Elektromobilių paplitimui dauguma Vakarų Europos šalių kurpia įvairiausius planus – nuo mokestinių lengvatų jiems įsigytii iki leidimų važiuoti viešojo transporto juosta ar nemokamo statymo aikštelėse. Lietuvoje ši dirva tik purenama. Politikai vis dar trypčioja vietoje ir nepaliauja kurti vizijų, kaip nuo 4 šiuo metu Lietuvoje oficialiai įregistruotų elektromobilių po dešimtmečio turėti daugiau kaip 100 tūkst.
Seime spalį vykusioje konferencijoje apie elektromobilių perspektyvas bendrovės „Lesto“ elektromobilių iniciatyvų kuratorė Kristina Milčienė pasidalijo ateities vizija, kad 2020 metais Lietuvos keliais riedės 152 tūkst. elektromobilių, o 2025 metais – 304 tūkst.
„Lietuvoje šiuo metu turime tikrai nedidelį skaičių elektromobilių, bet kol kas mūsų šalyje nėra labai palankių sąlygų tiek elektromobiliams įsigyti, tiek juos eksploatuoti. Mes vis dar tam ruošiamės. Vertindami užsienio perspektyvas ir šiandieninę situaciją, matome, kad tose užsienio šalyse, kurios jau ėmėsi tam tikrų veiksmų, skaičiai drastiškai skiriasi, keliuose yra didesnis procentas elektromobilių nei Lietuvoje. Matome, kokios yra tendencijos ir analogiškai pagal tai vertiname, kas bus Lietuvoje“, – aiškino K. Milčienė.
Pašnekovė pripažino, kad prognozė 2020 metais Lietuvoje turėti 152 tūkst. elektromobilių ambicinga, tačiau reali.
Atbaido elektromobilių kaina
Nepaisant šviesių ateities prognozių, realybė kol kas nedžiugina. Besidomintiems taip vadinamu ateities transportu – elektromobiliais, pasirinkimas Lietuvoje minimalus. Lietuvoje oficialiai parduodama viena šių automobilių markė – „Tazzari Zero“. Jos pilnos komplektacijos kaina siekia 110 tūkst. litų. Šiuo metu didžiausią dalį elektromobilio kainos sudaro baterijos kaina.
„Baterijų kainos yra didžiulės. Tikimasi, kad per porą metų ta kaina turėtų gerokai nukristi, bet, kol baterija yra tokia brangi, ir pats elektromobilis yra beveik prabangos prekė. Reiktų ieškoti priemonių finansuoti bent jau dalį šitos kainos. Lėšų reikėtų ieškoti ne iš nacionalinio biudžeto, nesinori nuskriausti visų šalies piliečių. Laikomės nuomonės, kad tai reikėtų daryti arba Europos Sąjungos lėšomis, arba iš privačių investuotojų ar taršos sertifikatų pardavimo“, – kalbėjo K. Milčienė.
Lietuvoje elektromobiliams reikalingos infrastruktūros taip pat reikėtų ieškoti su žiburiu. Vilniuje yra įrengtos dvi elektromobilių įkrovimo stotelės, Kaune – viena.
Pasak „Lesto“ elektromobilių iniciatyvų kuratorės, trys Lietuvos miestai jau įgyvendino nemokamą elektromobilių statymą mieste, tačiau trūksta tvarkos. Šiuo metu galiojanti atskira kiekvieno miesto leidimo išėmimo procedūra ateityje turėtų būti sujungta į bendrą.
„Norėtųsi sujungti daugiau miestų į šį tinklą ir standartizuoti tvarką, kad įsigijęs elektromobilį asmuo neturėtų kiekviename mieste, į kurį atvyksta, ieškoti atskirų sprendimų“, – teigė K. Milčienė.
Anot jos, leidimas elektromobiliams važiuoti viešojo transporto juosta yra kol kas tik diskusijų lygmenyje.
Kitų šalių patirtis – pavyzdys ir Lietuvai
Bendrovės „MG Solutions“, teikiančios konsultacijas automobilizmo klausimais, vadovo Mindaugo Glinskio teigimu, geriausias sąlygas elektromobilių plėtrai šiuo metu turi Vokietija, Austrija, Nyderlandai ir Didžioji Britanija. Tos šalys elektromobilizmo klausimais yra pažengusios jau gana stipriai.
„Sakykime, Nyderlandai šį klausimą sprendžia taip – paima adekvačios klasės automobilį įprastu benzininiu arba dyzeliniu varikliu ir to automobilio rinkos kainos skirtumas nuo elektromobilio yra kompensuojamas nuo 35 iki 50 proc. Austrai į elektromobilizmą investuoti nusprendė prieš porą metų. Buvo sudaryta darbo grupė, kuri išskyrė Austrijoje du regionus, kurie yra palankūs elektromobiliams atsirasti. Buvo skirta konkreti suma eurų, už kurią buvo nuspręsta įsigyti elektromobilių. Įsigyti 400 elektromobilių, sukurta infrastruktūra, apklausti žmonės ir reikalingose vietose pastatyti elektros įkrovimo taškai. Įmonėms ir privatiems žmonėms sudaryta galimybė įsigyti elektromobilius taikant lengvatas iki 50 proc.“, – apie kitų šalių patirtis pasakojo pašnekovas.
