Vilnietė gydytoja Neringa Maleckienė prieš 8 metus į Norvegiją išlydėjo dukrterį Egidiją. Oslo universitetinės ligoninės Nefrologijos skyriuje slaugytoja dirbanti lietuvė kadaise tėvynėje ketino studijuoti filosofiją, tačiau baigė Vilniaus kolegiją ir dėl to nesigaili.
„Ką turiu? Trijų kambarių butą neprestižiniame rajone, pirktą sovietiniais laikais, už kurį be galo brangiai moku. Komunalinės paslaugos, įskaičiuojant išlaidas šildymui, kas mėnesį kainuoja apie 700 litų“, – sakė Vilniaus odos ir veneros ligų centro Odos ir veneros ligų skyriaus vedėja N.Maleckienė. O atšiaurioje Norvegijoje gyvenanti jos duktė nesijaudina artėjant šildymo sezonui. Elektra pigi, ja šildomi daugelio norvegų būstai, o jei diena vėsi, radiatorių įjungia net vasarą. Kai lietuviai dejuoja pardavę gyvenimus bankams, Egidija juokauja „ištekėjusi net už dviejų bankų“. Dirbdama Norvegijoje ji paėmė paskolą ir įsigijo butą Vilniuje. Kai nusprendė į Lietuvą negrįžti, 2011-ųjų gale už kitą paskolą įsigijo butą Osle. Paklausta, ar tai ne per sunki našta, Egidija, pasak mamos, šypsosi: rečiau keliaus ir draugų vaikams pirks mažiau dovanų. Vadinasi, apribos išlaidas pramogoms.
O vidutinis Lietuvos gyventojas, Statistikos departamento duomenimis, pramogoms bei kultūrai ir taip teišgali skirti 5 proc. savo atlyginimo.
„Gaunu pensiją, esu gydytoja, skyriaus vedėja, dirbu 1,5 etato, tačiau Norvegijoje slaugytoja dirbančios Egidijos pajamos bent 4 kartus didesnės nei mano. Mūsų įstaigoje eilinis gydytojas už etatą negauna nė 2 000 litų. Kai nebuvau skyriaus vedėja, dukrters pajamos manąsias viršijo daugiau nei 8 kartus“, – pasakojo N.Maleckienė.
Egidija į Norvegiją pagal specialų projektą išvyko su dar 17 kolegių. Po metų į minėtą šalį iškeliavo tiek pat slaugytojų. Nė viena į tėvynę negrįžo.
„Duktė matė, kaip gyvenome, kiek galėjome sau leisti, nors visada dirbau keliuose darbuose, – pasakojo gydytoja. – Todėl studijuodama žinojo, kad emigruos. Jei norėtų, galėtų gilinti žinias Norvegijos universitete, nes aukštasis mokslas ten nemokamas.“
Ragina emigruoti
Lietuvoje Egidiją stebina maisto kainos, kurios beveik pasivijo norvegiškas. Tik mėsa ir dar keletas produktų Norvegijoje brangesni. Tačiau vietoje mėsos Skandinavijos šalyje galima pirkti žuvį – jos daug ir ji labai kokybiška. „Ir drabužiai Norvegijoje pigesni nei pas mus, tik taupiesiems tenka pusdienį sugaišti ieškant geriausios kainos: tie patys gaminiai parduotuvėse kainuoja skirtingai“, – pabrėžė N.Maleckienė.
Lietuvoje maistas ir kitos prekės vis brangsta. Metinė vidutinė infliacija sausį pasiekė 4,2 proc., tiek nuvertėjo lietuviški atlyginimai.
Londone gyvenanti buvusi raseiniškė Sigita pasakojo, kad ten mėsa, benzinas ir duona kainuoja kaip Lietuvoje. Jungtinės Karalystės sostinės turguje galima daug pigiau nei pas mus nusipirkti vaisių, daržovių. Lietuviai mėgsta „svarines“ parduotuves, kuriose viskas kainuoja vieną svarą sterlingų: ir gerų lietuviškų „Pergalės“ saldainių dėžutė, ir kava, ir sausainiai, ir dantų pasta. Pasak pašnekovės, staliai, autoserviso meistrai ir kiti specialistai vidutiniškai uždirba 10–15 svarų per valandą. Minimalus valandos atlyginimas 21 metų ir vyresniems asmenims Jungtinėje Karalystėje yra 6 svarai ir 8 pensai. Lietuvoje minimalus valandinis atlygis tėra 4,85 lito.
Dviejų vaikų mama iš Šakių Rita dirbti į Vokietiją važinėja šeštus metus. Gimtajame mieste dirbo pardavėja, pinigų užtekdavo tik už butą sumokėti ir... kruopoms.
„Prižiūrėdama senelius, per 10 savaičių Vokietijoje uždirbu kaip Lietuvoje per metus. Kas 2,5 mėn. gaunu tokio pat ilgio atostogas, – pasakojo Rita. – Kartais girdžiu kalbant, kad nepatriotiška emigruoti, kad mano darbas negarbingas. Gal garbingiau dirbti lietuviškame prekybos centre ir skursti? Skeptikai, pasiūlykite man vokišką algą – liksiu Lietuvoje. Tuoj pat paskambinsiu į Seimą ir džiugiai pranešiu: mano Tėvynė pagaliau mane prisiminė“, – retoriškai kvietė Šakių gyventoja. Ji Vokietijoje pasijuto žmogumi, o šeima neskaičiuoja centų. „Man gaila tų, kurie neapsisprendžia išvykti, skursta, pradeda girtauti, žudosi. Žmonės, važiuokite! Sunku, bet kai pereini pragarą, atsiveria kad ir mažyčio rojaus varteliai“, – drąsino Rita.
