Holivude. Bet kalbame ne apie gerumus...
Visi jūs žinote, kad vienoje filmo sekundėje yra 24 kadrai. Kažkada buvo padarytas eksperimentas su 25-tu papildomu kadru. Tie senieji gudruoliai įmontavo vieną kadriuką su užrašu “Gerkite kokakolą”. Po filmo šio gėrimo automatai buvo akimirksniu ištuštinti. Šis veiksmas buvo pavadintas “žmogaus valios veikimu per pasąmonę” ir tą pačią sekundę uždraustas.
Mes, o tiksliau, filmo “Šuolis iš Rytų” koprodiuseriai, lietuvius įtarti galėjom gerokai anksčiau - kai jie pareiškė patys susitvarkysią su filmų kopijų dauginimu ir platinimu. Jų reikėjo daugybės - po milžiniškos reklamos filmą nusipirko visas pasaulis. Kopijų darymas Lietuvoje užtruko įtartinai ilgai. Bet ir tuomet niekas nesusirūpino - na, maža valstybė, neturi reikiamos aparatūros… Patys lietuviai turi gerą patarlę: “Mažas paršelis, jei labai stengiasi, kitiems gali iškasti gilią duobę” (laisvas vertimas). Šiuo atveju tai buvo labai gili duobė. Tuos kelis mėnesius, kai lietuviai kopijavo filmus, speciali samdomų montuotojų brigada dėliojo papildomus kadrus su užrašais - “Litas - patikimiausia valiuta pasaulyje”, “Visi, kas turit pinigų, investuokite tik Lietuvoje”, “Ignalinos atominė elektrinė saugiausia elektrinė pasaulyje ir jos nereikia uždaryti”. Jie viską padarė labai profesionaliai - kad pasiektų didesnį pasąmoninį įtaigumą, tekstus rašė įvairiomis kalbomis ir net tarmėmis. Pavyzdžiui, buvo net trys angliški variantai skirti Didžiajai Britanijai, kaukaziečių rasės amerikiečiams ir afroamerikiečiams.
Išpuolio rezultatai buvo greiti. Pasaulis to nesitikėjo, Lietuva džiaugėsi, o jų kaimynai pavydėjo. Niujorko valiutų biržoje atsirado neįtikėtinas lito pareikalavimas. Kuriam laikui net buvo sustojusi prekyba, nes visi žinojo, kad jiems reikia litų, bet nelabai nutuokė, kas tai per daiktas.
Beje, kaip lengvinančią aplinkybę reikia pripažinti, kad “pasąmoninio veikimo” iniciatyva buvo privati patriotinė veikla, nes Lietuvos Vyriausybė tam irgi nebuvo pasirengusi. Jie net kurį laiką manė, kad vyksta surežisuotas globalus spektaklis. Vėliau, suvokę situaciją, jie veikė puikiai.
Kelioms dienoms sutriko ir valiutos keityklų darbas, ypač mažiau išsivysčiusiose valstybėse, nes žmonės puolė keisti sunkiai sutaupytus dolerius į litus. Įsivaizduojat šią situaciją Afganistane ir Irake? Kiek sunkiau lietuviai tvarkėsi su miniomis žmonių, slankiojančių Vilniuje, Kaune, net Šilalėje ir kimbančių prie savivaldybių pareigūnų, policininkų ir paprastų piliečių su vieninteliu, bet kategorišku reikalavimu: “Kur investuoti pinigus?”. Beje, Šilalę prisimenu todėl, kad pats ten slankiojau, nes didesniuose miestuose jau nebeliko vietos investicijoms. Aš juk irgi žiūrėjau tą filmą...
Atsakovų gynyba turbūt jaučia ir girdi, kad mano kaltinamasis tekstas kol kas nėra labai agresyvus. Mes, kapitalistai, vertiname galutinį projekto produktą. Aš sutinku, kad mane apgavo. Bet dabar su malonumu prisimenu savo partnerį iš Žemaitijos, kuris mane, beveik išprotėjusį nuo noro investuoti, su pilnu lagaminu pinigų, priglobė savo namuose, nuramino ir pavalgydino. Iki šiol prisimenu pažinties naktį, kupiną energingų pokalbių keliomis man nesuprantamomis kalbomis... Prisimenu keistus valgius ir degtinę... (Ieškovas kelias minutes tyli.) Tiek to... Mūsų šilalietiškas smulkių šaunamųjų ginklų surinkimo fabrikas klesti ir aš patenkintas. Kaip ir daugelis kitų prievartinių investuotojų.
Aš net netapčiau kaltinimo iniciatoriumi, jei ne mano žmona. Ji nematė filmo, nes, paradoksas, nemėgsta kino. Ji netyčia, mano paties namuose, pamatė vienintelį fragmentą, kur buvo įmontuota frazė apie Ignalinos atominės elektrinės saugumą. Ir šios vienintelės frazės užteko!
Šią vasarą ji man pareiškė, kad atostogausime Lietuvoje. Nelabai nustebau, nes ši šalis tapo labai populiari. Kadangi po mano paties įtaigos seanso praėjo gana daug laiko ir aš jau buvau atgavęs sveiką nuovoką, sunerimau, kai paaiškėjo, kad važiuosim prie Drūkšių ežero. Pasirodo, ten pradėjo formuotis populiari tarptautinė poilsio zona. Ir labai brangi. Brangiausi kambariai tie, pro kurių langus matosi atominės jėgainės pastatai.
Gerbiamasis teisme. Aš nenoriu, kad būtų nuteisti papildomų kadrų klijavimo akcijos iniciatoriai. Galų gale su investicijomis viskas baigėsi sėkmingai. Bet aš noriu apsaugoti savo teises. Tenoriu, kad iš kai kurių galvų būtų išmuštas (pranešėjas žvilgteli į šalia sėdinčią žmoną) noras valgyti šviežiai pagautas trigalves vaikščiojančias žuvis mutantes Ignalinos restoranėliuose. Tai labai brangus patiekalas, net ir man. Ir, sutikite, dar neįrodyta, kad tai sveika.
Aš reikalauju, kad atsakovai padarytų dar vieną filmo kopiją man asmeniškai ir už savo lėšas. O šioje kopijoje įmontuotų pasąmoninius kadrus su tekstu: “Deja, saugiausia pasaulyje atominė Ignalinos elektrinė uždaroma. Ilsėkitės kitur”. Aš įsipareigosiu šį filmą naudoti tik asmeniniams tikslams. Ir Ignalinos AE bus uždaryta tik mūsų šeimai.”
Teismo sprendimas buvo griežtas. Lietuva buvo įpareigota sukurti naują filmą, o jame įmontuoti 25-tą kadrą su tekstu “Ignalinos atominė elektrinė uždaryta”. Bet gudrūs lietuviai ir šioje situacijoje rado naudos. Filmą, kuris buvo labai populiarus, jie finansavo iš ES skirtų pinigų. Jie susižėrė nemenką pelną iš filmo demonstravimo, o Ignalinos AE amžiams išnyko kaip tarptautinis diskusijų objektas.
