„Po paankstintos sinchronizacijos būtų toliau įgyvendinami kiti projektai, kurie didina sistemos stabilumą – kitose šalyse esantys sinchroniniai kompensatoriai, papildomos jungtys ir jungčių stiprinimas pačiose valstybėse. Tolesniais etapais būtų gerinamas sistemos stabilumas, didinama technologinė branda, tačiau tai netrukdo atlikti sinchronizacijos anksčiau kaip tai siūlo Lietuva ir jos perdavimo sistemos operatorius“, – interviu BNS sakė rugpjūčio pabaigoje grupei pradėjęs vadovauti M. Keizeris.
Prie žemyninės Europos tinklų Baltijos šalys yra numačiusios prisijungti 2025 metų pabaigoje, tačiau Lietuva siekia, jog tai būtų padaryta jau 2024-ųjų vasarį.
Pasak M. Keizerio, Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas yra pavyzdys, kaip praeityje ginčų tarp Baltijos trijų šalių kėlę projektai vėliau pasirodo esantys svarbūs visam regionui.
„Suskystųjų gamtinių dujų terminalo pavyzdys geras ta prasme, jog anksčiau visiškai nesusitarus, kad tai yra visam regionui svarbus projektas, dabar matome, kaip svarbu ir kaip gerai, kad šis terminalas yra“, – teigė „Epso-G“ vadovas.
Lietuva siekia, jog Baltijos šalys savo elektros tinklus su Vakarų Europa sinchronizuotų anksčiau nei buvo numatyta iki šiol – jau 2024-ųjų vasarį. Ar tai įmanoma?
Tai yra įmanoma. Juolab, kad prievolinei (avarinei – BNS) sinchronizacijai buvo pasirengta jau anksčiau, pastačius jungtį su Lenkija – per ją buvo atlikti bandymai, taip pat yra realizuoti visi kiti techniniai dalykai. Ką dabar daro Baltijos šalys ir jų elektros perdavimo sistemų operatoriai, tai įgyvendina investicinius projektus, kad būtų galima realizuoti paankstintą sinchronizaciją. O paankstintos sinchronizacijos terminas yra numatytas 2024-ųjų metų pradžioje.
Tačiau Latvijoje ir Estijoje dėl paankstintos sinchronizacijos dvejojama. Kodėl joms kyla dvejonių, jeigu, kaip jūs sakote, paankstinta sinchronizacija yra įmanoma?
Dvejonės, matyt, kyla dėl įvairių priežasčių. Galbūt ne visas priežastis žinau aš, arba ne visos jos yra išsakomos atvirai. Kad paankstinta sinchronizacija yra įmanoma – tai vienas dalykas. Tačiau, matyt, ne visi klausimai yra atsakyti, kas leistų visoms trims šalims kartu sakyti: taip, mes tai atliksime, mes tam esame pasiruošę. Todėl natūralu, kad visais lygiais vyksta diskusijos su kitomis Baltijos šalimis dėl paankstintos sinchronizacijos įgyvendinimo.
Kokie klausimai dar nėra atsakyti?
Manau, kad yra įvairių klausimų. Matyt, siekiama žiūrėti iš kelių pusių. Vienas dalykas yra techniniai klausimai, kurių didžioji dalis yra išspręsta, jeigu būtų atliekama prievolinė arba būtinoji (avarinė – BNS) sinchronizacija. Taip pat yra įgyvendinami svarbūs sinchronizacijai projektai. Matyt, kitos Baltijos šalys siekia minimizuoti galimas rizikas, kurių visuomet yra įgyvendinant sudėtingus bei didelius projektus.
Latvijos vyriausybės atstovė teigė, jog šalyje dar neįgyvendinti kai kurie sinchronizacijai reikalingi projektai. Estijos premjerė taip pat sako, kad dar trūksta virtinės techniniam pasirengimui būtinų elementų. Tuo metu Lietuvos politikai atvirai ragina latvius ir estus padaryti dėl to viską, kas įmanoma. Kuo skiriasi Lietuvos pasirengimas sinchronizacijai nuo pasirengimo Latvijoje ir Estijoje? Ar galima sakyti, kad Lietuva šiam procesui yra geriau pasiruošusi?
Galbūt visą sinchronizaciją būtų galima suskaidyti į keletą didelių etapų. Vienas etapas, kuris jau yra užbaigtas, jeigu, tarkime, reikėtų atlikti būtinąją sinchronizaciją – šiuo atveju viskas yra atlikta, ištestuota, išbandyta.
