Aušra savanoriauja Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų Šv. Kryžiaus namų socialiniame centre, dirba mėgstamą darbą, dalyvauja įvairiuose renginiuose, savanoriauja vaikų ir jaunimo stovyklose. Be galo nuoširdi, kupina gyvenimo džiaugsmo mergina sutiko papasakoti, kaip išmoko įveikti užgriūvančius sunkumus ir pozityviai gyventi.
Liga užklupo paauglę
Aušrai buvo trylika. Tą dieną ji drauge su tėvais pietavo kavinėje. Aušra pamena, kad visa šeima buvo puikios nuotaikos, tik ji staiga apalpo. Išsigandę tėvai iškvietė greitąją. Aušrą išvežė į ligoninę, ji greitai atsigavo, bet medikų žinia nebuvo guodžianti – epilepsija. Liga, su kuria jai teks gyventi visą gyvenimą.
Išgąsdinti netikėtai užgriuvusios diagnozės Aušros tėvai tuomet dar neįsivaizdavo, su kokiais sunkumais teks susidurti jų dukrai. Aušra buvo sportiška, lankė karatė treniruotes ir tėvai džiaugėsi, kad karatė padeda dukrai išmokti susikaupti, įveikti baimes, bet tuokart teko susimąstyti: o gal ligos priežastis – galvos trauma, kurią Aušra patyrė sportuodama? Ar liga atėjo iš giminės?
Aušra sako, kad ji pati dėl to nesuko galvos. Medikai skyrė vaistų ir pasakė, kad juos vartoti reikės kasdien visą tolesnį gyvenimą. Neslapukauti, pasisakyti bendraamžiams ir mokytojams apie savo ligą Aušrai padėjo atviras būdas. „Vaistai manęs neapsaugojo, priepuoliai, nors ir retai, ištikdavo ir namuose, ir mokykloje, tačiau ne tik išmokau būti rami, bet nuramindavau ir kitus, pasakydama, kad priepuolis pats prasideda ir pats praeina.“
Kai paklausiau, ar Aušrai svarbu, kad priepuolio metu kitas žmogus pabūtų šalia ir palaikytų morališkai, ji atsakė, kad reti priepuoliai ją ištinka ryto valandomis, kai ji dar būna namie.
„Priepuolis praeidavo ir aš it niekur nieko eidavau į mokyklą, o dabar – į darbą“, – sako Aušra. Ji pamini, kad priepuoliai ją ištinka tuomet, kai trūksta miego, kai staiga kas nors pradeda žadinti, kai ilgesnį laiką būna įsitempusi. „Priežasčių gali būti ir daugiau“, – sako Aušra ir pasakoja, kad paprašiusi gydytojų leidimo bandė nutraukti vaistus ir tikėjosi, kad priepuoliai nesikartos. Deja, taip neatsitiko, vaistus vis dar tenka vartoti kasdien.
Aušra pasakoja, kad vėliau, susipažinusi su kitais epilepsija sergančiais žmonėmis, įsitraukė į juos jungiančios organizacijos veiklą. Tuomet sužinojo, kad ši liga yra įvairių formų, o jos – viena lengvesnių.
Įgijo naujos patirties
Išgirdusi, kad sergantieji epilepsija gali lankyti muzikos terapiją, Aušra nusprendė išbandyti tokios terapijos poveikį. Ji su kitais entuziastais lankė 20 užsiėmimų, kuriuos vedė muzikos terapeutė dr. Zita Abramavičiūtė-Mučinienė.
„Mūsų buvo nedaug – trys moterys ir trys vyrai. Visi be galo skirtingi, tačiau buvo labai įdomu, – pasakoja Aušra ir prisipažįsta, kad iš pradžių manė, jog darbas grupėje vadovaujant muzikos terapeutei bus kur kas sudėtingesnis. – Nustebau, kad muzikos terapijai muzikinio išsilavinimo nereikia. Mes drauge muzikuodavome labai paprastais instrumentais: metalofonu, ksilofonu, dūdele, lūpine armonikėle, būgneliais. Svarbu buvo ne kaip grojame, o kokias emocijas išgyvename grodami.“
Grupės nariai ne vertindavo savo draugų muzikavimą, bet pasakydavo, ką jie išgyveno tuo metu, kai kitas žmogus grojo, kokios emocijos kilo. Jie vertino savo patirtį, o ne kito. Anksčiau Aušra nemanė, kad galima groti taip, kaip norisi, be jokių taisyklių. Laisvė improvizuoti keitė požiūrį į gyvenimą. „Supratau, kad neturėtume būti susikaustę, neprivalome būtinai laikytis tam tikrų taisyklių. Pasijutau išlaisvėjusi, galinti sau leisti būti spontaniška“, – sako Aušra.
