Neretai pirštu rodoma į Skandinavijos šalių gyventojus, kurie gali džiaugtis jų poreikius patenkinančiomis pensijomis, ir su neslepiamu pavydu atsidūstama: „O kada mes gyvensime kaip skandinavai?“ Į šį klausimą ekonomikos ekspertai atsako vieningai: norėdami gyventi kaip skandinavai, lietuviai turi išmokti taupyti ir kaupti lėšas pensijai taip, kaip tai daro Šiaurės šalių kaimynai.
Solidarumo principas išliks
Lietuvos banko (LB) Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus, kalbėdamas apie kaupimą senatvei, visų pirma atkreipia dėmesį į emigraciją ir jos padarinius. Pasak jo, įvairiais laikotarpiais iš Lietuvos išvyko daug skirtingo amžiaus žmonių. 70 proc. pačios darbingiausios Lietuvos visuomenės narių gyvena tėvynėje ir 30 proc. – svetur. Statistika rodo, kad dėl to mažėja gimusiųjų vaikų skaičius, tad ir į darbo rinką ateina vis mažiau žmonių.
„To labai smarkiai dar nepajutome, nes į darbo rinką vis dar ateina tie žmonės, kurie gimė geresniu demografinės situacijos laikotarpiu, bet netrukus tai bus vis akivaizdžiau. Kitas svarbus aspektas – į pensiją išeina tie žmonės, kurie gimę dar sovietmečiu, kai gimstamumo rodikliai buvo daug aukštesni. Tad akivaizdu, kad mūsų visuomenė senėja“, – aiškina ekspertas.
Lietuvoje, anot jo, iki šiol veikė trijų pakopų pensijų modelis, bet pagrindinę pensijos dalį sudarė „Sodros“ mokama pensija. „Solidarumo principas išliks ir toliau, bet svarbus dar vienas momentas: žmogus turi ne tik pasikliauti „Sodra“, bet ir pats savanoriškai kaupti savo senatvei. Šios lėšos turėtų tapti realia paspirtimi senatvėje ir būti paveldimos“, – kalbėjo G. Šimkus.
Laisvė apsispręsti
Pašnekovas akcentavo, kad nenorintys papildomai kaupti piliečiai gali to ir nedaryti, bet kaupimas reiškia rūpinimąsi savo senatve iš anksto. „Žmonės patys sąmoningai gali pradėti kaupti ir taip rūpintis savo senatve. Deja, dažnai viršų ima kitas požiūris – žmonės renkasi tam tikrą trumpo laikotarpio pajamų padidėjimą ir negalvoja apie tai, kokią pensiją jie gaus senatvėje. O valstybė sukuria mechanizmą, kuris padeda žmogui išspręsti šitą dilemą, skatindama kaupti senatvei iš anksto“, – aiškino jis.
Pašnekovas akcentuoja, kad vykstančios permainos svarbios tam, kad realiai imtų veikti antrosios pakopos pensijų modelis, kuris Lietuvoje buvo sukurtas dar 2004 metais.
„Tai padaryta seniai ir jis buvo toks, koks buvo. Jis galėjo būti geresnis, bet buvo paremtas pernelyg optimistine vizija, kad valstybė bus pajėgi finansuoti reikšmingą įmokų dalį. Vėliau prasidėjo krizė, vyko kelios reformos ir galiausiai turėjome antrąją pensijų kaupimo pakopą, kuri buvo neveiksminga – du trečdaliai darbingų žmonių senatvei nekaupia arba kaupia pernelyg mažai. Tad dabar privatų kaupimą pensijai reglamentuojantys įstatymai keičiami siekiant užtikrinti kuo didesnes pajamas senatvėje. Atsižvelgiant į demografinius pokyčius norima „įjungti“ antrą pakopą taip, kad tai taptų realia paspirtimi žmogui senatvėje“, – sako G. Šimkus.
Pabrėždamas, kad kaupti ar nekaupti papildomų lėšų pensijai yra kiekvieno piliečio pasirinkimas, jis akcentuoja, kad siekdami oraus dydžio pensijos, tuo rūpintis turi patys gyventojai, o antra pensijų pakopa bus santykinai pigus ir efektyvus įrankis pensijai kaupti.