Antras dalykas – būtinieji techniniai sprendimai paankstintajai sinchronizacijai arba apskritai sinchronizacijai. Su tuo susiję dideli projektai, kuriuos vykdo ir Lietuva, ir Latvija, ir Estija. Tai ir jungčių stiprinimas, „LitPol Link“ atveju įgyvendintas 2021-aisiais metais, ir sinchroniniai kompensatoriai.
Kitu etapu, po paankstintos sinchronizacijos, būtų toliau įgyvendinami kiti projektai, kurie didina sistemos stabilumą – kitose šalyse esantys sinchroniniai kompensatoriai, papildomos jungtys ir jungčių stiprinimas pačiose valstybėse. Tolesniais etapais būtų gerinamas sistemos stabilumas, didinama technologinė branda, tačiau tai netrukdo atlikti sinchronizacijos anksčiau, kaip tai siūlo Lietuva ir jos perdavimo sistemos operatorius.
Ar tuomet galima teigti, jog Latvijos ir Estijos abejonės dėl ankstesnės sinchronizacijos yra nepagrįstos?
Visos abejonės paprastai turi pagrindą. Klausimas, ar jos yra pakankamos tam, kad nebūtų daroma paankstinta sinchronizacija. Dėl visų šių dalykų kol kas tebevyksta diskusijos, perdavimo sistemų operatoriai atlieka studijas ir dėl to bus sprendžiama 2023 metų pavasarį, kas buvo pasakyta ir viešai.
Ar tai reiškia, kad kitų metų pavasarį mes išgirsime galutinį verdiktą – bus ar nebus paankstinta Baltijos šalių sinchronizacija?
2023 metų pavasarį bus atliktos studijos, kurias kartu atlieka Baltijos šalių elektros perdavimo sistemų operatoriai. Jų rezultatai bus aptariami tiek tarp šalių, tiek tarp jų perdavimo sistemų operatorių ir bus priimami sprendimai.
Ko galima tikėtis, jei Baltijos šalims nepavyks susitarti?
Sudėtinga dabar įvardyti visus galimus variantus ir alternatyvas. Manau, kad dabar turbūt svarbiausia susitelkti ties studijų atlikimu, ties atvira diskusija apie tai, kokie klausimai potencialiai kyla partneriams, bandyti maksimaliai juos išspręsti, susitarti. Kai mes turėsime studijų rezultatus, tada bus galima susėdus kartu priimti sprendimus dėl to, kaip mes judame toliau.
Norėčiau grįžti prie anksčiau užduoto klausimo – ar atsižvelgiant į viešą politikų retoriką galima konstatuoti, jog Lietuva sinchronizavimui yra pasirengusi geriau nei Latvija ir Estija?
Lietuva deda labai daug pastangų, įgyvendina projektus. Jie yra tikrai technologiškai sudėtingi, didelės vertės ir apimties. Natūralu, kad ir tiekimo grandinių sutrikimai kelia tam tikrų iššūkių. Tačiau dedamos pastangos, kad laiku būtų atliktas ir 200 megavatų baterijų projektas – jis praktiškai yra finišo tiesiojoje.
Ir anksčiau įgyvendinti, ir šiuo metu įgyvendinami projektai, ir sinchroninių kompensatorių projekto įgyvendinimas iki 2023 metų pabaigos, ir visi kiti susiję „Litgrid“ įgyvendinami projektai – visa tai vykdoma įtemptai, bet judama į priekį tam, kad būtume pasirengę ir paankstintai sinchronizacijai.
Praėjusią savaitę Latvijos Ekonomikos ministerijos atstovė Liga Rozentale, remdamasi šios šalies elektros perdavimo sistemos operatore, teigė, jog atsižvelgiant į aukštas įrangos kainas bei vėluojant jos gamybai, netgi 2025-ųjų terminas atrodo gana ambicingas. „Litgrid“ skelbia, jog Lietuvoje šiuo metu įgyvendinta 45 proc. sinchronizavimui reikalingų darbų. Ar nekyla rizika, kad dėl minėtų priežasčių Lietuvoje gali užtrukti projektų įgyvendinimas? Tuomet 2024 metais numatytas sinchronizacijos paankstinimas iš tiesų atrodytų pernelyg ambicingas.
