Šiąnakt grįžau iš Lietuvos. Buvau savaitę. Labai norėjau šiek tiek pakeisti mintis, atsitraukti nuo savo kasdienybės. Savaitė buvo labai intensyvi, pilna susitikimų, tačiau pavyko aplankyti ir savo namus Gerviniuose. Buvau jų pasiilgus, bet visas ilgesys išbyrėjo drauge su barškančiais dantimis bandant pasiekti savo sodybą. Košmariškas vieškelis, net vieškeliu jį pavadinti sunku. Neišbrendamas ir nepravažiuojamas mūsų keliukas nuo vieškelio – šiaip taip, gudriai keliuko krašto besilaikydama, beveik pieva įvažiavau, o kai reikėjo atgal išvažiuoti, tai gerokai „užnešė“ ir vos nelikau toje purvynėje kukuoti. Fu, bet kokius sentimentus ir norą grįžti čia gyventi sumurdžiau į tą purvą. Nebent kada nors senatvėje, kai čia bus asfaltas arba kai visi turėsime savo asmeninius lėktuvėlius vietoje automobilių, gal ir grįsčiau, bet tikrai ne dabar.
To purvo pilna visur. Juodas sniegas pakelėse važiuojant iš Vilniaus į Marijampolę, purvinas visas Vilnius ir jo gatvės. Mąstau apie tą purvą važiuodama. Ką reikėtų padaryti, kad bent Vilniuje jo nebūtų? Suvokiu, kad tai neįmanoma. Gatvės žiemą barstomos smėliu ir druska, iš užmiesčio ant ratų ir automobilių privežama daug purvo. Tada šauna į galvą kažkada girdėta mintis, kad Lietuvoje gyvendamas net šešiasdešimt procentų savo uždarbio išeikvoji kovai su gamta – namus statai šiltus ir stipriomis sienomis, investuoji į vandentiekio ir kanalizacijos apšiltinimą, automobiliams perki žiemines padangas, sau šiltus rūbus, sumoki daugybę pinigų už tai, kad žiemą būtų šilta namuose, darbe, kad iš krano bėgtų šiltas vanduo. Žiemą barstoma druska ardo kelių dangą, todėl tu moki ir moki už jų remontą.
O jau vien sniego valymas kiek kainuoja!? O kiek išleidi pinigų nuolatiniam purvo plovimui nuo automobilių, kiek reikia langų skysčio!? Perki daugybę dalykų vien dėl to, kad gyveni šiaurės šalyje. Juk išleisdamas pinigus kovai su gamta, tarsi bergždžiai eikvoji savo energiją, eini prieš gamtą. Ir jeigu nors perpus sumažintum savo energijos „išlaidas“ tai kovai, gal tikrai geriau gyventum ir turtingesnis būtum? Kaip gerai, kad turiu šansą pabandyti gyventi kitur, kur kanalizacija ir vandentiekis išvedžiota ant namo lauko sienų, ir tos sienos plonutėlės – suręsti tokias daug pigiau, nei lietuviškus mūrus. Kur vaikams nereikia nei žieminių striukių, nei batų, nei šiltų megztinių. Vėl ir vėl lyginu, vedu paraleles, dedu pliusus ir minusus. Labai norėčiau, kad be to purvo ir kovos su šalčiu, Lietuvoje bent jau žmonės nenorėtų vien kitam kąsti gerklių, o valdžia, bandydama įrodyti savo teisumą, nežudytų paskutinio čia likusio kūrybiškumo ir verslumo.
Vieną dieną internete „sklandė“ straipsnis apie vieną iš geriausių Lietuvos virėjų D. Praspaliauską. Nepažįstu aš jo, tikiuosi, neįsižeis, kad jį čia miniu. Man jo istorija kelias dienas neišėjo iš galvos. Straipsnis buvo apie tai, kad Darbo inspekcija nubaudė naują restoraną atidarinėjantį virėją už nelegalų darbą – prieš to restorano atidarymą draugas jam klijavo plyteles. Tada „pagūglinau“ apie tą virėją daugiau ir „įlipau į jo čebatus“.
