LRT televizijos laida „Emigrantai“
Slaugytojas Daivą ir Liną iš Lietuvos į Norvegiją išginė per maži atlyginimai. Prieš tai Lietuvos ligoninėse dirbusios moterys tikina, kad gimtinėje joms oriai pragyventi nepavyko, todėl vienintelė likusi išeitis – emigracija. Jos sako, kad nors darbas ir sunkus, tačiau artimiausiu metu grįžti neketina.
Abi moterys šiuo metu dirba antrame pagal dydį Norvegijos mieste Bergene, kurio gyventojų skaičius panašus į Kauno – maždaug 300 tūkst.
Emigrantės, Norvegijoje dirbančios beveik du metus, jau spėjo suprasti, kad Lietuvoje uždirbti tiek, kiek emigracijoje, joms nepavyktų.
Darbas gimtinėje buvo nuobodus
Daiva, Lietuvoje baigusi slaugą ir akušeriją, kol susirado darbą vienos Kauno ligoninės operacinėje, augino tris vaikus. Tačiau moteris apgailestauja, kad jai taip ir neteko dirbti akušere – beveik visa jos karjera prabėgo operacinėje.
Įtampa ir adrenalinas buvo įdomiausia Daivos darbo dalis, bet pamažu viskas tapo rutina. Skirtingų operacijų eigos tapo aiškios, dingo įdomumas. Ilgos valandos operacinėje ėmė ne bėgti, o slinkti. Po darbo ant Daivos pečių guldavo rūpestis vaikais ir namais. Jos vyras Ramūnas padėti galėjo tik pusę metų. Kitą pusmetį jis dirbo Norvegijos fermoje.
Bandydama įtikinti vyrą, kad norvegų kalbą išmokti įmanoma, Daiva ėmė lankyti kalbos kursus, o netrukus jos mokytojas papasakojo apie įmonę, kuri ieško Norvegijoje galinčių dirbti slaugių.
Moteris sako, kad apsispręsti išvykti jai vis dėlto lengva nebuvo: „Išeidama verkiau, nes atrodė, kad geriau nebus, kad yra baisu. Kodėl aš save turiu taip laužyti? Vis tiek baisu. Nepažįstama šalis – pažįstama tik turisto akim, draugų akim, bet tikrai ne iš darbinių pozicijų. Reikėjo save gerai suimti į rankytes.“
Daiva: dabar gyvename oriai
Netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis – Daiva ima dirbti Norvegijoje, o jos vyras Lietuvoje augina vaikus ir laukia grįžtančios žmonos.
Ji sako, kad vasaras vyras kartu su vaikais leidžia Norvegijoje. Jam pavyksta įsidarbinti pas tą patį ūkininką. O žiemą Daivos sutuoktinis važiuoja į kaimą ir sodą.
Moteris sako, kad maždaug po pusmečio Ramūnas jai prasitarė supratęs, kad jai rūpintis namais ir vaikais lengva nebuvo.
„Dabar šeima gali gyventi taip, kad nežemintų savo orumo. Tai nereiškia, kad mes susikrausime turtus – praktiškai neįmanoma. Tada reikia dirbti ir taupyti kitaip. Mes dabar investuojame į vaikus. Tiesiog Lietuvoj turbūt būtų neįmanoma dirbant slaugytoju turėti tris vaikus ir susimokėti už butą, už maistą, už būrelius, apsirengti, nueiti į teatrą, į kiną, kažkur pailsėti“, - savo pasirinkimu džiaugiasi emigrantė, jau antrus metus dirbanti įmonėje, kurios darbuotojai slaugomus pacientus lanko jų namuose.
Atstumas ardo santykius
„Man tenka rūpintis pacientais, kurie visiškai nevaikšto, kurie yra visiškai paralyžiuoti. Reikia rūpintis senutėm, kurios naudojasi pagalbinėm priemonėm tam, kad pereitų per savo kambarį. Man tenka rūpintis pacientu, kuris, tarkim, staiga susirgo neaiškia liga ir visiškai neturi koordinacijos – silpsta jo regėjimas. Jis gilioj depresijoj. Reikia jam padėti“, - slaugės darbo subtilybes atskleidžia lietuvė.
Ji tikina, kad sunkiausia dirbti su pacientais, kuriems trūksta dėmesio ir su tais, kuriems atrodo, „kad jie gali pavaikyti slaugytoją“. Medikė mano, kad šiame darbe reikalinga kantrybė. Daiva sako pripratusi prie savo darbo, tačiau kaskart grįžusi į Lietuvą ar vėl atvykusi į Norvegiją, kiekvieną šalį vis bando prisijaukinti iš naujo.
Per dvejus metus, kol dirba slauge, Daiva jau priprato prie nuolatinių grįžimų į Lietuvą. Tuomet, kai išvyksta dirbti į Norvegiją, su šeima ji bendrauja telefonu ir internetu. Tačiau moteris prisipažįsta, kad atstumas jos su vyru ir vaikais tikrai nesuartina. „Be abejo, trintis atsiranda. Be abejo, atstumas skiria. Nežiūrint visų skype, internetų, telefonų, kai yra ilgesnis laiko tarpas, tarsi tu gyveni čia. Ir tavo problemos yra čia. Tu atsiunti pinigus, bet kažkoks ryšys dingsta. Iš vyro aš irgi esu sulaukusi klausimo: kaip tu manai, kas mus sieja? Buvo toks periodas. Vis tiek turi jausti žmogui pagarbą, jeigu jis ryžtasi išvažiuoti ir padaryti taip, kad šeima galėtų gyventi nežemindama savo orumo“, - svarsto Daiva.
Bėgo nuo monotonijos
Lina, augusi Šiauliuose, baigusi devynias klases, gimtajame mieste įstojo į medicinos mokyklą, kurią sėkmingai baigė ir gavo paskyrimą dirbti Santariškėse. Tačiau ilgai neištvėrusi Vilniuje, ji grįžo į Šiaulius ir įsidarbino šio miesto ligoninės kardiologijos skyriuje. Gimtajame mieste ji dirbo net aštuoniolika metų.
Lietuvė, jau daugiau nei dvejus metus gyvenanti Bergene, išduoda, kad anksčiau galimybės emigruoti ji nesvarsčiusi – sprendimas priimtas spontaniškai. „Tiesiog vieną dieną radau skelbimą laikraštyje, kad reikalingos slaugytojos darbui Norvegijoje. Reikia nevisai išvykti: keturios savaitės komandiruotėje Norvegijoje ir dvi – poilsiui namuose. Plius buvo pasiūlytas nemažas atlyginimas. Tai buvo labai aktualu. Galbūt norėjosi kažką pakeisti. Pradirbau 18 metų viename darbe ir jaučiau, kad aš stoviu vietoje. Norėjosi kažko daugiau, norėjosi save išmėginti dar kažkur. Monotonija man nebuvo prie širdies“, - prisimena Lina.
Darbas Norvegijoje padėjo išsaugoti namus
Visgi, dirbti komandiruočių principu – keturias savaites būnant Norvegijoje, o dvi – Lietuvoje, Lina nepriprato. Trūko šeimos – vyro ir dviejų vaikų. „Buvo skaudu iš tikrųjų. Penkerių metų dukra buvo prie manęs labai prisirišusi. Ir dabar yra. (...) Ji atprasdavo. Aš grįždavau namo, ji bijodavo (manęs, - red. past.) tiesiog. Tarsi aš būčiau svetima. Praeidavo kelios dienos, kol mes vėl susidraugaudavome, kol vėl viskas stodavo į savas vėžes. Po to praeidavo tos dienos greitai namuose – vėl reikia krautis lagaminą ir važiuoti. Buvo tikrai labai sunku“, - atskleidžia emigrantė. Metus trukusi sutartis ėjo į pabaigą, todėl Lina ėmė ieškoti nuolatinio darbo. Netrukus jį rado senelių namuose. Šį kartą su Lina į Norvegiją atvyko visa šeima – vyras, kuriam jau anksčiau teko dirbti Osle, ir du vaikai. Moteris prisimena, kad sprendimas emigruoti labiausiai paveikė jos tėvus. Lina sako, kad tėvai tai išgyveno labai skaudžiai.