Prieš daugiau nei metus, matyt, mažai kas būtų galėję prognozuoti, jog pasauliniu mastu bus tokie tiekimo grandinių sutrikimai. Vargu, ar būtų galima tikėtis, kad Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje dabar neįgyvendinti reikalingi projektai ateityje atpigs, o tiekimo grandinės susitvarkys tiek, kad nukris jų kainos.
Kitas dalykas – turbūt reikia dėlioti prioritetus. Tie sinchronizacijai skirti projektai, kurių rangos sutartys jau yra sudarytos, turi būti įgyvendinami. Be abejo, yra iššūkių. Kiek leidžia Viešųjų pirkimų įstatymas ir sutarčių sąlygos, tam tikros projektų nuostatos yra peržiūrimos. Bet kokiu atveju darbus siekiama atlikti laiku neviršijant sutartyse numatytų lėšų bei nepažeidžiant teisės aktų.
Projektai ir rizikos yra neatsiejami dalykai. Visada atsitinka kažkas, kas projekte nebuvo numatyta.
Todėl ir klausiu, ar šiandieninių rizikų fone 2024 metų vasaris nėra per daug ambicingas terminas?
Šiandien tiesiog reikia sutelkti dėmesį į tai, kaip maksimaliai anksti ir maksimaliai efektyviai įgyvendinti tuos projektus. Rizika neįgyvendinti sinchronizacijos taip pat turi labai dideles ir blogas pasekmes – tai mes visi suprantame. Kai mes vertiname vienas rizikas, reikia vertinti ir kitas, susijusias su buvimu BRELL žiede. Tuomet reikia sverti visas galimas rizikas – ką reiškia prisiimti paankstintos sinchronizacijos riziką ir ką reiškia jos neprisiimti.
Jūs vis kalbate apie pasirengimą būtinajai arba avarinei sinchronizacijai. Šiuo atveju Lietuva, Latvija ir Estija sutaria, kad nenumatytam atjungimui nuo BRELL yra pasiruošta. Kaip praktiškai atrodytų ir būtų įgyvendintas avarinis sinchronizavimasis su Vakarų Europos tinklais? Kiek tai kainuotų Lietuvos elektros vartotojams?
Šio proceso detales nuosekliai, žingsnis po žingsnio galėtų pakomentuoti elektros perdavimo sistemos operatorius. Iš esmės Lietuvos vartotojai to neturėtų pajusti todėl, kad avarinė sinchronizacija būtų valandų klausimas, dažnį ir sistemos stabilumą užtikrinant su pagalba iš Vakarų Europos, remiantis „LitPol Link“ jungtimis ir kitomis techninėmis priemonėmis – šie testai jau buvo atlikti. Juolab, kad 2023 metų balandžio mėnesį Lietuvos perdavimo sistemos operatorius yra susiplanavęs dar vieną šalies izoliuoto darbo bandymą.
Dar vienas svarbus aspektas – Lietuva turi jungtis tiek su Lenkija, tiek su Švedija, tiek su Latvija. Latvija turi jungtį su Estija, pastaroji – su Suomija. Todėl avarinės sinchronizacijos atveju valandų bėgyje būtų užtikrinamas dažnis ir sistemos stabilumas iš kontinentinės Europos per jungtis su Lenkija.
Ar tos turimos jungtys pakankamos?
Jungčių pakankamumo klausimas visą laiką turi tam tikru aspektą. Pakankama kam? Ar jų pakanka tam, kad Lietuva galėtų sinchronizuotis? Taip. Ar tai buvo ištestuota? Taip. Ar jungčių pralaidumas galėtų būti dešimt kartų didesnis? Teoriškai – taip. Kaip ir bet kuriuo klausimu, pavyzdžiui, ar pakanka namuose turėti du elektros generatorius, jei kartais dingų elektra? Taip. Bet ar nebūtų geriau turėti dešimt, jeigu likę devyni neveiktų? Irgi taip.
Latvijos atstovė kaip vieną pagrindinių argumentų prieš greitesnę sinchronizaciją nurodė, jog neatlikus kai kurių darbų ar projektų, galutiniams vartotojams tektų brangiau mokėti už elektrą. Ar paankstinta arba avarinė sinchronizacija, jei to prireiktų, tikrai, kaip jūs sakote, neturėtų jokio poveikio vartotojams?
