Lietuvos gyventojų skaičius mažėja. 2011 metų pabaigoje šalyje buvo 3 mln. 199 tūkst. gyventojų ir tai yra 1,4 proc. (45, 3 tūkst.) mažiau negu 2011 metų pradžioje. 85 proc. bendro mažėjimo sudaro neto migracija (daugiau žmonių emigruoja nei imigruoja), o neigiama natūrali kaita (daugiau mirė nei gimė) tesudaro 15%.
Lietuvoje žodis „emigracija“ jau kelerius metus sukelia itin daug emocijų, diskusijų ir pasipiktinimo. Tai procesas, kurio neįmanoma mechaniškai sustabdyti, kuris kiršina žmones šalies viduje, kuris tampa įrankiu politikų lūpose. Sąvoka „emigracija“ linksniuojama, akcentuojama, dažnai kartojama ir jis dar ilgai nepaliks abejingų.
Emigracija ir imigracija skaičiais
Emigracijos rodikliai ir skaičiai palaipsniui keičiasi. Statistikos departamentas naujienų portalui Balsas.lt pateikė „šviežiausius“ emigracijos skaičius.
2011 m. savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 54,3 tūkst. emigrantų, tai yra 28,8 tūkst. mažiau negu 2010 m. Kiek apgaulingą nuomonę dėl emigracijos mastų galima susidaryti žvelgiant į gyvenamosios vietos pakeitimą iš Lietuvos į užsienio valstybę deklaravusių žmonių skaičius: 2010 metais tas skaičius buvo itin didelis dėl naujo sveikatos draudimo įstatymo, pagal kurį šalies gyventojas įgauna nuolatinę prievolę mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Daugelis dar ankščiau išvykusių emigrantų tuo metu susigriebė ir puolė deklaruoti gyvenamąją vietą, todėl šis skaičius 2010 metais siekė 83, 6 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių.
Beje, imigracijos į Lietuvą rodikliai taip pat auga. Į Lietuvą 2011 m. imigravo 15,7 tūkst. žmonių, arba 3 kartus daugiau negu 2010 m. Pernai į Lietuvą grįžo (reemigravo) 14 tūkst. (89 proc. visų imigrantų) Lietuvos Respublikos piliečių, 2010 m. – 4,2 tūkst. (80 proc.).
2011 m. iš Lietuvos emigravo 38,6 tūkst. žmonių daugiau negu imigravo (2010 m. – 77,9 tūkst.).
„Svajonių“ šalys
Jungtinė Karalystė ir Airija – ir toliau išlieka patraukliausiomis valstybėmis, į kurias iš Lietuvos išvyksta didžioji dalis emigrantų. 2009 m. daugiau negu trečdalis emigrantų išvyko į Jungtinę Karalystę, o 2010 m.– kas antras. Į Airiją 2009 m. emigravo 14 proc. visų emigrantų, o 2010 m. – 15,7 procento.
Padidėjo emigravusiųjų į Norvegiją skaičius – nuo 0,8 tūkst. 2009 m. iki 4,9 tūkst. 2010 m. ir pernai pagal emigrantų skaičių Norvegija buvo trečioji. 2010 m. 4,6 proc. visų emigrantų tikslo šalimi rinkosi Vokietiją, 4,3 proc. – Ispaniją, 3,3 proc. – Jungtines Amerikos Valstijas, 2 proc. – Švediją, 1,8 proc. – Rusijos Federaciją ir 1,7 proc. – Baltarusiją.
Emigruojančių paveikslas
Per paskutinius dvejus metus kas antras emigrantas buvo 20–34 metų amžiaus. 2010 m. 18,5 tūkst. (22,3 proc. ) emigrantų buvo 25–29 metų amžiaus, 15,1 tūkst. (18,2 proc. ) – 20–24 metų, 12 tūkst. (14,4 proc. ) – 30–34 metų amžiaus.
Pernai 35–54 metų amžiaus žmonės sudarė ketvirtadalį visų emigrantų, 2009 m. – trečdalį. Kas aštuntas emigrantas buvo vaikas iki 18 metų amžiaus (2009 m. – kas septintas), pagyvenę (60 metų ir vyresnio amžiaus) gyventojai 2009–2010 m. sudarė 2,6–0,9 procento visų emigrantų.
Tarp emigruojančių paprastai būna beveik vienodas skaičius moterų ir vyrų. Pernai beveik 70 procentų 18 metų ir vyresnio amžiaus emigravusių moterų niekada negyveno santuokoje, buvo išsituokusios ar našlės, trečdalis – buvo ištekėjusios. Kas antras emigravęs šio amžiaus vyras niekada negyveno santuokoje, 38,9 procento buvo vedę, 10,8 procento – išsituokę ir našliai.
2010 m. 85 procentai 15 metų ir vyresnio amžiaus emigrantų prieš išvykdami nedirbo vienus metus ir ilgiau (2009 m. – 81 %).
Priežastys išlieka tos pačios
Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) duomenimis, absoliuti dauguma gyventojų išvyksta dėl ekonominių priežasčių, tačiau tyrimai rodo, kad sprendimą emigruoti lemia ir kiti veiksniai: socialinis nesaugumas, teisingumo trūkumas, prastas darbdavių požiūris į darbuotojus, geresnės karjeros galimybės užsienyje.
Nepaisant visų neigiamų emigracijos padarinių, TMO pateikia duomenis apie privačių asmenų siunčiamas perlaidas į Lietuvą. Kol kas nėra tikslių 2011 metų duomenų, tačiau 2010 m. šios perlaidos sudarė 4115 mln. litų ir prilygo ketvirtadaliui šalyje išmokėto darbo užmokesčio. Palyginimui, iš valstybės biudžeto švietimo sričiai tais pačiais metais buvo skirta 3989 mln. litų.