Jis sutiko, kad didesnius finansinius resursus turinčios šalys gali lengviau sau leisti plėtoti elektromobilių subsidijavimo ir infrastruktūros plėtojimo procesus šalies viduje, bet tai gali daryti ir mažesnius biudžetus turinčios valstybės.
„Kokia šalis būtų turtinga ar ne, ateis diena, kada elektromobilizmas turės šalyje vienaip ar kitaip atsirasti. Sakyčiau, kad šiandien yra ta diena, kada mes turime labai sklandžiai ir tikslingai mąstyti, kaip elektromobiliai mūsų šalyje turėtų atsirasti. Jeigu lygintume Lietuvą su kitomis šalimis, galbūt šiandien nėra klausimas, kiek valstybė dotuotų ir kokią scemą pasirinktų, labiau yra klausimas, kokią mes sau prisiimsime kaip šalis strategiją ir kokiu kampu mes norime elektromobilizmą į savo šalį įsileisti. Jeigu be kalbų mes nieko daugiau nedarysime ir po to vieną dieną elektromobilių banga natūraliai ateis, būsime tiek infrastruktūros klausimu visiškai nepasiruošę, tiek gali atsirasti ir žmonių pasipriešinimas, kodėl jie yra staiga verčiami iš įprasto automobilio persėsti į elektromobilį“, – savo įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Situacijai ištirti – ketvirtis milijono
Kol elektromobilių vizija braižoma diskusijose ir svarstymuose, Susisiekimo, Ūkio ir Energetikos ministerijos po kelerių metų priėmė nutarimą skelbti konkursą elektromobilių plėtros galimybių Lietuvoje studijai atlikti. Jai iš valstybės biudžeto bus skirta beveik ketvirtis milijono – 240 tūkst. litų. Apie tokią sumą viešai kalbėta Seime suorganizuotoje konferencijoje „Elektromobilių ateitis Lietuvoje“.
„Balsui.lt“, susisiekus su Ūkio ministerija, kuri „Kompleksinės elektromobilių transporto plėtros galimybių studijos atlikimo paslaugų pirkimo“ supaprastintoje sutartyje įvardijama kaip atsakinga už konkurso organizavimą, raštu buvo atsakyta, kad studijos kaina nėra aiški, ji bus žinoma tik „įvertinus tiekėjų pateiktus pasiūlymus pagal ekonominio naudingumo kriterijų“. Kas tas ekonominio naudingumo kriterijus – nepaaiškinta.
Viešai internete skelbiamose elektromobilių galimybių studijos konkurso sąlygose juodu ant balto parašyta, kad „pasiūlymai konkursui turi būti pateikti iki 2011 m. gruodžio 14 d.“. Pateikus užklausą Ūkio ministerijai, raštu atsakyta, kad „šiuo metu vyksta pateiktų pasiūlymų vertinimas. Vertinami 2 galimų tiekėjų pateikti pasiūlymai“. Ministerija atsisakė nurodyti, kokie du tiekėjai dalyvauja konkurse, motyvuodama tuo, kad konkursas dar nėra pasibaigęs. Paprašius patikslinti terminą, kada jis turi būti užbaigtas, ministerijos atstovai vėl vengė atsakyti į klausimą:
„Iki gruodžio 14 d. tiekėjai turėjo pateikti pasiūlymus dėl studijos atlikimo. Dabar pasiūlymai yra nagrinėjami, tikslinama tiekėjų kvalifikacija ir vertinami pateikti duomenys. Konkursas pasibaigs, kai bus atliktos viešojo pirkimo procedūros ir pasirašyta sutartis su tiekėju“, – rašoma ministerijos atsakyme. Pasitikslinus dar kartą, ar yra numatyta data, kada visos šios procedūros privalo būti užbaigtos, ministerija atsakė, kad „konkrečios pirkimo procedūros pabaigos numatyta nėra“.
Pateikus klausimą, ar Ūkio, bei kitos bendradarbiaujančios ministerijos (Susisiekimo bei Energetikos), turi numačiusios finansinį fondą, kurį panaudos atliktos elektromobilių galimybių studijos praktiniam įgyvendinimui atsakyta: „atlikus studiją bus galima spręsti, kokių veiksmų bus imtasi toliau, be to, studija turės atsakyti į klausimą, kokių priemonių pagalba Lietuvos verslas gali įsijungti į elektromobilių pramonę“. Peršasi išvada, kad konkurso detalės yra slepiamos po devyniais užraktais: neatskleidžiami nei jos dalyviai, nei konkurso datos, taip pat nutylima apie sumą, kuri bus mokama iš biudžeto studijos atlikėjui. Panašu, kad kol kas nenumatytas ir joks planas, iš kokių lėšų bus įgyvendinama atlikta studija, viską atsakomybę perduodant būsimam konkurso laimėtojui.