Kalbant apie elektros kainas vartotojams yra svarbūs keli momentai. Vienas dalykas yra elektros kaina, kuri formuojasi biržoje – ji visiškai nepriklauso nuo to, ar sinchronizacija įvyks, ar neįvyks. Tuo metu elektros kaina skirtingose zonose priklauso nuo skirtingų pralaidumų. Pavyzdžiui, pastarąją savaitę Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje (trečiojoje ir ketvirtojoje zonose – BNS) formavosi iš esmės vienoda elektros kaina todėl, kad užteko pralaidumų.
Elektros kaina kinta dėl įvairių priežasčių. Viena pagrindinių dedamųjų yra dujų kaina, antra – kiek vartojimo galima padengti vietine generacija. Šiuo atveju labai daug kas priklauso nuo to, kiek pučia vėjas, kur jis pučia, koks jungčių pralaidumas. Tačiau faktinė aplinkybė, kad visame regione – Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vokietijoje – susiformuoja iš esmės vienoda kaina, rodo, jog jungčių pakanka.
Jeigu nutiktų taip, jog įvyktų paankstinta arba avarinė sinchronizacija ir reikėtų įjungti tam tikrus elektros generacijos įrenginius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kurie gamintų tiek, kiek negalima apsirūpinti elektra turimomis jungtimis, būtų klausimas, už kiek tie gamintojai gamintų ir kokia kaina susiformuotų.
Galutinė kaina priklausys nuo dujų kainos ir visų kitų dalykų. Teoriškai, jeigu nebūtų jokios vietinės gamybos, natūralu, jog įjungus kitus generacijos šaltinius ir nesant galimybės gauti elektros iš kitų šalių, kur ji yra pigesnė, tam tikrais momentais ji gali būti brangesnė. Tačiau visa tai turi būti įvertinta tose studijose, kurias visų trijų šalių operatoriai atliks 2023 metų pavasarį. Jose bus įvertintas ir paankstintos sinchronizacijos poveikis rinkai, ir adekvatumui, ir sistemos stabilumui.
Vadinasi negalima kategoriškai teigti, kad paankstinta arba avarinė sinchronizacija neturės jokio poveikio vartotojams?
Ypač šiais laikais mes kategoriškai niekada nieko negalime sakyti. Tačiau taip pat kategoriškai negalime sakyti, kad paankstintos sinchronizacijos neatlikimas turės teigiamą poveikį – mes nežinome, ką reikštų tolesnis buvimas BRELL žiede.
Tiek energetikos ministras, tiek premjerė teigė, jog kitais metais Lietuva paskelbs konkrečias atsijungimo nuo BRELL sistemos ir sinchronizacijos datas. Siekiant paankstinti sinchronizaciją, be abejo, reikės politinio trijų Baltijos šalių sutarimo. Kas bus jeigu jo pasiekti nepavyks?
Jūs tam tikra prasme atsakėte į savo klausimą – tam reikia sutarimo. Jeigu mes kalbame apie trijų Baltijos šalių sinchronizaciją, tai turi būti tų trijų šalių apsisprendimas.
O jeigu susitarti nepavyks ir apsisprendimo anksčiau sinchronizuotis nebus?
Visada yra įvairios alternatyvos. Manau, kad iki paskutinės dienos, kol mes sieksime sprendimo, reikia ieškoti būdų, kaip jį pasiekti. Manau, kad visos trys Baltijos šalys, suvokdamos geopolitinę situaciją, savo požiūrį į Vakarų Europą, nusiteikimą prisijungti prie kontinentinės Europos tinklų, šios krypties kardinaliai nekeičia. Vyksta diskusijos dėl svarbių klausimų, tačiau dėl jų galima susitarti. Tai įrodyta jau ne vieną kartą.
Iš pradžių Europos mastu kažkokiais svarbiais klausimais kyla nesutarimai, tačiau galiausiai pavyksta susitarti. Reikia kalbėtis, dėti argumentus ant stalo, bendrai spręsti, diskutuoti, remtis argumentais ir faktais bei priiminėti sprendimus. Tai turbūt kartu turės daryti tiek šalys, tiek jų elektros perdavimo sistemų operatoriai.
Tačiau ar yra koks nors scenarijus, ką darytų Lietuva, jeigu su Latvija ir Estija nepavyktų pasiekti politinio susitarimo dėl greitesnės sinchronizacijos?