Nors privačių asmenų atsiųstos piniginės perlaidos paprastai išleidžiamos vartojimui (prekėms įsigyti, būstui išlaikyti), krizės laikotarpiu jos gerokai sušvelnino ekonominio nuosmukio padarinius – kompensavo dėl „apkarpytų“ atlyginimų ar darbo praradimo sumažėjusias Lietuvos gyventojų pajamas. Tačiau ilgainiui, jeigu iš užsienio gauti pinigai išleidžiami vartojimui, o ne investuojami į verslo plėtrą ar inovacijas, šalies gyventojai gali tapti priklausomi nuo piniginių perlaidų iš užsienio.
TMO Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės nuomone, valstybė nedaro nieko, t.y. neturi jokių tikslinių priemonių, kad mažintų emigraciją.
Paklausta, ar lietuvio emigranto gyvenimą galima vadinti pilnavertišku, pašnekovė atsakė, kad dėl to nėra atlikta jokių representatyvių tyrimų. Pasak jos, vieni emigrantai įsikuria geriau, kiti gyvena ir dirba tokiomis sąlygomis, kokiomis Lietuvoje tikrai nesutiktų dirbti ir gyventi, nors dažnai bando tai neigti.
Emigracija mažėja tik faktiškai
Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis prisipažino, kad aukštas emigracijos lygis šiuo laikotarpiu labai stebina. Jo manymu, realiai Lietuvos ekonomikos rodikliai augo, bet realių gyvenimo sąlygų žmonėms tai nesudarė.
„Praėjusiais metais apie 54 tūkst. deklaravo savo išvykimą, o 2010 metais savo išvykimą deklaravusių buvo apie 84 tūkst. Bet stebina tai, kad 2010-ieji buvo pirmi metai, kai didelė dalis žmonių deklaravo išvykimą, nors galbūt buvo išvykę dar ankščiau, vadinasi, 2011 metais tokių žmonių, kurie nebuvo deklaravę iš ankščiau, beveik neturėjo likti. Peršasi išvada, kad 2011 metų skaičius yra daug arčiau tikrojo emigrantų skaičiaus. 84 tūkst. – tai per kelis metus emigravusių skaičius, o 54 tūkst. – tai per metus emigravusių skaičius“.
Pašnekovas siekė parodyti, kad emigracija realiai didėja, nors faktiškai skaičius ir atrodo mažesnis.
Grįžta, nes nepritapo
Atvykusiųjų į Lietuvą skaičius atrodo labai gerai – savo atvykimą deklaravo beveik 16 tūkst. žmonių. „Šis atvykusiųjų procentas rodo, kad nelengva rasti gerą darbą užsienyje. Nemalonu tai, kad tie žmonės čia nerado darbo, išvyko ir irgi nerado. Negerai, kad žmonės priversti sugrįžti. Būtų daug geriau, jei jie grįžtų noriai dėl to, kad čia geresnės ir patrauklesnės sąlygos. Dabar gaunasi, kad tas grįžimas tarsi išsigelbėjimo strategija“, - neslėpė nusivylimo B. Gruževskis.
Pasak jo, svarbu, kad imigracija atspindėtų laisvą ir savarankišką pasirinkimą, kad ji nebūtų „prievartine“ imigracija.
Specialistas papasakojo, kad pagal gyvenimo sąlygas ir padėtį darbo rinkoje Lietuvoje atsigavimo nėra, o žmonės reaguoja į realias sąlygas, o ne statistines. Nors valstybės veiksmai tiesioginės įtakos emigracijai ir neturi, tačiau būtent ji sudaro galimybes dirbti ir uždirbti. Pasak jo, būtent šie du kintamieji – negalėjimas dirbti ir negalėjimas tinkamai uždirbti skatina žmones išvykti.
Valstybės vaidmuo
„Valstybės pastangos emigracijos apribojimui – tai efektyvi ekonominė raida. Darbo vietų sukūrimas – prioritetas. Tačiau darbo vietos turėtų būti kuriamos ne dėl darbo vietų, bet jos turėtų užtikrinti dideles pajamas“, - pabrėžė B. Gruževskis.
Pašnekovo apibrėžta situacija priminė uždarą ratą: kadangi Lietuvoje mažai žmonių, yra vis mažiau dirbančiųjų, todėl valstybė nesugeba surinkti biudžeto. Jeigu mokesčiai apmokestina mažas pajamas gaunančius, yra mažos įplaukos į biudžetą.
„Tik naujos ir gerai apmokamos darbo vietos yra mūsų ateities perspektyva. Tik tada dirbantys bus patenkinti ir atsiras naujų pajamų mokesčiams. Tuomet galima bus ir su mokesčiais pažaisti, vieną kitą padidinti, kažkiek gudriau tą politiką vykdyti“, - svarstė specialistas.
B. Gruževskis akcentavo, kad valdžia turėtų būti spaudžiama dėl naujų darbo vietų kūrimo, o jaunas, iš universiteto išėjęs žmogus ir vyresnis prieš pensiją neturi konkuruoti dėl tos pačios darbo vietos, nes tai yra ekonomikos atsilikimo požymis.
Jo nuomone, stabdyti emigracijos srautus padėtų trys pagrindiniai faktoriai: naujos darbo vietos, didelės pajamos už užimtumą ir pasitikėjimas valdžia. „Jei žmonės matytų, kad valdžia aukojasi, stengiasi kovoti su korupcija ir šešėliu, mūsų aplinka būtų patrauklesnė. Taip pat žmonėms trūksta optimizmo ir gero pavyzdžio iš valdžios. Kol kas kiekvienas turi rūpintis savimi pats ir pozityvių pokyčių šioje sferoje nenusimato“, - reziumavo B. Gruževskis.
