„Laisvės“ pradžia
Europos Sąjungoje (ES) elektros rinkos atsivėrimo procesas prasidėjo prieš kelis dešimtmečius. Baltijos šalims tapus ES narėmis, pokyčiai prasidėjo ir jose. Pirmoji į laisvąją rinką 2007 m. įsiliejo Latvija, tačiau pilnai verslo subjektams ji atsivėrė 2012 m. Estija ir Lietuva rinkos liberalizacijos procesą pradėjo 2010 m., tačiau etapai buvo skirtingi. Estijoje minėtais metais rinka atsivėrė tik didiesiems juridiniams asmenims, suvartojantiems daugiau nei 2 GWh elektros energijos per metus, o visiems verslo subjektams ji atsivėrė praėjusių metų pradžioje. Tuo tarpu Lietuvoje rinkos liberalizavimas iki šiol vyko keliais etapais. Nuo 2010 m. rinka atsivėrė didžiosioms įmonėms, kurių leistinoji galia didesnė nei 400 kW. Nuo 2011 m. prievolę įgijo ir vidutinės įmonės, kurių galia 100 kW ir daugiau, nuo 2012 m. – smulkiojo verslo įmonės, kurių leistinoji galia yra 30 kW, o nuo 2013 m. – ir dar mažesni juridiniai asmenys. LESTO duomenimis, Lietuvoje iš daugiau nei 30 tūkst. įmonių, nepasirinkusiųjų nepriklausomo tiekėjo yra apie 47 proc., tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje jau beveik visi juridiniai asmenys perka elektrą laisvojoje rinkoje.
Žvelgiant į patirtį skirtingose šalyse, lietuviai ir latviai dažniau renkasi fiksuotos kainos sutartis. Tuo tarpu Estijoje esančios žemesnės elektros kainos, kurios yra panašesnės į Skandinavijos šalis, leidžia klientams dažniau rizikuoti ir pirkti elektrą tokia kaina, kokia tuo metu yra rinkoje, jų nefiksuojant.
Kodėl rezultatai skiriasi?
Siekiant skatinti konkurenciją ne tik valstybių viduje, bet ir tarp šalių, kartu kuriama ir bendra Europos elektros rinka, kurios vienas svarbiausių tikslų – elektros kainų suvienodinimas. Regioninių rinkų sujungimo procese dalyvauja ir „Nord Pool Spot“ birža, kuriai priklauso Baltijos šalys, tad kainas suvienodinti siekiama ir jose. Nors Latvija buvo pirmoji, įsiliejusi į laisvąją rinką, prie „Nord Pool Spot“ zonos ji prisijungė tik praėjusių metų birželio mėn. Tuo tarpu Lietuva prie jos prisijungė 2012 m., o Estija – 2010 m. Visoms šalims tapus vienos biržos dalimi, buvo tikimasi, kad kainos jose supanašės.
Estiją ir Suomiją nuo 2007 m. jungia povandeninė jungtis „Estlink“. Jos pajėgumas – apie 350 MW. Tačiau pagrindinė problema ta, jog tai vienintelė Europinė jungtis Baltijos šalyse, tad visi pajėgumai ja ir remiasi. Svarbu ir tai, kad „Estlink“ jungtis nėra iki galo išnaudojama dėl perdavimo ribojimų Estijos – Latvijos sienos ribose. Tuo tarpu nors trečiųjų šalių jungčių pajėgumai siekia 3150 MW, jie taip pat ribojami dėl tarpvalstybinės tiekimo monopolijos.
Situacija pasikeis pradėjus veikti naujoms elektros jungtims kaip „NordBalt“ ar „LitPol Link“. Prognozuojama, kad iki 2020 m. Baltijos šalyse jungčių pajėgumai iš Europos išaugs beveik aštuonis kartus – nuo 350 MW iki 2700 MW, pradėjus veikti naujoms jungtims su Estija, Švedija bei Lenkija. Numatoma, kad Baltijos regionas taps tranzito erdve tarp Šiaurės šalių ir Rusijos, o galimi išorinių jungčių pajėgumai viršys maksimalią paklausą Baltijos šalyse. Tai reiškia, kad sudarius sąlygas laisvam elektros keliui tarp šalių, mažės ir kaina, kuri, numatoma, taps panašesnė į Šiaurės šalių „Nord Pool Spot“ rinkos kainas.
Situacija rinkoje greitai domėsis ir namų ūkiai
Kol kas rinkos kainų skirtumai Lietuvoje aktualūs tik verslui, tačiau netrukus kaina pradės domėtis ir fiziniai asmenys, mat galutiniame liberalizacijos etape – prievolė elektrą laisvojoje rinkoje pirkti ir namų ūkiams. Šis etapas Lietuvoje planuojamas ateinančiais, o Latvijoje – jau šiais metais. Tuo tarpu Estijoje pilnai rinka atsivėrė praėjusių metų pradžioje, kuomet elektrą laisvojoje rinkoje pradėjo pirkti ne tik visi juridiniai, bet ir fiziniai asmenys. Tiesa, kaimynų patirtis gana įspūdinga – per metus apie 80 proc. namų ūkių jau pasirinko nepriklausomą tiekėją. Tuo tarpu likę nepasirinkusieji sudaro tik 10 proc. viso elektros energijos suvartojimo šalyje.
Komentarą parengė Ričardas Tvaronas, „Elektrum Lietuva“ Pardavimo vadovas