M. Glinskis, paprašytas įvertinti rengiamos studijos reikalingumą, teigė, kad iniciatyva gera, tik nuogąstavo, kad jos nelauktų toks likimas kaip daugumos kitų analizių – dulkėti stalčiuose.
„Iš principo studiją laikau kaip gerą vieną iš pirmųjų žingsnių. Tam tikra prasme tie 240 tūkst. nėra labai didelė suma. Esminis dalykas, kokį ji rezultatą duos ir kas bus po to rezultato padaryta. Blogiausias studijų pavyzdys Lietuvoje yra tas, kad studija atliekama šiandien, po to jinai gula keliems metams į stalčių, po kelių metų ištraukiama ir paaiškėja, kad ji yra nebetinkama. Mano palinkėjimas būtų, kad ši studija po to, kai bus įvykdyta, iš karto turėtų aiškų tęstinumą, kas bus toliau daroma“, – vylėsi M. Glinskis.
Geriau stotelės nei šūsnis popierių
Elektronikos inžinierius Šarūnas Šutavičius, su bendraminčiais įrengęs pirmąją elektromobilių įkrovimo stotelę Vilniuje ir dirbantis elektromobilių srityje, studiją buvo linkęs vertinti kur kas kritiškiau.
„Manau, kad 240 tūkst. litų yra didelė suma Lietuvai, ir gerokai per didelė tokiai studijai. Man ramybės neduoda tradicija tapusi Lietuvos veiksmų seka: skiriama neadekvačiai didelė pinigų suma, ilgą laiką daroma studija, pateikiamos nebūtinai realybę atitinkančios išvados, nusprendžiama, kad tam reikia daug pinigų ir viskas gula į stalčių. Studija prisimenama po kelių metų ir paaiškėja, kad viskas jau pasikeitę ir reikia naujos studijos. Elektromobilių situacija keičiasi labai greitai, prognozės gali kelis kartus pasikeisti vien per studijai atlikti skirtą pusės metų terminą“, – sakė Š. Šutavičius.
Pašnekovas patikino, kad kone ketvirtį milijono skyrus veiksmams, o ne popieriams būtų galima nuveikti ne tiek ir mažai.
„Su 240 tūkst. litų, teisingai panaudojus, galima nuveikti nemažai – už tokią sumą mieste išeitų įrengti 50-100 ar daugiau įkrovimo taškų. Taškai turėtų būti įrengti visų pirma ten, kur ilgą laiką stovi automobiliai: prie darbo vietų, stovėjimo aikštelių, prekybos centrų. Visur, kur žmogus atvažiavęs savo reikalais ir nesukdamas iš kelio galėtų prijungti krauti“, - siūlė jis.
Jaunas vyras pasakojo pats turintis galimybę važinėti elektromobiliu, tačiau dėl neegzistuojančios infrastruktūros patiriantis begalę problemų.
„Kur žmogui, gyvenančiam sename daugiabutyje, krauti elektromobilį? Niekur. Dėl to paprastam piliečiui elektromobilis yra neįsivaizduojama „kosminė technologija“. Manau, kad ir kokias kompensacijas valstybė siūlytų, elektromobilių populiarumas nedidės, kol nedidės jų patrauklumas. Kas pirks kad ir pigų bei gerą elektromobilį, jei juo naudotis bus neįmanoma?“, – klausė pašnekovas.
Jis siūlė iš pradžių apseiti be jokios elektros apskaitos ir prabangių elektros atsiskaitymo sistemų diegimo, nes natūralu, kad iš pradžių elektromobiliais naudotųsi tik vienetai ir tas skaičius augtų pamažu.
„Štai nuo 2011 m. pavasario prie Energetikos muziejaus stovinti lietuviška įkrovimo stotelė, aptarnaudama visas Vilniaus elektrines transporto priemones (įskaitant motociklus, dviračius, riedžius ir kt.), elektros sunaudojo už vos kelioliką litų. Dėl to galima drąsiai statyti pigias įkrovimo „stoteles“ – paprastas rozetes. Apmokestinti galima bus vėliau, kai elektromobilių padaugės, o kol kas nemokamą elektros energiją tiekti bus pigiau nei taškytis milijonais prabangioms stotelėms ir atsiskaitymo sistemos diegimui“, – savo sprendimo būdą siūlė Š. Šutavičius.
Anot jo, įdiegus kelis šimtus rozečių mieste investicijos nebūtų didelės, o efektyvumas garantuotas.
„Jei biudžete atsirastų vietos skatinimui nubraukiant PVM nuo paprastam miestiečiui pateikiamos elektromobilio kainos, tai jau būtų labai didelis žingsnis finansinio skatinimo link. O ir pastangų, rodos, nereikia tiek jau daug. Kažkodėl įtariu, kad prieš keletą metų vykdytoje kompiuterinės įrangos pirkimo skatinimo programoje buvo išleista gerokai daugiau pinigų, nei būtų nesurinkta PVM nuo naujų elektromobilių įsigijimo“, – sakė Š. Šutavičius.
TAIP PAT SKAITYKITE:
