Klestint tarptautinei prekybai, pasaulio ekonomikos atsigavimo nesustabdė nei kylančios maisto kainos, euro zonos valstybių finansinės problemos, nei gamtos katastrofos Japonijoje. Tačiau ekspertai perspėja, kad pasaulio ekonomika dar nėra visiškai išsigydžiusi praūžusios krizės žaizdų ir tebeguli ligos patale.
Anot „Nordea Bank Lietuva“ vyr. ekonomisto Žygimanto Maurico, Lietuvos ekonomikos atsigavimas taip pat yra ganėtinai sudėtingoje ir prastesnėje padėtyje, nei pavyzdžiui, kaimynės Estijos, dėl dviejų pagrindinių priežasčių.
„Mes prieš estus pralaimime dviem frontais – daugiau išlaidaujame ir surenkame mažiau mokesčių“, - surengtoje spaudos konferencijoje teigė Ž. Mauricas. Jis taip pat perspėjo, kad norint keisti šią situaciją, būtina rimčiau pasižiūrėti į valstybės finansus ir stengtis kaip įmanoma labiau subalansuoti šalies biudžetą.
Tai padaryti finansų ekspertas teigė matantis du sprendimo būdus - didinti vartojimo mokesčius (PVM) bei įsivesti turto mokestį.
„Esame kone vienintelė valstybė Europoje, kuri neturi turto mokesčių“, - atkreipė dėmesį ekonomistas. Jo pastebėjimu, dar vienas siūlymas kelti pelno mokesčius nebūtų itin naudingas, nes jų didinimas kelia konkurenciją, kuri pereina net į profesionalių darbuotojų medžioklę. Ekonomisto teigimu, neblogas sprendimas galėtų būti ir minimalios algos kėlimas, nes šiuo metu tokią algą gaunantieji iš esmės sumoka daugiausiai mokesčių, tačiau kelti algas reikėtų tik tuo pačiu metu mažinant ir apmokestinimo bazę.
Pomėgis išlaidauti tęsiasi iš praeities
Ekspertų teigimu, viešųjų finansų srityje Lietuva jau dvidešimt metų eina periferinių Europos Sąjungos šalių pramintu keliu: net ir ekonominio pakilimo metu nesugebėjome subalansuoti biudžeto ir auginome skolos kuprą.
„Ji šiuo metu yra mažesnė ne todėl, kad mes einame kitu keliu, bet todėl, kad mes juo einame dar tik 20 metų“, - perspėjo ekonomistas.
Dėmesys buvo atkreiptas ir į tai, kad valstybės skolos dydis ir pasitikėjimas ja kaip patikimu skolininku visais laikais darė didelę įtaką šalies ekonominei ir socialinei raidai. Pavyzdžiui, galimybė pasiskolinti kritiniais atvejais didele dalimi lėmė tai, kad Didžioji Britanija nugalėjo Ispanijos ir Prancūzijos karalystes ir tapo galingiausia pasaulio valstybe.
Sėkmingai suvaldžiusi savo finansus Estija taip pat jau laimėjo vieną mūšį – eurą, tačiau norint nepralaimėti karo ir užsitikrinti investuotojų pasitikėjimą Lietuvai reikia keisti požiūrį į viešuosius finansus imant pavyzdį iš skandinavų, o ne lygiuojantis į Centrinės ir Rytų Europos šalis.
Lietuvai taip pat prastai sekasi surinkti mokesčius, nors vidutinis darbuotojas Lietuvoje sumoka santykinai daugiau mokesčių negu kitose Europos Sąjungos šalyse.
„Kol kas finansų rinkos į tai žiūri atlaidžiai, tačiau istorinė patirtis rodo, kad nuotaikos gali labai greitai pasikeisti“, - teigė Ž. Mauricas.
Kylant paskolų normai gali sumenkti vartojimas
Europos ekonomikai kvėpuoti padėjo rekordiškai žemos palūkanų normos. Tačiau jos ilgainiui pripučia žaliavų, maisto ir finansinio bei nekilnojamojo turto kainų burbulus, todėl amžinai žemos būti negali.
Europos centrinio banko sprendimas padidinti bazines palūkanų normas šių metų balandžio mėnesį simbolizuoja istoriškai žemų palūkanų normų euro zonoje eros pabaigą.
Toks sprendimas kiek sustiprina eurą ir sulėtina žaliavų bei maisto kainų augimą, tačiau tokia centrinio banko politika gali būti gyvybiškai svarbi vis dar reanimacijoje gulinčioms periferinėms Europos valstybėms.
Anot „Nordea Bank Lietuva“ ekspertų, palūkanų normų kilimas ne tik padidins valstybės skolų aptarnavimo naštą, bet ir gali pristabdyti šiose šalyse veikiančių įmonių investicinius planus ir atimti galimybę šioms šalims pasivyti labiau pažengusias kaimynes.
Kaip pastebi Ž. Mauricas, bendras Lietuvos įsiskolinimų lygis nėra labai aukštas, Latvijos ir Estijos žymiai didesnis, tačiau didelė paskolų dalis yra pasiimta kintamomis palūkanomis, o tai reiškia, kad Europos Centriniam Bankui (ECB) keliant palūkanų normą, atitinkamai tiek pat procentų mažėtų ir vidaus vartojimas.
Su dideliu išlaidavimu susiduria daugelis valstybių
Europos Sąjungoje yra tik dvi valstybės, kurios šiuo metu gali pasigirti subalansuotu šalies biudžetu. Viena iš jų yra euro zonai nepriklausanti Švedija, o kita – visai neseniai į ją priimta Estija. Kitoms šalims, deja, ne taip gerai sekasi surasti balansą tarp biudžeto pajamų ir išlaidų: dauguma (22 iš 27) Europos Sąjungos šalių šiuo metu nevykdo savo pačių pasirašytų įsipareigojimų turėti mažesnį negu 3 proc. biudžeto deficitą bei neketina jų vykdyti artimiausiu metu. tarp šių šalių yra ir Lietuva.
Prastą fiskalinę discipliną rodo tai, kad iš senųjų Europos Sąjungos šalių tik Skandinavijos šalys šiuo metu neviršija maksimalios valstybės skolos limito, o istorinė patirtis rodo, kad sumažinti skolos kuprą yra nelengvas uždavinys.
„Vertinant tai, kad Graikija ir Portugalija per trisdešimt metų nė karto nesugebėjo subalansuoti biudžeto, šioms šalims toks uždavinys atrodo itin sunkiai pasiekiamas, nors istorijoje mums pateikia ir keletą sėkmės pavyzdžių: Belgija per 14 metų sugebėjo sumažinti savo skolos naštą nuo 134 iki 84 procentų nuo BVP, Italija per 20 metų nuo 122 iki 104 procentų, o Britanija per savo istoriją nė karto nėra bankrutavusi, nors po Napoleono karų jos skola 1821 metais siekė rekordinius 268 procentus nuo BVP, o vien paskolos palūkanų mokėjimai sudarė daugiau negu pusę visų valstybės pajamų“, - pasakojo „Nordea Bank Lietuva“ vyr. ekonomistas.
Augantys palūkanų mokėjimai labiausiai įsiskolinusioms šalims gali tapti nepakeliama našta. Jau dabar Graikija kone penktadalį savo biudžeto pajamų atiduoda paskolų palūkanoms mokėti, tad pradėjus kilti palūkanoms 140 procentų nuo BVP siekianti skola gali tapti tikru prabangos dalyku.
