Nelaimės kalnuose dažniausiai nutinka tada, kai protingus sprendimus, patirtį ir žinias nustelbia kiti dalykai, kalbėdamas apie prieš metus Khumbu ledyne įvykusią tragediją sako alpinistas Vladas Vitkauskas. „Viskas priklauso nuo tai darančių žmonių, ekspedicijų organizatorių, Nepalo ministrų vertybių. Jei tikslas – kuo daugiau įsidėti sau į kišenę arba gerai pasirodyti rinkimuose, nelaimių, kurių galima išvengti, visada bus. Jei vertybė – nusipirkti viršūnę, tada tos nelaimės ir vyksta“, – teigia jis.
Nors praėjusių metų balandį ledo lavina pražudė 16 nepaliečių, susidomėjimas Everestu nesumažėjo, o Nepalo vyriausybė išdavė netgi daugiau leidimų kopti. Todėl dažnai ši situacija vadinama kapitalistinės visuomenės atspindžiu. Esą dėl vienų (dažniausiai – Vakarų šalių piliečių) įgeidžio ir galimybės susimokėti apie 50 tūkst. dolerių, savo gyvybėmis labiausiai rizikuoja šerpai.
Khumbu ledynas – pragaro vartai
Prieš 62 metus 8 848 metrus pirmąkart įveikė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hillary su šerpu Tenzingu Norgay. Nuo tada į aukščiausią pasaulio viršukalnę – Everestą, arba Džomolungmą, įkopė daugiau nei 4 tūkst. žmonių. Kopimo sezonas gana trumpas – kasmet prasideda kovo pabaigoje ir trunka pora mėnesių iki vasaros musonų pradžios.
Kadangi pernai sezono Nepale praktiškai nebuvo (o Nepalo teritorijoje, be Everesto, yra ir kitos septynios aukščiausios pasaulio viršukalnės), kilo klausimų, ar jis prasidės šiemet. Klausimų, kalbų ir diskusijų sukėlė pernai įvykusi didžiausia iki tol nelaimė Himalajų kalnuose. Prieš metus balandžio mėnesį Khumbu ledyne maždaug 6 km aukštyje ledo lavina pražudė 16 nepaliečių, 13 iš jų buvo šerpai.
Nelaimė paveikė ne tik alpinistus profesionalus, mėgėjus, ekspedicijų rengėjus ir kitaip su alpinizmu bent kiek susijusius žmones, bet ir atkreipė daugybės žmonių visame pasaulyje dėmesį. Didžiausią poveikį, ko gero, turėjo supratimas, kad tai, jog ledai užgriuvo šerpus, o ne alpinistus ir turistus iš kitų šalių, nėra atsitiktinumas. Nelaimė atidengė tamsesnę Everesto pusę.
Šerpų etninė grupė iš Tibeto į slėnius prie Everesto atkeliavo prieš maždaug 500 metų. Jie žinomi kaip į aukščiausią pasaulio viršukalnę išsirengusiųjų vedliai ir palydovai, be kurių šiais laikais ekspedicijos sunkiai įsivaizduojamos. Šerpai rengia maršrutus, tvirtina lynus ir virves, neša deguonies, maisto, vandens atsargas, palapines ir kitą mantą. Ekspedicijose į Everestą dirba apie 400 šerpų.
Khumbu ledyną alpinistai neretai įvardija kaip vieną pavojingiausių vietų kalnuose apskritai. O tą vietą, pasak Vlado Vitkausko, kuris pirmasis iš Baltijos valstybių įkopė į aukščiausią kalną Žemėje, kai kas pavadina net pragaro vartais. „Aš vienas perėjau 10 kartų 1993 metais. Penkis kartus aukštyn, penkis kartus žemyn. Apie jokias šerpų palydas kalbų nebuvo“, – pabrėžia jis.
Tragedija kalnuose nebuvo iki galo ištirta
Po nelaimės Khumbu ledyne didžioji dalis prie Everesto dirbančių šerpų, reikšdami pagarbą žuvusiems kolegoms ir protestuodami, atsisakė toliau dalyvauti ekspedicijose ir grįžo namo.
„Apie nelaimę sužinojau anksti ryte, išgirdau per radiją ir gavau daug žinučių į telefoną. Greitai supratau, kad žuvo ir vienas mūsų šerpas, dar keli buvo sužeisti. Taigi mūsų komanda negalėjo tęsti darbo, nes nebenorėjo to daryti, be to, mes nebeturėjome resursų, nes šeši šerpai nebegalėjo grįžti į kalnus“, – prisimena Didžiojoje Britanijoje įsikūrusios ir ekspedicijas į Everestą rengiančios kompanijos „Jagged Globe“ vadovas Simonas Lowe`as.
Anot S. Lowe`o, paaiškėjo, kad sužeidimai nebuvo rimti, bet jis iškart nuskrido į Katmandu, aplankė žuvusiojo šeimą ir pasirūpino, kad ji bent tuo metu neturėtų finansinių rūpesčių. „Taip pat pasikalbėjau su komanda, kad išsiaiškinčiau, ką jie nori daryti. Bet greitai tai išaugo į darbinį ginčą su didesne šerpų bendruomene. Taigi po maždaug savaitės pasidarė aišku, kad sezonas nebegali tęstis. Nuo tada mes rūpinomės, kaip paremti žuvusių šerpų bei tų, kurie nebegalėjo toliau dirbti, šeimas ir kaip padengti tas lėšas, kurias jie prarado“, – teigia „Jagged Globe“ vadovas.
Nepalo vyriausybė patenkino didžiąją dalį šerpų reikalavimų ir 50 proc., iki 15 tūkst. dolerių, padidino gyvybės draudimo išmoką, trečdaliu pakėlė sveikatos draudimą. Svarbiausiu pokyčiu laikomas maršruto perkėlimas, kad būtų išvengta vietos, kur pernai įvyko nelaimė. Naujas maršrutas ilgesnis, tačiau, kaip tikimasi, saugesnis.
S. Lowe`as sako, kad jų kompanija ėmė daugiau dėmesio skirti saugumui – aprūpino šerpus siųstuvais, reikalauja, kad jie jais aktyviai naudotųsi ir nuolat praneštų apie savo buvimo vietą, kad naudotųsi pritvirtintais, per ledyną einančias lynais.
Taip pat jis sako, kad praėjusių metų tragedija kalnuose nebuvo iki galo ištirta, nebuvo atliktas normalus tyrimas įtraukiant visus nelaimę galėjusius nulemti veiksnius: „Viena priežastis ta, kad sugriuvo kopėčios, kurios užtvėrė maršrutą. Prie šios vietos priėję šerpai pusantros valandos stovėjo labai pavojingoje vietoje – virš jų galvų kabojo didžiuliai ledo luitai. Taigi viena pamoka, kurią reikia išmokti, ta, kad turime įgalioti šerpus priimti sprendimus. Atsidūrę tokioje situacijoje, jie turi pasakyti, kad čia likti nebesaugu, mesti savo daiktus, apsisukti ir leistis žemyn. Jie turi padaryti tai patys, o ne laukti nurodymų.“
Vieniems – užgaida, kitiems – pavojingas darbas
Tačiau praėjusių metų nelaimė iškėlė ne tik konkrečių saugumo, bet ir platesnių klausimų. Pirmosios komercinės ekspedicijos į Everestą prasidėjo praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje. Nuo tada viskas išaugo į didelį verslą. Ant „pasaulio stogo“ užsilipti įsigeidusiam žmogui tai kainuoja apie 50 tūkst. dolerių. Žmogus gali turėti įvairių asmeninių priežasčių, dėl ko tam ryžtasi, – dėl iššūkio, nuotykio, gyvenimo svajonės.
Tačiau juos vedantiems šerpams tai sudėtingas, pavojingas darbas itin neturtingoje valstybėje, kurioje pasirinkimo beveik nėra. Tai vienas geriausiai apmokamų darbų – per dviejų mėnesių sezoną galima uždirbti iki 8 tūkst. dolerių, o tai 10 kartų daugiau nei vidutinė metinė nepaliečio alga.
„Alpinizmas šerpams yra vienintelė profesija. Neturime tokio išsilavinimo, kad galėtume imtis kokio kito darbo. Štai dėl ko kopiame. Pinigai vaidina svarbiausią vaidmenį. Mes žinome, kad tai pavojingas darbas, bet be pinigų būtume kaip be rankų ir negalėtume nieko daryti“, – neslepia vienas šerpas.
Pasak kito šerpo, jie yra priklausomi nuo šių ekspedicijų: „Viena ekspedicija gali padėti visus metus išlaikyti šeimą. Bet aš tikrai nesuprantu vakariečių ir kodėl kopia jie. Kai kurie tai daro dėl garbės. Jie už tai sumoka tokius didelius pinigus.“
Daugelis šerpų šį pavojingą darbą pasirenka norėdami išmaitinti šeimas ir suteikti savo vaikams išsilavinimą, kuris užtikrintų, kad jiems kopti jau nebereikėtų.
Labiau kairių pažiūrų atstovai situaciją ant Everesto vadina geriausiu individualistinės kapitalistinės visuomenės atspindžiu. Esą dėl vienų (dažniausiai – Vakarų šalių piliečių) įgeidžio pasiekti tai, kas yra aukščiausia ir didžiausia, savo gyvybėmis labiausiai rizikuoja šerpai. Pernešdami daiktus iš stovyklos į stovyklą, tvirtindami virves ir atlikdami kitas svarbiausias funkcijas, jie pavojingiausias vietas turi pereiti daug daugiau kartų nei jų klientai. Iš maždaug 250 Everesto pareikalautų gyvybių apie 40 proc. yra nepaliečių.
Išnaudojimas ar pagalba skurstantiesiems?
V. Vitkausko nuomone, šerpus galima suprasti – tai jų darbas. Bet, kai įvyksta tokios nelaimės, daugiau atsakomybės tenka tiems, kurie netinkamai tą darbą organizuoja, nes šerpai – tik vykdytojai, o sumanytojai yra užsakovai. „Pirmiausia Nepalo vyriausybė turėtų viską aiškiai reglamentuoti. Išvis buvo laikas, kai per metus leisdavo tik vieną ekspediciją. Paskui, kai atsirado keli maršrutai, vienu maršrutu leisdavo vieną ekspediciją. Kai pakvipo dideliais pinigais, atrišo mazgelį, ir net jau visai skystų taisyklių ne visada laikomasi“, – pabrėžia alpinistas.
Kai kurios žiniasklaidos priemonės kelia klausimą, ar nepaliečiai toliau turėtų rizikuoti savo gyvybėmis tam, kad turtingi vakariečiai pasiektų viršukalnę, ir įžvelgia išnaudojimą. Tačiau S. Lowe`as pastebi, kad kopti į Everestą atvyksta žmonių iš viso pasaulio – daug atvyksta ir iš Indijos, prie ekspedicijų prisijungia ir patys nepaliečiai.
„Taigi sakyti „turtingi vakariečiai“ yra pernelyg didelis supaprastinimas. Vienas esminių dalykų tas, kad šie žmonės Nepale palieka daug pinigų. O kalnuose gyvenančios bendruomenės be turizmo būtų daug skurdesnės. Pavyzdžiui, per pastaruosius keturis dešimtmečius Khumbu slėnyje gyvenančių žmonių gyvenimo trukmė padidėjo nuo 38-erių iki 68-erių metų. Tai fenomenalu. Žinoma, prie to prisidėjo ne tik kalnų turizmas, yra daugybė kitų veiksnių, tačiau šis yra esminis“, – mano S. Lowe`as.
Jo žodžiais, būtų blogai, jei žmonės nevyktų į Nepalą ir kalnų turizmas stotų, tačiau būtų nuostabu, jei šerpai turėtų daugiau galimybių įsidarbinti ir kalnų turizmas būtų tik vienas iš daugelio verslų, kurie konkuruotų dėl darbo jėgos ir leistų rinktis. „Šiuo metu šerpų pasirinkimas ribotas. Taip yra, nes kitas pasirinkimas – absoliutus skurdas. Taigi reikėtų į tai žiūrėti taip – skurdas yra tai, kas išnaudoja skurstančius žmones. Manau, kad tai, ką mes darome, galiausiai pagerina jiems gyvenimą“, – tikina ekspedicijas į Everestą rengiančios kompanijos „Jagged Globe“ vadovas S. Lowe`as.
Po praėjusių metų nelaimės Khumbu ledyne susidomėjimas Everestu nesumažėjo ir Nepalo vyriausybė išdavė netgi daugiau leidimų kopti nei pernai. Alpinistas, į visų žemynų aukščiausias viršukalnes įkopęs Vladas Vitkauskas mano, kad nelaimės kalnuose dažniausiai nutinka tada, kai protingus sprendimus ir pasirinkimus, rizikos įvertinimą ir patirtį bei žinias nustelbia kiti dalykai.
„Viskas priklauso nuo tai darančių žmonių, ekspedicijų organizatorių, Nepalo ministrų vertybių. Jei tikslas – kuo daugiau įsidėti sau į kišenę arba gerai pasirodyti rinkimuose, nelaimių, kurių galima išvengti, visada bus. Jei vertybė nusipirkti viršūnę, tada tos nelaimės ir vyksta“, – teigia alpinistas V. Vitkauskas.