Mergina prisimena, kad visi grupės nariai buvo labai iniciatyvūs, noriai grodavo, išsakydavo savo jausmus. Aušra, pati būdama aktyvi, džiaugėsi, kad grupės nariai ne tik muzikuoja, bet ir daug kalbasi: „Kalbėdavomės ne tik per užsiėmimus, bet ir jiems pasibaigus, eidavome kur nors pasėdėti, išsikalbėti. Buvo labai smagu.“
Aušrai labai gaila, kad tokių užsiėmimų šiuo metu nėra. „Muzikos terapijos užsiėmimai man padėjo labiau priimti save pačią. Tokią, kokia esu“, – sako ji. Savo gebėjimus mergina toliau realizavo darbe ir savanoriaudama.
Savanorė ir Lietuvoje, ir Vokietijoje
Kartą, nuėjusi į vaikų dienos centrą, Aušra pasijuto ten sava, o dar kelis kartus ten apsilankiusi tapo savanore. „Dienos centrą lanko vaikai iš labai įvairių šeimų, vaikai smalsūs, imlūs. Mes drauge ruošiame maistą, darome įvairius darbelius, daug kalbamės“, – pasakoja savanorė.
Laimėjusi projektą Aušra išvažiavo savanoriauti į Vokietiją – ten, kaip ir Lietuvoje, savanoriavo vaikų dienos centruose, vaikų vasaros stovyklose. „Vaikai visur tokie patys“, – sako Aušra ir džiaugiasi pramokusi vokiečių kalbos.
Priepuoliai, nors ir retai, ją yra ištikę ir vaikų stovykloje, ir dienos centre, tačiau Aušra, tik pradėjusi savanoriauti, pasisakė naujiems draugams apie savo ligą, todėl į jos priepuolį aplinkiniai sureaguoja ramiai.
Didelis užimtumas merginai padeda negalvoti apie ligą. Kartais, kai priepuolis ištinka nepažįstamoje aplinkoje, išsigandę žmonės iškviečia greitąją. Aušra mano, kad to daryti nebūtina, geriau priepuolio ištiktajam atlaisvinti drabužius ar padėti po galvą kokį minkštesnį daiktą. „Epilepsijos priepuolis paprastai baigiasi per dvi minutes, tačiau būnat šalia gali pasirodyti, kad jis trunka labai ilgai“, – paaiškina Aušra.
Atradimas, už kurį dėkoja savanorystei
Aušra savanorystei dėkinga už tai, kad pradėjo tikėti ir pasitikėti Dievu: „Dabar visose džiaugsmingose ir sunkiose situacijose nebesu viena, o jaučiu atramą, nes pasitikiu Dievu.“
Vienu metu merginą buvo apėmęs liūdesys, viskas krito iš rankų, kankino beprasmybės jausmas. Bendraminčiai Šv. Kryžiaus namuose jai patarė nuvažiuoti į vienuolyną ir jame pagyventi. „Vienuolyne mane tarsi apgaubė jo vienuolių išmelsta aura, kuri skleidė ramybę, teikė saugumą. Valandą per dieną kalbėdavausi su vienuole, kitą laiką spalvindavau“, – pasakoja Aušra ir priduria, kad spalvina ne tik vaikai. Ji pati vieną piešinuką galėdavo spalvinti valandą, taip susikaupdavo ir pamiršdavo nerimą.
Aušra sako, kad pabuvusi vienuolyne pasijuto tarsi išsinėrusi iš senų, pabodusių drabužių, pasisėmusi atgaivos, stiprybės. Dabar į vienuolynus ji važiuoja nuolat. „Pabuvau keliuose, bet ateityje planuoju pasirinkti vieną, kurį lankysiu nuolat“, – sako mergina. Vis dėlto ji pati apie vienuolystę negalvoja, nes turi draugą, mėgstamą darbą.
„Kai atėjau pas savo būsimą darbdavę, iš karto pasakiau, kad sergu epilepsija. Darželio direktorė nemanė, kad mano problema galėtų tapti kliūtimi dirbti, ir už tai ją labai gerbiu. Žinau, kad kiti mano pažįstami, sergantys šia liga, ieškodami darbo patyrė sunkumų. Norėčiau, kad darbdaviai nesibaimintų sergančių epilepsija. Žinoma, svarbu, kad darbo vieta, kurioje dirba sergantis epilepsija, būtų jam saugi, – sako Aušra ir priduria. – Savo ligą nešiojuosi kaip laikrodį, nuolat geriu vaistus, bet aktyviai gyventi man liga netrukdo.“
Straipsnio autorė – Eglė Kulvietienė.