Pagrindinis scenarijus yra susitarti dėl paankstintos sinchronizacijos. Kita būtinoji prielaida susitarimui – įgyvendinti projektus, kurie yra sudėlioti ir turi savo grafiką. Ir tai mes turbūt galime padaryti. Vyksta diskusijos politiniame lygmenyje, tarp ministerijų, tarp premjerų, tarp perdavimo sistemų operatorių. Žiūrint iš mūsų grupės bei perdavimo sistemos operatoriaus pusės, mes turime maksimaliai daryti tuos dalykus, už kuriuos esame atsakingi ir būti į tai susikoncentravę.
Istorija rodo, kad energetikoje su Latvija ir Estija pavykdavo sutarti ne visais klausimais. Ryškiausias to pavyzdys – suskystintųjų gamtinių dujų terminalas.
Ir tai yra labai ryškus pavyzdys, kaip suskystintųjų gamtinių dujų terminalas šių metų balandžio mėnesį leido visoms trims Baltijos šalims nebūti priklausomoms nuo rusiškų dujų. Tai yra akivaizdus įrodymas, jog sudėtingi sprendimai vis dėlto yra reikalingi. Žiūrint į praeitį, labai gerai sakyti, kad suskystintųjų gamtinių dujų terminalas aprūpina visą regioną dujomis.
Dujų jungtis su Lenkija leidžia apsirūpinti iš Lenkijos arba iš Vakarų Europos dujomis, taip pat jas transportuoti į Lenkijos pusę. Užbaigtas dujų jungties ir pajėgumų su Latvija išplėtimas irgi leidžia transportuoti didesnius dujų kiekius į Latviją, Inčukalnio dujų saugyklą bei atgal, kai to reikia. Ir tai didina viso regiono sistemos stabilumą. Kalbu ne tik apie Lietuvą, Latviją, Estiją, bet ir Lenkiją bei Suomiją.
Suskystųjų gamtinių dujų terminalo pavyzdys geras ta prasme, jog anksčiau visiškai nesusitarus, kad tai yra visam regionui svarbus projektas, dabar matome, kaip svarbu ir kaip gerai, kad šis terminalas yra.
Tačiau tai kartu yra pavyzdys, jog nauda buvo suvokta po kurio laiko. Iki tol buvo daug ginčų, bet Lietuva suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektą galiausiai liko įgyvendinti viena. Ar paankstintos sinchronizacijos atveju Lietuva taip pat neliks viena?
Nenoriu spekuliuoti ir burti to, kas gali įvykti. Paprastai išmintis ateina iškart po to, kai jos reikėjo. Labai sunku priimti sprendimą, kai nėra išankstinės garantijos, kad bet koks kitas sprendimas yra blogesnis. Tam ir vyksta diskusijos, rengiamos studijos bei įgyvendinami projektai, kad įsivertintume ir priimtume sprendimus.
Ar reali tokia galimybė, kad Lietuva anksčiau nei numatyta nuo BRELL žiedo atsijungtų ir su Vakarų Europa sinchronizuotųsi viena – be Latvijos ir Estijos?
Tai labai kompleksiškas, sudėtingas ir techninis klausimas. Ką reiškia atsijungti ir sinchronizuotis Lietuvai vienai be Latvijos ir Estijos? Koks bus jungčių išnaudojimas su Latvija ir panašiai? Manau, kad čia klausimas yra labai kompleksiškas ir sudėtingas. Manau, kad dėl sinchronizacijos apibendrintai galima pasakyti taip: šiuo metu atliekamos trijų šalių studijos, visos trys šalys sprendimus priims 2023 metų pavasarį. Tada bus priimti sprendimai.
„Litgrid“ paskelbė apie pavasarį planuojamą Lietuvos elektros sistemos izoliuoto darbo bandymą. Kada būtų galima tikėtis bendro Baltijos šalių izoliuoto darbo bandymo, kuris yra būtinas prieš sinchronizaciją?
Bendro bandymo galima tikėtis tada, kada sutars perdavimo sistemų operatoriai. Susitariant dėl bendro bandymo yra svarbu ieškoti to laiko, kada būtų galima jį atlikti nesukuriant labai sudėtingų situacijų ar pasekmių. Bendro bandymo laikas turės būti sutartas perdavimo sistemų operatorių ir kartu atliktas.
Panašu, kad jis įvyks jau po jūsų minėtų studijų, kurios bus atliktos kitų metų pavasarį?
Panašu, tačiau tai netrukdo vienas kitam. Tai yra technologinis aspektas tiesiog patikrinti arba įsitikinti dar kartą, kaip visi trys perdavimo sistemų operatoriai yra pasiruošę veikti salos režimu.