Labai talentingas, jaunas žmogus, kelis metus gyvenęs, mokęsis ir dirbęs užsienyje, grįžo į Lietuvą, nes tikėjo, kad čia irgi galima verslą padaryti. Jis yra pripažintas vienu iš geriausių Lietuvos virėjų. Vadinasi, yra kūrybiškas, iniciatyvus ir nesėdi rankų sudėjęs. Atidarė vieną sėkmingai veikiantį restoraną „Lauro lapas“. Ką reiškia atidaryti kad ir nedidelį restoraną Lietuvoje, gali suprasti tik tas, kuris kada nors tą darė – higienos ir sanitarinės normos, maisto ir veterinarijos tarnybos, gaisrininkų, elektrikų leidimai, kiaušinių plovimo instrukcijos ir visi kiti reikalavimai, normos, normatyvai ir instancijos su kuriomis tau reikia pabendrauti ir atitikti normas, kad gautum leidimus, gali nužudyti bet kokį kantruolį. Jau nekalbu apie interjerą, baldus, įrangą, patalpų nuomą, valgiaraštį, darbuotojus ir pinigus, kurių tu greičiausiai neturi daug, nes esi kūrybiškas, iniciatyvus, neseniai į Lietuvą grįžęs, jaunas pilietis, norintis sukurti naują smagią ir sėkmingą maitinimo vietelę ir kelias darbo vietas. Jeigu dar ir naują įmonę to restorano veiklai atidarinėji, tai garantuoju, kad likus kelioms dienoms iki atidarymo esi lengvai išprotėjęs, visai nemiegojęs jau gerą savaitę ir vargiai susikalbi su žmonėmis ir savimi pačiu.
Jeigu pinigų neturi daug, tai tu jau esi prasiskolinęs iki ausų, gal net butą bankui užstatęs, todėl pasitelki savo draugus, gimines ir artimuosius ir visaip bandai suktis iš padėties vardan savo gražaus tikslo. Nežinau kaip buvo šiuo konkrečiu atveju, bet jeigu ten būčiau buvus aš, tai galiu garantuoti, kad man plyteles irgi būtų klijavęs koks nors geras mano draugas laisvadieniais ar po darbo, bet tikrai ne konkursą laimėjusi įmonė. Ir aš tikrai to draugo nebūčiau įdarbinusi, nes gal būt iš viso ne pinigais jam mokėsiu, o nemokamu maistu savo restorane. Na, nesvarbu, esu daugybę kartų gyvenime prašiusi pagalbos, dešimtys žmonių man yra padėję atlikti vienus ar kitus projektus visai neatlygintinai.
Viskas čia gražu, tik yra kita medalio pusė. Ta, nuo kurios mane tikrai vemti verčia ir norisi ne tik kad „varyti“ ant Lietuvos įstatymų ir tvarkos, bet ir garsiai kaukti. Kažkoks piktas ir pavydus Lietuvos pilietis praneša Darbo inspekcijai, kad štai pažiūrėkite, ten vyksta tikrų tikriausias nelegalaus darbo aktas! Ir jaunąjį talentą pradeda tampyti po teismus, skiria kelių tūkstančių litų baudą, viešai verčia raudonuoti žiniasklaida ir prisipažinti labai labai suklydus ir nusikaltus. Jis nusikaltėlis! Ir aš tikrai nuoširdžiai susitapatinu su juo, nes tokia nusikaltėlė buvau daugybę kartų. Ir visai ne dėl to, kad norėjau apgauti VMI ar Darbo inspekciją. O paprasčiausiai dėl to, kad neturėjau pinigų. Tai kaip elgtis tokioje situacijoje? Nedaryti nieko? Neatidarinėti restorano visai? Ar kviestis visus į pagalbą ir bandyti judėti pačiam, bandyti tempti kaip lavoną beveik jau visai nugeibusį Lietuvos smulkųjį verslą?
Žinau, kad daugybę žmonių manęs nesupras, ko aš piktinuosi Darbo inspekcijos efektingu darbu ir išieškota bauda į biudžetą. Žinau, kad jūs esat teisūs. Bet aš esu susitapatinusi su Deividu Praspaliausku ir jo „1 dublis“ atidarymu. Daug kartų ir daug metų bandžiau ir gan sėkmingai pavyko išgyventi iš savo verslo pačiai. Bet žvėriškai pavargau. Lietuviškos instancijos įrodė savo teisumą – aš išvažiavau. Nežinau, kiek dar kartų gavęs per galvą Deividas bandys vystyti verslą Lietuvoje.
Jis jaunas dar, atlaikys dar daug smūgių, bet nenustebsiu, jeigu vieną dieną spjaus į viską, pasakydamas: „Taip jūs teisūs!”, susikraus savo daiktus ir išvažiuos be vargo gyventi į užsienį. Ir labai gerai ten gyvens. Tie pavyduoliai ir piktuoliai, kurie skambina Darbo inspekcijai ar kitai kokiai instancijai pranešti, kad štai žiūrėkit, vienas kažkoks pilietis elgiasi keistai, ne taip kaip mes, jis neverkia ir nieko iš valdžios neprašo, bando suktis pats ir iš viso, savo veikimu mums gyventi trukdo – nubauskite jį! Tokie po to piktinsis, kad kaip gi taip galima, dėl geresnio duonos kąsnio emigruoti, išdavikas jis! Ir netingės rašinėti piktus ir pagiežingus komentarus.