Praradusiųjų viltį – dauguma
Šalies oro uostai – emigracijos vartai, pro kuriuos kasmet daugiau žmonių išvyksta nei grįžta. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Oro uosto užkardos Sargybų būrio vyresnysis specialistas Rimantas Liepa sutiko pasidalyti pastebėjimais.
„Lietuvą, ieškodami geresnio gyvenimo, palieka kelių kategorijų žmonės. Apie 10–15 proc. sudaro tie, kurie buvo linkę ir Lietuvoje, ir svetur gyventi kitų sąskaita. Tai vagys, kontrabandininkai, kiti nusikaltėliai ir „plaštakės“. Nemažai jų grąžinama iš užsienio atlikusių bausmes ar tiesiog pagautų ir išsiustų, tai yra išmestų lauk“, – pasakojo R.Liepa.
Dar apie 25 proc. išvykstančiųjų sudaro jaunimas, kuriam atrodo, kad dirbti užsienyje – prestižas, net jei ten plauna indus. „Apie 25–30 proc. paliekančiųjų Lietuvą turėjo darbą, bet už gaunamą atlyginimą negalėjo oriai gyventi“, – sakė pareigūnas. Apie 5 proc. – itin aukštą išsilavinimą įgiję žmonės, kurių sugebėjimai Lietuvoje nereikalingi, tačiau kurių idėjomis ir patirtimi mielai naudojasi užsienio valstybės. Likusieji (o tokių beveik trečdalis) parado darbą, pajamas ir viltį išgyventi. „Dauguma šių žmonių – iš rajonų ir kaimo vietovių“, – nuomone pasidalijo R.Liepa.
Šalį palieka ir pareigūnai. Pašnekovas nežino nė vieno kolegos, kuris dėl to gailėtųsi. Antai viena pasienietė išvyko į JAV prižiūrėti senelių. Už triūsą gauna 1 500–2 000 JAV dolerių per mėnesį, išsinuomojo namą, kurį ketina įsigyti. Ji Lietuvoje uždirbdavo mažiau nei 2 000 litų, gyveno vieno kambario bute. Kitas pasienietis laimėjo žaliąją kortą, išvyko į JAV, kur dirbdamas vertėju pasienio tarnyboje uždirba keliskart daugiau nei Lietuvoje.
„Nesitikiu kada nors sulaukti, kai Lietuvos pragyvenimo lygis pasieks bent ES vidurkį, – sakė buvusi Vilniaus miesto tarybos narė N.Maleckienė. – Per 21 nepriklausomybės metus galėjome pasiekti daugiau, tačiau būdama politike prisižiūrėjau, kiek valdžioje savanaudžių ir kokiais „svarbiais argumentais“ remiantis neretai priimami gyventojams nepalankūs sprendimai. Todėl pasitraukiau.“
Aukso kalnų nebus
Dailis Barakauskas,
Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, tarptautinių ekonominių santykių specialistas
Lietuvos ekonomiką stabdo, vartojimo kainoms kilti ir socialinei atskirčiai didėti prielaidas sudaro, o tuo pačiu ekonomikos ir žmonių gyvenimo gerėjimo perspektyvas naikina keturios problemos:
1. Vyriausybės, savivaldybių, valstybės socialinės apsaugos fondų ir su jais susijusių subjektų, turinčių teisę skolintis, prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų konsoliduota skola, kurios dydis šiuo metu siekia net 50,79 mlrd. Lt.
2. Milžiniškos palūkanos, kurias valstybė turi mokėti kreditoriams – dažniausiai ne Lietuvoje esančioms kreditinėms institucijoms. Taip didžiulės sumos išplukdomos iš Lietuvos biudžeto ir Lietuvos. 2012 m. reikės grąžinti skolos dalį, sudarančią 810 mln. Lt. Ir net 2,15 mlrd. Lt reikės sumokėti palūkanų ir skolos administravimo išlaidų – iš viso tai sudarys net 2,96 mlrd. Lt.
3. Net 10 proc. aukštesnės nei vidutiniškai ES dujų ir energijos kainos. Tai verčia visus Lietuvos namų ūkius, tai yra visus gyventojus, verslą, valstybinį sektorių (ligonines, mokyklas, universitetus, poliklinikas, globos namus, kultūros įstaigas ir t. t.) mokėti milžiniškas sumas iš savo gaunamų santykinai mažų pajamų. Todėl mažėja vidaus vartojimas, o iš Lietuvos išpumpuojamos lėšos. Dėl brangių energijos išteklių brangsta paslaugos ir prekės, o didėjant jų savikainai mažėja eksporto konkurencingumas ir vidaus vartojimas.
4. Monopolinės buvusios valstybinės privatizuotos bei naujos įmonės teikia brangias paslaugas visuomenei, o valstybė neturi politinės valios reguliuoti minėtų įmonių taikomas kainas ir veiklą.
Ekonomika gali augti tik didėjant vidaus vartojimui ir eksportui. Kaip Norvegijoje negyvensime, nes neturime milžiniškų gamtinių resursų: naftos, dujų, žuvies. Norvegija - valstybė, nepatyrusi karų, okupacijų ir milžiniškos emigracijos. Tačiau Lietuva gali gerinti savo piliečių gyvenimą ir mažinti socialinę atskirtį, jei niekam nepataikaudama spręs išvardintas problemas.
Teigiami Lietuvos ekonomikai veiksniai yra du. Lietuva per metus sumoka ES apie 1 mlrd. Lt mokesčių, o per Sanglaudos fondus ir kitas programas iš ES gauna 7 mlrd. Lt paramos. Panašią sumą į Lietuvą kasmet savo artimiesiems paremti atsiunčia emigravę lietuviai.