Energetikos ministras buvo užsiminęs, kad surengti bendrą bandymą Lietuva siekia pavasarį. Ar gali būti taip, jog pavasarį suplanuotas Lietuvos bandymas išsiplės visų trijų Baltijos šalių mastu?
Matyt, tai reikėtų tikslintis su perdavimo sistemos operatoriumi. „Litgrid“ šiuo atveju anonsavo, kad bus atliekamas Lietuvos bandymas, ir tai netrukdo lygiagrečiai arba kitu laiku susiplanuoti ir bendrą bandymą. Manau, kad diskusijos vyksta.
Vasarą „Litgrid“ vadovas R. Masiulis teigė, jog apie du–tris metus gali vėluoti jungties „Harmony Link“ statybos. Ar įmanoma sinchronizacija be šio projekto?
Sinchronizacija, taip pat ir paankstinta, be šio projekto įmanoma. „Harmony Link“ kabelis labiau yra skirtas komercijai ir rinkos aspektams. Vėlesnis šio projekto įgyvendinimas technologiškai pačiai sinchronizacijai savo esme neturi trukdyti.
Vasarą „Litgrid“ taip pat teigė, jog iki metų pabaigos tikimasi išsiaiškinti „Harmony Link“ statybos rangovo konkurso nugalėtoją. Kodėl jis iki šiol nepaskelbtas?
Dar ne metų pabaiga, bet procesas yra finišo tiesiojoje ir tikrai vyksta pirkimo procedūra. Ji tikrai yra pabaigos fazėje.
Kada galima tikėtis naujienų šiuo klausimu?
Metų pabaigoje ar kitų metų pačioje pradžioje. Tai tikrai yra savaičių klausimai.
„Litgrid“ rudenį įsigijo daugiau nei trečdalį vienos iš nietiesioginės elektros biržos „Nord Pool“ valdytojų – „TSO Holding“ – akcijų. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas?
Šis sprendimas buvo priimtas 2021-ųjų metų pabaigoje–2022-ųjų metų pradžioje. Biržų veikla yra viena iš „Epso-G“ įmonių grupės veiklų. Istoriškai „Litgrid“ turėjo du procentus „TSO Holding“, kuris yra vienas iš „Nord Pool“ holdingo akcininkų, akcijų. Būdamas akcininku „Litgrid“ turėjo galimybę pasinaudoti pirmumo teise (įsigyjant akcijų – BNS). Toks sprendimas buvo priimtas dėl to, kad tai atitinka „Epso-G“ grupės strategiją – vienas iš strateginių aspektų taip pat yra plėsti biržų veiklą, plėsti nereguliuojamas veiklas.
Antra, ši investicija sukuria vertę grupei ir kompetencijų prasme – tas kompetencijas bus galima iš naujo panaudoti plečiant kitų biržų veiklą. Trečias aspektas – būnant akcininku kartu su kitais akcininkais bus galima išsakyti lūkesčius iš akcininko pozicijos.
Taip pat galbūt svarbu ir tai, kad apskritai kalbant apie biržų veiklą ir jos tendencijas, galima labai ryškiai matyti konsolidaciją, kai didieji biržų operatoriai siekia įgyti mažesniuosius ir taip išplėsti savo veiklą. Pati „Nord Pool“ veikia šešiolikoje šalių, turi beveik 400 klientų, prekiauja tūkstančiais teravatvalandžių elektros energijos ir ta konsolidacija vyksta – yra keli dideli biržų operatoriai, kurie plečiasi. Dėl šių priežasčių ir buvo priimtas sprendimas sudalyvauti ir pateikti savo pasiūlymą tiems operatoriams, kurie buvo nusprendę parduoti dalį akcijų.
Ar disponuodama daugiau nei trečdaliu vieno iš „Nord Pool“ valdytojų akcijų „Epso-G“ gali turėti kokią nors įtaką biržos taisyklėms, o kartu ir joje parduodamos elektros kainoms?
„Epso-G“ gali turėti tik tiek įtakos, kiek gali jos turėti akcininkas, turintis tiek akcijų. Bet kuri Europoje veikianti birža veikia pagal tą patį europinį reglamentavimą, suderintą su ACER (Europos Sąjungos Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra – BNS), suderintą su Europos Komisija. Bet kuriai Europoje veikiančiai biržai taikomos tos pačios taisyklės. Vadinasi, bet kokie pokyčiai galioja tiek „Nord Pool“, tiek visoms kitoms biržoms. Šitie sprendimai yra teikiami, diskutuojami, juos teikia ir energetikos rinkos reguliuotojai, ir jų asocijuotos europinės struktūros.
Buvimas biržos akcininku sudaro galimybę teikti pasiūlymus kaip akcininko lūkestį. Tai taip pat suteikia galimybę gauti informacijos tiek, kiek gali gauti jos akcininkas. Tačiau jokiu būdu nereiškia, kad buvimas netiesioginiu akcininku leis daryti kažkokią įtaką (kainoms – BNS). Jos negalima daryti, nes visi veikia pagal reglamentuotas procedūras.
Ar „Epso-G“ yra numačiusi teikti kokių nors pasiūlymų kaip netiesioginis „Nord Pool“ akcininkas?
Tie pasiūlymai, matyt, yra susiję su efektyvumu, biržos veiklos plėtra, racionalumu. Tai yra tokie standartiniai pasiūlymai, bet kalbant apie detales pirmiausia, matyt, reikia išsidiskutuoti su kitais akcininkais ir tuos pasiūlymus pateikti, kai būsime susikomplektavę. Tačiau kažko kardinalaus pasiūlyti ar pakeisti negalima, nesuderinus to pačiai biržai ar jos operatoriui su reguliuojančiomis institucijomis.
Kokia tuomet nauda „Epso-G“, o kartu ir valstybei, būti vieno „Nord Pool“ valdytojų akcininku?
„Epso-G“ savo strategijoje yra įsivardijusi, kad turi plėsti kompetenciją biržų veikloje. Mes turime keletą biržų – turime „GET Baltic“, turime „Baltpool“, turėjome ir tebeturime dalį „TSO Holding“ akcijų. Plėsti kompetenciją, įgyvendinti strategiją ir uždirbti grąžą, nes tai yra investicija, kuri generuoja grąžą. Šios trys dedamosios atitinka akcininko lūkesčių laišką, tai atitinka strategiją, tai leidžia išplėsti kompetenciją ir ją naudoti plečiant kitų biržų veiklą, ir tai yra investicija, kuri generuos grąžą ateityje.
Ar elektros kainos „Nord Pool“ biržoje turi įtakos „Epso-G“ finansinei grąžai?
Ne. Elektros kainos biržoje priklauso nuo to, už kiek vieni biržos dalyviai pasiūlo parduoti elektros energiją, o kiti už kiek nusprendžia ją nusipirkti. Ir tai visiškai nesusiję dalykai. Pati birža veikia pagal griežtai reglamentuotas europines taisykles, ir niekas iš biržos dalyvių tam negali daryti jokios įtakos.
Taip išeina, kad iš aukštų elektros kainų biržoje jos akcininkai naudos neturi?
Tikrai ne.
„Amber Grid“ valdo 100 proc. „GET Baltic“ biržos akcijų, tačiau šių metų pradžioje buvo paskelbta apie strateginio partnerio, kuriam bus pasiūlyta įsigyti du trečdalius jos akcijų, paiešką. Kaip sekasi ieškoti investuotojo?
Procesas vyksta. Vyksta derybos, apie kurias tikrai dar kol kas anksti kalbėti. Kaip jau minėjau, elektros ir dujų biržų veiklose vyksta konsolidacija. Stipraus partnerio pritraukimas leistų pasiūlyti geresnes aukštesnės kokybės paslaugas regiono biržos dalyviams – tiek pirkėjams, tiek pardavėjams. Stipraus akcininko pritraukimas taip pat leistų plėsti biržos veiklą ir tai turbūt irgi yra vertingas aspektas. Tai, vėlgi atitinka mūsų strategiją, kuri sako, kad mes turime plėsti biržų veiklą, auginti kompetencijas. Šiuo atveju partnerio pritraukimas leistų auginti kompetenciją ir sukurti vertę biržos dalyviams.
Kitų metų rugsėjį numatoma paskelbti pirmojo vėjo parko Baltijos jūroje aukcioną. Kokius dar su tuo susijusius darbus turi atlikti „Epso-G“ ir jos valdoma „Litgrid“?
„Litgrid“ turės prijungti prie pastotės jūrinį vėjo parką. Tai visi technologiniai dalykai ir procesai – ir sąlygos, ir techniniai dokumentai bei jų suderinimas. Iš „Epso-G“ pusės tas dalyvavimas yra kartu su Energetikos ministerija, Lietuvos energetikos agentūra. Atliekamos techninės, technologinės, dugno, vėjų greičių, poveikio aplinkai ir kitos studijos. Turbūt svarbiausi likę aspektai susiję su pirmuoju jūriniu vėjo parku – padaryti taip, kad būtų maksimaliai aiškios studijos, būtų aiškūs jų rezultatai ir jais būtų galima pasidalinti su potencialiais jūrinio vėjo parko aukciono dalyviais.
Patį aukcioną organizuos ne „Epso-G“, o reguliuotojas (Valstybinė energetikos reguliavimo taryba – BNS) pagal patvirtintas taisykles.
Statant antrąjį jūrinį vėjo parką numatoma, kad tyrimais, studijomis ir infrastruktūra turės rūpintis pats vystytojas. Ar tai neatbaidys potencialių investuotojų?
Tokia dilema gali visada atsirasti, tačiau kitų šalių patirtys rodo, kad vystytojai, investuotojai ateina, sugeba prisiimti riziką ir vystyti parkus be valstybės subsidijos, garantijos ar kitų lengvinančių sprendimų. Šiuo atveju, matyt, ieškoma būdų, kaip Lietuvoje iki 2030-ųjų metų turėti 1,4 gigavato instaliuotos galios jūrinių vėjo parkų, kurie leistų užtikrinti beveik pusę Lietuvoje vartojamos elektros poreikio. Aukcionas turės įvykti, o kitų šalių patirtis rodo, kad vystytojai yra nusiteikę investuoti į tokius projektus. To galima tikėtis ir čia.
Ar jūs manote, kad 2030-aisiais Lietuvoje įmanoma turėti du jūrinius vėjo parkus?
Daug kas labai priklauso nuo investuotojo įsitraukimo, nusiteikimo, technologinio pasirengimo, tiekimo grandinių ir kitų įvairių aspektų. Bet jūrinių vėjo parkų vystymas yra galimas per šešis metus. Jei abu aukcionai įvyktų laiku, o vystytojai būti pasirengę, nusiteikę ir suvaldytų šiuos projektus, tai yra įmanoma.
Tai reiškia, kad antrojo jūrinio vėjo parko turėtų vykti dar greičiau nei pirmojo?
Dabar Seime yra įstatymų projektai (susiję su antruoju jūriniu vėjo parku – BNS). „Epso-G“ šiame procese nedalyvauja, tačiau aš manau, kad ambicija turėti abu vėjo parkus 2030-aisiais metais turbūt išlieka, ir institucijos įgyvendins savo sprendimus.
„Epso-G“ vadovu tapote vasarą, prieš tai vadovavote bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO). Ar jau pripratote prie naujų pareigų?
Didelio laiko įsivažiavimui nebuvo. Pradėjus dirbti darbai ir klausimai, kuriuos reikia spręsti, neateina po vieną. Manau, kad tiek patirtis ESO, tiek ankstesnės patirtys leidžia turėti geresnį suvokimą apie tai, kaip veikia už infrastruktūrą atsakingos bendrovės, kaip veikia rinka bei kiti susiję dalykai. Bet kuriuo atveju, visur yra žmonės, tikslai, ambicijos, rizikos, kurias reikia suvaldyti, visur yra pamokų, nors ir labai sunkių, iš kurių reikia pasimokyti. Manau, kad tai, kas man teko iki šiol, sukuria tam tikrą vertę. Į „Epso-G“ tiesiog teko nerti ir bandyti toliau judėti bei spręsti įvairiais formatais ant stalo gulančius klausimus, kurių tikrai nestinga.
Dažnai tenka tiesiogiai bendrauti su energetikos ministru, kuris šiuo metu yra tiesioginis jūsų vadovas?
Tiesioginis mano vadovas yra „Epso-G“ valdyba, kuri mane išrinko ir paskyrė. Su ministerija tenka bendrauti tiek, kiek yra bendrų temų. Natūralu, kad tų temų yra visokių, tačiau mes bendraujame tiek su Energetikos ministerija, tiek su perdavimo sistemų operatoriais, tiek su reguliuotoju, tiek su tuo pačiu skirstymo operatoriumi. Tikrai bendraujame bendruose susitikimuose, bet kažkokių atskirų susitikimų nėra. Pagrindinis vadovas yra valdyba, kuri nustato tikslus. Su ja mes ir derinamės.