Geriau vėliau, nei niekada
„Pensija susidės bent iš dviejų dalių – „Sodros“ dalies ir to, ką žmogus sukaupė per savo darbingą gyvenimą. Kaupti jis turėtų nuo tos akimirkos, kai įžengia į darbo rinką“, – paklaustas, kada geriausia pradėti kaupti senatvei, sako pašnekovas ir priduria, kad kaupimas senatvei turėtų trukti ne vieną dešimtmetį, o įstatymo logika tokia, kad kaupimui turėtų būti skiriamas nedidelis procentas nuo pajamų, tačiau kaupimas vyksta ilgai ir nuolat. „Tarkime, žmonės kaupti pradeda kažkada iki 40-ties metų ir tai daro bent porą dešimtmečių. Suprantama, kuo anksčiau pradedama, tuo daugiau įmanoma sukaupti“, – sako G. Šimkus.
Anot G. Šimkaus, įstatyme numatyta galimybė rinktis ir didesnį nei 3 proc. kaupimą: „Valstybės parama priklauso nuo pagrindinės kaupimo normos – tai 3 proc. nuo žmogaus pajamų, o jei jis ryžtasi kaupti daugiau, tai ir valstybės parama kaupimui didėja“, – teigia pašnekovas, taip užsimindamas, kad kaupiantiems daugiau numatytos gyventojų pajamų mokesčio lengvatos.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad dabartiniai įstatymo pakeitimai numato, jog kai žmogus kaupia pensiją papildomai, „Sodros“ pensija nemažėja.
Lietuviai kaupia kukliai
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs, kad nors valstybės parama kaupiantiems pensiją savarankiškai nėra didelė – ji vis tiek yra svarbi. „Sumažėjus socialinio draudimo įmokoms, jų dalį dirbantieji galės pervesti į pensijų fondus ir dėl to gaus iš valstybės paramą. Nors ji nedidelė, bet tai vis tik yra priedas, ir kaupdamas ateičiai žmogus sulaukia valstybės pagalbos – 1,5 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio“, – sako ekonomistas.
Anot N. Mačiulio, tuo, kad kaupti senatvei reikia – neabejoja niekas, tačiau norėtųsi, kad valstybė suteiktų daugiau galimybių ir finansinių paskatų per mažesnius mokesčius kaupti senatvei, nes lietuviai tik labai mažą savo pajamų dalį skiria taupymui.
„Kartais taupymo pajamų norma Lietuvoje šokteli iki 5 proc., o Skandinavijos valstybėse šis rodiklis siekia 20 proc. Žinoma, skandinavų pavyzdys galėtų būti siekiamybė, bet kalbant apie lietuvių galimybes, tai bent dešimtadalį pajamų tautiečiai galėtų skirti taupymui ilgalaikiams poreikiams“, – sako jis. Paklaustas, kada reiktų pradėti kaupti pensijai, jis pritarė G. Šimkaus nuomonei, kad tai reikia pradėti daryti kuo anksčiau. „Puikiai suprantu, kad nei jaunas, nei vidutinio amžiaus žmogus šiandien per daug negalvoja, ką jis veiks sulaukęs 60-70 metų. Daugelis psichologinių tyrimų rodo, kad žmogui labai sudėtinga įsivaizduoti savo senatvę ir planuoti savo finansinę veiklą po dvidešimties ar daugiau metų. Todėl reikia sąmoningų pastangų ir paskatų, kad žmonės kauptų senatvei“, – sakė jis.
N. Mačiulio teigimu, nepriklausomai nuo to, kaip keičiasi valdžios siūlomos paskatos kaupti senatvei, tai daryti vis tiek reikia. „Puikiai suprantu, kad yra daug šeimų, kurioms net 5 proc. gaunamų pajamų skirti taupymui yra labai sudėtinga, bet pradėti reikėtų nuo mažų sumų, mažos pajamų dalies ir ugdyti įprotį taupyti. Tai ypač turėtų būti aktualu jauniems, tik pradedantiems gauti pajamas žmonėms, kurie įpročio taupyti neturi“, – pabrėžia ekonomistas.
Investuojantiems sekasi labiau
Laukti nebėra ko ir savo senatve būtina pradėti rūpintis jau šiandien, – įsitikinęs ir ekonomistas Žygimantas Mauricas: „Liaudies išmintis sako, kad slides reikia tepti vasarą, o Lietuvoje turime tokį klimatą, kuris skatina mus suvokti, kad jei dabar už lango ir šviečia saulė, tai tikrai ne visuomet taip ir bus“. Jis pridūrė, kad būtų protinga tam tikrą dalį lėšų atidėti nenumatytiems atvejams, o kartu pradėti ruoštis pensijai, mat ji neišvengiamai ateis.