Štai tokios mintys mane kamuoja pora paskutinių savaičių. Lyginu eilinio smulkaus verslininko gyvenimą Londone ir Lietuvoje. Prieš pusę metų atidarinėjau anglišką įmonę. Kad įmonė pradėtų veikti užteko dviejų susitikimų – vieno su konsultacine kompanija, kuri sutvarkė įmonės atidarymo dokumentus, tvarko buhalteriją ir susitarė su banku dėl sąskaitos atidarymo. Antras susitikimas buvo banke – parašo patvirtinimas. Ir viskas – gali dirbti. Aš, tiek metų bauginta ir gąsdinta VMI, Sodros, Darbo inspekcijos Lietuvoje reikalavimų, taisyklių, normatyvų ir įvairių ataskaitų, labai bijojau ką nors padaryti neteisingai angliškoje įmonėje.
Todėl po pirmo mėnesio aplankiau mano įmonės buhalteriją vedančią kompaniją ir smulkiai klausinėjau, ar gerai viską darau – renku čekius, apiforminu komandiruotes, surašau kam panaudojau įmonės pinigus. Klausinėju, kokios išlaidos tinkamos nurašyti įmonės veiklai, kokiu būdu man kas mėnesį pristatyti visus dokumentus – el. paštu ar atvežti, o gal kokią išlaidų suvestinę padaryti? Konsultantas mane išklausė ir tarė: „Kodėl Jūs taip norite dirbti mūsų darbą? Nusiraminkite. Mes viską surašysim ir apiforminsim, Jūs tik čekius rinkite į kokį vieną segtuvą.“ Klausiu jo, kaip dažnai pristatyti? Po metų, nuo įmonės atidarymo – nustembu išgirdusi atsakymą. Tada jie turės dar pusę metų laiko viską suskaičiuoti! Ir jokių kasmėnesinių ataskaitų, jokių užknisančių sąskaitų faktūrų, kurias išsirašinėdama už kiekvieną pirkinį Lietuvoje, per paskutinius dešimt metų sugaišau turbūt kokius ištisus tris mėnesius savo gyvenimo.
O esminis skirtumas yra tas, kad jeigu čia ir patikrins, ras klaidų, tai nebaus, o paprašys kitą kartą taip nedaryti. Ir su siaubu prisimenu savo nuolatinę baimę dėl visų dokumentų Lietuvoje, nes net ir gerai viską darydama, mokėdama buhalteriui, daugybę metų „parinausi“: o jeigu kažką blogai įrašėm į Įsakymų knygą, supainiojom numerius? O jeigu neras kokio parašo Darbo sutarčių žurnale? O jeigu sąskaita – faktūra bus su klaida? O jeigu sumokėjau įmonės kortele už degalus ir kažkur pamečiau kvitą? O jeigu mano vyro parduodamų maisto papildų aprašymai neatitiks LR Reklamos įstatymo, kurį kontroliuoja Maisto ir Veterinarijos tarnyba(!), pirmą kartą nusikaltus gausim minimalią baudą 500Lt, nes jie nėra numatę tokio atvejo, kad už pirmą pažeidimą skiria tik įspėjimą. Dieve, man net galva svaigsta nuo visko, kiek marazmų žinau apie visas kliūtis, kurios lyg specialiai padarytos, kad Lietuvoje šiukštu negalėtų lengvai vystytis smulkus ir vidutinis verslas.
Apie reikiamų sumokėti mokesčių dydį, aš iš viso patylėsiu. Ir jūs sakote, kad aš „varau“ ant Lietuvos? Kasdien galiu papasakoti ne vieną debilišką istoriją, kuri kankina kiekvieną gyvenantį Lietuvoje net ir jokio verslo nedarantį. Kelintas mėnuo bandau atsisakyti šiukšlių išvežimo paslaugos, nes nenaudojamas konteineris jau metai stovi prie namo. Pasirodo, neįmanoma jos nutraukti. Ir aš „su džiaugsmu“ turiu mokėti duoklę Trakų komunalininkams – 35 litus kas mėnesį. Prisimenu, kaip džiaugiausi atsiradusia galimybe turėti konteinerį prie namų – per kelis metus buvo tikrai užknisęs šiukšlių vežiojimas į Trakus ar net Vilnių. Abi su kaimyne vienos ir pirmųjų visoje apylinkėje sudarėm sutartis – abi tokios teisingos sau atrodėm. Abiejų konteinerius pastatėm greta. Dabar ta pati kaimynė gyvena mūsų name – persikraustė iš savo į mūsų, kai emigravom. Prieš kelis mėnesius skambinu Trakų komunaliniam ūkiui ir dėstau situaciją.
Man aiškina, kad nutraukti sutartį galima tik tuo atveju, jeigu atnešiu elektros skaitliuko parodymus, kad visus metus jis nesisuko ir name niekas negyvena. Bet jeigu gyvena, kaip mūsų atveju ir turi patys savo konteinerį, tai aš to padaryti iš viso negaliu. Dar man sako, kad visi konteineriai „čipuoti“ ir vadybininkas kompiuteryje mato, kad juo kažkas naudojasi. Liepia aprašyti savo situaciją, rašyti prašymą, kad sustabdytų sutartį metams ir atsiūųti el paštu. Tada jie atvažiuos paimti konteinerio ir metus man nebesiūs sąskaitų. Viską padarau, pasakau kaimynei, kad daugiau šiukštu neliestų mano konteinerio. Šiandien parvažiuoju į Gervinius ir vėl randu sąskaitą! Skambinu vėl, praėjus keliems mėnesiams, po prašymo išsiuntimo. Vadybininkas Edgaras P. sako, kad jis nieko nežino, nieko nemato kompiurteryje ir klausia manęs, su kuo aš prieš tris mėnesius kalbėjau, kam tą prašymą siunčiau, bando apsimesti, kad čia iš viso viskas neįmanoma, aš nežinanti ko noriu ir kad už tas šiukšles turėsiu mokėti net ir po savo mirties. Kai pakeliu balsą ir sakau, kad jie pokalbius įsirašo patys ir tegul susiranda, kad aš skambinau, su kuo kalbėjau ir t.t., pradeda normaliau kalbėti, prižada pasitikrinti el paštą ir surasti mano prašymą. Padedu ragelį ir man tikrai pikta, nes jaučiuosi beviltiškai mulkinama, o pasiskųsti nėra kam. Garantuoju, kad jis to prašymo neras. Esu tik eilinis paprastas žmogelis, kurį apgaudinėja ir aš neturiu net vilties surasti teisybę.
Tada mintimis nusikeliu į Londoną ir mąstau apie metro streiką, ten vykusį dvi praeitas savaites. Per visą pasaulį nuskambėjo, kad milijonų žmonių gyvenimas tomis dienomis Londone buvo sutrikdytas dėl beveik neveikiančio metro todėl, kad vadovybė norėjo atleisti 950 metro darbuotojų. Sunku įsivaizduoti metro streiko mąstą ir pasekmes, nuostolius dėl saujelės metro darbuotojų, paprastų, eilinių žmogelių, kuriuos užstojo profsąjunga. Beje, nežinau, kuo viskas baigėsi, nes visą savaitę buvau Lietuvoje ir mažai turėjau laiko žinioms iš Londono. O kas užsistos eilinį Lietuvoje? Tą, kuris nori atidaryti restoraną ir paprašo draugo išklijuoti plyteles? Tą, kuris nori nutraukti nelemtą šiukšlių išvežimo sutartį? Tą, kuris internete parašė, kad ryklio taukai gerina sąnarių veiklą ir gavo penkių šimtų litų baudą? Bet kokios jūsų pastangos ir noras surasti teisybę bus įvardintos kaip nusikaltimas. O jeigu labai pavargsit ir emigruosit, ar jau emigravot, būsit nuolat vadinamas išdaviku. Jeigu ne garsiai, tai tikrai mintyse ir piktuose komentaruose. Nusikaltėliai ir išdavikai.
Žinau, kad nepadariau nieko blogo, kad man būtų klijuojama tokia etiketė, kaip ir tūkstančiai žmonių, kurie emigravo, arba tie, kurie liko Lietuvoje ir vis dar tiki, vis dar bando kurti savo nedidelį verslą, kaip nors išgyventi. Bet visada atsiras geraširdiškai norinčių kurią nors iš šių etikečių užklijuoti.
Negaliu aš nieko mokyti ir aiškinti kaip kam elgtis, kaip gyventi. Aš tik stebiu, gyvenu ir aprašau savo patirtis. Ir nesijaučiu išdavikė nei per nago juodymą. Nesijaučiu išdavikė, jeigu man Londone šilčiau ir švariau, nei Lietuvoje.
Birutė Jakučionytė, www.jakucionyte.lt