Lina prisipažįsta, jog į Norvegiją atvyko ne iš gero gyvenimo. Lietuvoje jos šeima susidūrė su finansiniais sunkumais, o emigracija buvo tarsi gelbėjimosi ratas: „Mes buvome pasiėmę paskolą 35 metams – didžiuliai procentai. Moki didžiulį įnašą, bet pati skola netirpsta. Ji stovi vietoje. Tu moki tik procentus. Tai varė į neviltį. (...) Ilgai taip tęstis negalėjo. Tas pasiūlymas dirbti užsienyje buvo tikrai išsigelbėjimo ratas mums. Jeigu ne tas darbas, mes tikriausiai būtume praradę savo namus. O ką būtume toliau darę, aš neįsivaizduoju.“
Sunkiausia prižiūrėti tuos, kuriems trūksta dėmesio
Šiuo metu Lina nepilnu etatu dirba senelių namuose, kuriuose iš viso gyvena 90 senolių – po trisdešimt kiekviename aukšte. Kai Lina dirba dieninėje pamainoje, ji rūpinasi dešimčia senelių. Jeigu pamaina vakarinė, jai tenka prižiūrėti trisdešimt. „Padedame viską: nusiprausti, apsirengti, susitvarkyti kambarį, pavalgyti. Pas mus yra labai senyvi žmonės. Amžiaus vidurkis – apie 94 m. Čia jau tokie pas mus žmonės, kurie jau tikrai negali gyventi namuose vieni. (...) Jie nieko neprisimena. Jiems nuolat reikia iš naujo papasakoti, kur jie yra, kokia diena, koks metų laikas“, - teigia emigrantė.
Lietuvė sako, kad kiekvienas senolis turi atskirą kambarį su tualetu ir vonia. Savo gyvenamąjį plotą galima apstatyti iš namų atsivežtais baldais. Anot Linos, kai kurie kambariai atrodo iš tiesų labai jaukiai.
Senelių namų gyventojai, pasak Linos, maitinami keturis kartus per dieną. Pietums visuomet paruošiamas karštas maistas. Tris kartus per savaitę pietums patiekiama žuvis. Po pagrindinio patiekalo senoliai geria kavą ir visuomet vaišinami desertu: pyragu, naminiais vafliais ar keksiukais. Tie senelių namų gyventojai, kuriems netrūksta jėgų, turi galimybę nuvykti į miestą ar į gamtą. Už jaukią, ramią ir, kaip sako Lina, orią senatvę šių namų gyventojai atiduota aštuoniasdešimt procentų savo pensijos. Likusi dalis – priklauso patiems senoliams arba jų artimiesiems.
Nors darbas sunkus, į Lietuvą neskuba
Moteris prisipažįsta, kad slaugytojos darbas, kurį dirba ne tik imigrantai, bet ir norvegai, atima daug jėgų. Tačiau, jos teigimu, sunkumus atperka šilti santykiai su vadovais: „Darbas yra tiek fiziškai, tiek emociškai gana sunkus – labai intensyvus. Tu ateini į darbą ir turi nuolat ką veikti. Iš tikrųjų labai pavargstame darbe. Tai atsiperka – tu esi vertinamas darbe. Tave vertina ir kolegos, ir administracija. Jeigu kritikuoja, tai konstruktyviai. Labai malonu jausti pagarbą iš kolegų ir iš vyresnybės. Lietuvoje truputį buvo kitaip“, - pripažįsta slaugytoja dirbanti lietuvė.
Nors Lina džiaugiasi savo darbu, vis dėlto kartais pagalvoja apie grįžimą į Lietuvą. Tačiau šiuos planus ji nukelia į tolimą ateitį: „Labai greitai, tai ne, bet perspektyvoje kažkada taip. Nes dabar tokia situacija: mes pradėjome dirbti, vyras kuria verslą. Jeigu viskas seksis, viską nutraukti būtų nelogiška. Nebent kažkas atsitiktų nenumatyto, bet šiaip tai ne.“
