„Aš klausau tik melancholiškos muzikos, man labiau patinka rami. Man tikrai nereikia vakarėlių, dūzgių, išėjimų „out“, bėgimų, lėkimų, kad tik būti su žmonėmis, kad tik mc mc – man to nereikia. Kai kas sako: ką tu čia toks truputį nuobodus. Bet vėlgi, ar tai yra liūdesys, ar aš liūdžiu? Ne.
Aš labai retai jaučiuosi liūdnas. Pasakyčiau, kad pas mane labiau yra... Aš kartais sakau, kad žmogus turi būti ramus. Labai dažnai gaunu pasipriešinimo, sako, kad menininkas turi būti cholerikas, bėgti, lėkti, daužyti, paslysti. Aš išvis priešindavausi studijų metais, kai sakydavo, kad menininkas turi būti visada alkanas, visada piktas. Aš sakydavau: ne, „sorry“, aš su tuo nesutinku ir man tai nepriimtina“, – sakė jis.
Pasitikėjimas momentu
Žurnalistės paklaustas, kodėl jam tiek daug kalbant apie džiaugsmą, akyse galima matyti liūdesį, režisierius nurodė, kad tai yra ne liūdesys, o ramybė ir rimtis:
Man atrodo, kad turi būti ramybės būsena. Tu turi būti ramus ir mano akys nėra liūdesio akys. Tai yra tokia, mano įsivaizdavimu, pasitikėjimo momentu būsena ir tai nėra nieko panašaus į liūdesį, tai tiesiog yra sustabdymas savęs paskanauti to, ką veiki, čia ir dabar. Nes jeigu tiesiog sproginėsi, bėgsi, lėksi, žaižaruosi, tai manau, kad tu tiesiog nepastebėsi momento. Pats geriausias momentas yra čia ir dabar“, – kalba jis.
Tad stengdamasis kuo dažniau būti čia ir dabar, Donatas sako, kad taip jis pasitiki momentu. Režisierius tikina, kad pasitikėjimas savimi menininkui yra labai svarbus, todėl jis gyvenime daugiau vadovaujasi jausmu, o ne logika.
Siekdami geriau pažinti Donatą, jam patiekėme trumpų ir greitų klausimų eilutę:
Vyrai ar moterys?
Moterys.
O kodėl?
Todėl, kad moteris yra mama ir grožis.
O vyrai?
Vyrai yra jėga.
Gražiausias gyvenime matytas vaizdas.
Gimstantis vaikas.
Kas privertė jus paskutinįkart pravirkti?
Youtube pamatytas vaizdelis kažkoks.
Net nepamenat koks?
Manau kad vienas eilinis kokio nors talento prasiveržimas, kai tu žiūri ir matai, kiek stiprybės ir kaip faina – pamenu tai.
Pinigai ar principai?
Principai.
Meilė Lietuvai ar meilė pasauliui?
Meilė Lietuvai.
Didžiausias jūsų gyvenimo susivokimas?
Susivokimas.. kad pasaulis mažas, kad pasaulis – ten kur aš. Kažkoks toks.
Didžiausias gyvenimo pasisekimas?
Kad supratau, kuo aš noriu būti ir kad tai, ką mes kalbėjome, tęsiasi, kad atradau savo aistrą.
Blaivybė ar linksmybės su alkoholiu?
Blaivybė vienareikšmiškai. Man linksmybė be alkoholio yra tokia pati gera.
Tikėjimas Dievu ar ateizmas?
Aš pasakyčiau Dievu, bet labiau pasakyčiau, kad svarbiau yra tikėjimas, o ar Dievu, ar gamta, ar savimi – tai būtų atskira laida ir atskira tema. Tikėjimas yra svarbiau.
Kilniausias gyvenimo darbas?
Nenorėčiau atsakyti, nes manau, kad tokius epitetus kaip „kilniausias darbas“, „didžiausias pasiekimas“, „geriausias kūrinys“, „Geriausias filmas“ turi duoti kiti. Tai turi būti tavo atlygis tau, įvertinimas tau. Niekada negali apsakyti, kad sukursi meną. Kažkas kitas gali ateiti ir pasakyti: žinai, tai yra meno gabalas, ką tu padarei. Tu negali savęs vertinti. Tai yra tas pats, kas sau užsidėti medalį. Ką aš padariau kilnaus, nenorėčiau sureikšminti. Man nepriimtina. Mano tam liūdesiui (kurį žurnalistė įžvelgė režisieriaus akyse - red.) nepriimtina sakyti, kaip aš čia fainai padariau tą ir tą man nepriimtina.
Gražiausias garsas jūsų ausiai?
Kaip dabar taip... Jūros ošimas. Kiekvieną dieną būtų skritingi garsai, bet man jūros ošimas žiauriai veža. Aš norėčiau turėti namelį prie jūros, jame gyventi ir ilsėtis ir kaifuoti. Gaila, kad Lietuvoje negalima statytis namo ant jūros kranto. Pasistatyčiau, kai gaučiau didelę paskolą.
Donatai, ar jūs laimingas? Taip. Aš laimingas visiškai, man žiauriai gerai, kad aš čia esu, kad galiu veikti, galiu kurti, galiu būti, atsakinėti į klausimus. Man yra ok. Aš atradau tą suvokimą, kad laimė yra, jeigu mes ją įsileidžiam. Aš įsileidau, ir aš laimingas.
