Elektroninis balsavimas – kaip neužrakintos durys

Kompiuterių tinklų specialistas iš Londono Andrius Kasparavičius tikina, kad šiais laikais techninėmis priemonėmis neįmanoma užtikrinti visiško balsų perdavimo ir skaičiavimo saugumo. Jis kelia hipotezę, kad privatumas ir saugumas kol kas yra nesuderinamos sąlygos virtualiojoje erdvėje.

– Kodėl nepritariate elektroniniam balsavimui? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo A. Kasparavičiaus.

– Pirmiausia reikia kalbėti apie balsavimo slaptumo ir rezultatų saugumo užtikrinimą. Informacinių technologijų srityje dirbu daugiau nei dešimtmetį, tačiau galiu pasakyti, kad ligi šiol nėra sukurtų visiškai saugių duomenų perdavimo internetu sistemų.

Nekalbu absoliučiai, net visiško saugumo nėra – net Seime vieni su kitų kortelėmis balsavo, kol netyčia užfiksavo vaizdo kameros. O kas užfiksuos šiuos pažeidimus, kai vyras balsuos už žmoną ar atvirkščiai namuose?

Be to, tai ir garantuotas balso pirkimo mechanizmas – už sutartą sumą balsavimo kortelė ar prisijungimo slaptažodžiai bus paimti iki baigsis rinkimai.

Jau rašiau, kad ne kartą buvo fiksuota, kaip duomenys iš Lietuvos buvo nukreipiami per Rusiją – kas žino, kokiais kanalais ir kur vaikšto svarbi informacija, kas gali patvirtinti, kad nedaroma kopijų ar nekeičiami duomenys.

Balsavimas internetu – kaip neužrakintos durys. Galite ir savo namo durų nerakinti dieną, dvi, mėnesį ar metus – gal niekas neužeis, bet juk tai nedovanotina rizika. Arba dar paprasčiau – pirkite katę maiše: gali pavykti arba ne, bet ar to reikia.

Kitas dalykas – kaip užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintą balsavimo slaptumo nuostatą, jei techniškai kiekvienas prisijungimas prie interneto, kiekvienas kilobaitas duomenų ir adresai fiksuojami tarnybinėse stotyse.

Balsuodamas internetu žmogus nėra tikras dėl balso slaptumo ir lygiai taip pat negali žinoti, ar jo balsas nebuvo suklastotas. Be to, iš kur žinote, kad jūsų elektroninio parašo kopijos niekas neturi arba „master“ parašas nebuvo nutekintas, kaip nutiko su įvairiausių vaizdo kodavimų mechanizmais.

– Ar sakote, kad balsavimas internetu kol kas yra neįgyvendinama vizija?

– Ko gero, taip. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo patrauklu: valstybė sutaupo lėšų, piliečiams nereikia vargintis ir važiuoti į rinkimų apylinkes, rinkimuose gali dalyvauti ir užsienyje esantys piliečiai.

Tiesą sakant, nesuprantu beatodairiško siekio, kuris šiomis dienomis girdisi Seime, kuo greičiau įteisinti elektroninį balsavimą. Tam dar nėra kokybiškų techninių sprendimų.

Be to, reikia atkreipti dėmesį ir į Konstituciją, kur sakoma, kad tautos atstovai „renkami remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“. Reikia apsispręsti, ar slaptas balsavimas turi būti garantuojamas valstybės, pasiūlant ir abejotiną elektroninį balsavimą, kai žmogus sąmoningai suvoks, kad jo balsas nebus slaptas.

Du kartus buvau rinkimų komisijos nariu ir žinau, kad skaičiuodami popierinius rezultatus visi žmonės gali būti lygūs. Kompiuterius pažiūrėti galės tik vos keli, ir tie patys tik siaurą dalį, nes kompiuterinės sistemos sudėtingos. Net mikroschemas reikėtų tikrinti – amerikiečių karinės struktūros iš Kinijos gavo siuntą užkrėstų virusais.

– Kam naudingas internetinis balsavimas?

– Kaip minėjau, dabar labiau pabrėžiama, kad jis patogus piliečiui. Tačiau nekalbama apie tai, kad tuo mielai pasinaudotų ne vien piktavališkos jėgos, bet ir legaliai veikiančios partijos. Ne paslaptis, kad mesdamos internetinio balsavimo jauką, į rinkimų procesą įtraukti išeiviją nori kelios partijos. Liberalų sąjūdis, kurie ir trimituoja šią idėją pastaruosius penkerius metus, ir susisiekimo ministras Eligijus Masiulis pasitelkia įvairius valstybinius išteklius savo idėjai „prastumti“.