„Ar teko kada nors girdėti apie zefyro testą? Vaikui duodamas zefyras ir pasakoma, kad jei jis saldumyno nesuvalgys per penkias minutes, netrukus gaus dar vieną. Eksperimento organizatoriai padarė išvadą, kad vaikams, kurie sulaukdavo antrojo zefyro, gyvenime sekdavosi geriau nei tiems, kurie jo nesulaukdavo. Situacija primena investavimą – jei dabar sugebėsime išlaukti, tai daugiau gausime ateityje“, – sakė ekonomistas.
Anot Ž. Maurico, žmonės kurie investuoja – nebūtinai į finansus, bet į save, šeimą, visuomenę – gyvena laimingesnį, harmoningesnį gyvenimą, o lietuviams jau laikas prisijaukinti finansų rinką: „Akivaizdu, kad visuomenės, kurios daugiau investuoja, gyvena turtingiau ir stabiliau. Tokiose šalyse, kaip Olandija ar Danija, pajamos iš investicijų sudaro nemenką gyventojų pajamų dalį. Beveik dešimt procentų darbingo amžiaus danų gali neturėti aktyvių pajamų, o gyventi tik iš pasyvių pajamų“.
Pašnekovas pritarė kitų ekspertų nuomonei, kad kaupti senatvei reikia pradėti kuo anksčiau ir tai reikia daryti visą savo darbingą gyvenimą, juo labiau, kad neturint darbo ar kokių nors ilgų atostogų atveju kaupimą galima stabdyti.
„Suprantama, jei nėra iš ko kaupti, tai nieko nepadarysi, bet net sumažėjus pajamoms rekomenduojama kaupimo nenutraukti“, – pabrėžė pašnekovas. Jis pridūrė, kad tikslingai ir drausmingai kaupdamas pensijai žmogus ne tik atsideda lėšų ateičiai, bet ir didina savo turto vertę.
Europos laukia permainos
Ž. Mauricas parėžia, kad jeigu žmogus nenori priklausyti nuo politikų, kurie spręs padidinti pensijas ar ne, jis turi kaupti senatvei ir pats. „Lietuviai mano, kad turtingose šalyse labai didelės valstybinės pensijos, bet pavyzdžiui, Danijoje valstybinė pensija realiai yra mažesnė nei Lietuvoje. Taip pat yra Šveicarijoje ir Australijoje. Tose šalyse senjorai gyvena turtingai dėl to, kad jie visą gyvenimą kaupė patys“, – sakė jis.
Danijoje, anot pašnekovo, valstybinės pensijos lubos siekia 900 eurų, bet kainos yra kur kas didesnės nei Lietuvoje. Danams valstybės mokamas pensijas ekonomistas palygino su 200 eurų suma Lietuvoje ir patikslino, kad tokia išmoka gali padėti padengti tik pačias būtiniausias išlaidas.
Pasak jo, po 20-30 metų Europoje bus matoma labai ryški takoskyra tarp valstybių, kuriose gyventojai lėšas pensijai kaupė patys, ir tų, kuriose piliečiai labiau pasitikėjo valstybine sistema. Skandinavų šalių, Šveicarijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos pensijų sistemos nepatirs jokio sukrėtimo, o pensininkai gyvens oriai, nes jie gaus pajamas iš skirtingų šaltinių ir galės keliauti ar rytais gurkšnoti kavą kavinėse.
„Bet italų senjorai išgyvens didelę frustraciją, nes priklausys tik nuo valstybinės pensijos, kuri veikiausiai mažės. Nors šiandien italai gali džiaugtis didelėmis valstybinėmis pensijomis, jie turi ilginti pensinį amžių iki 77 metų, tad jų „eldoradas“ kažkuriuo metu baigsis“, – apie ateities scenarijų kalbėjo pašnekovas. Lietuva, anot jo, dabar turi galimybę pasirinkti, kuriuo keliu eiti.
Kaupti reikia, bet „Sodra“ irgi labai reikalinga
Ž. Maurico teigimu, taupymui ir investavimui reikėtų skirti apie 10-20 proc. savo pajamų. „Lietuvoje finansinis raštingumas vis dar yra nemažas iššūkis, tad žmonės turėtų susirūpinti ne tik pačiu kaupimu, bet ir labiau domėtis, kokiais būdais tai gali daryti, kur savo lėšas investuoti“, – kalbėjo jis.
Anot pašnekovo, tautiečiai turėtų nepulti į kraštutinumus, o būti atviresni konstruktyviai diskusijai. „Kažkas lyg kirviu nukerta, kad „Sodros“ sistema prasta ir ji netrukus bankrutuos. Bet pastudijavus ataskaitas aiškėja, kad taip nėra. Be to, „Sodra“ labai svarbi mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Be „Sodros“ niekaip neišsivertume – ji būtinai reikalinga“, – apibendrina ekonomistas.
