Skandalas ne tik menka ilgametė investicijų grąža, bet ir tai, kad tos grąžos nesugeba įvertinti nei svarbūs valstybės pareigūnai, nei finansų influenceriai, visuomenė bei politikai maitinami beprasmiais liūliavimais, kad viskas puiku ir tereikia kantrybės dar dviem dešimtmečiams.
Štai vienas iš sparčiausiai kylančių ekonomikos influencerių vienoje laidoje pasidžiaugė, kad asmeniškai jo 2004 m. pensijų fonde investuota suma išaugo tris kartus. O Lietuvos banko, kuris tiesiogiai atsakingas už pensijų turto investavimo priežiūrą, atstovas spaudos konferencijoje džiaugėsi, kad vidutinė metinė investavimo grąža buvo 4,7 proc. ir aplenkė infliaciją (pastaroji buvo 4,1 proc.). Taigi, vidutiniškai investuota suma nominaliai (nevertinant infliacijos) išaugo, nors ir ne 3, bet bent 2,3 karto. Ir tais skaičiais abejojantiems užkemšamos burnos, nebent lieka kritika dėl privalomumo ar automatinio įtraukimo.
Ne, esminė problema – menkas turto vertės augimas. Kodėl 2,3 ar net 3 kartai yra skandalas? Todėl, kad per tą patį 2004–2022m. laikotarpį vidutinė alga padidėjo 4,6 karto (nuo 242 iki 1120 eurų). Vidutiniškai per metus augo 8,9 proc. – beveik dukart sparčiau nei pensijų turtas iš investicijų. Panašus kaip algų ir „Sodros“ vidutinės pensijos augimas nuo 108 iki 474 eurų (4,4 karto).
Lėšos, kaupiamos pensijų fonduose, skirtos pakeisti algą, kai žmogus dėl senatvės jos nebeuždirbs. Pastaroji auga daug sparčiau nei pensijų fondų investicinė grąža, todėl II pakopos dalyviai investuodami vejasi augančias algas, lyg tas šuo savo uodegą. O uodega vis trumpėja ir tolsta nuo šunelio nosies.
Štai 2004 m. atidaryta II-oji pakopa ir nustatyta 2,5 proc. įmoka nuo algos, kuri vidutiniškai tais metais buvo 242 eurai (perskaičiavus iš litų). Tie 2,5 proc. buvo 6 eurai ir jie buvo investuoti. Iki 2022 m., esant minėtai vidutinei metinei grąžai, 6 eurai išaugo iki 14 eurų. Tačiau alga, kaip minėjau, didėjo daug sparčiau. Tai reiškia, kad investuota pirma įmoka, nors ir išaugo iki 14 eurų, bet ji dabar sudaro nebe 2,5 proc., o tik 1,2 proc. algos. Įsidėmėkime, tai yra esminis faktas, įmokėta 2,5 proc. vidutinės algos gali būti atsiimta (jei per 18 m. sulaukėte pensinio amžiaus) – 1,2 proc. algos.
Ir tai vadinama pajamų apsauga sulaukus senatvės? Pensijų fondų veiklos rezultatus reikia vertinti dabartinių, o tiksliau to laikotarpio, kai būsite pensijoje, atlyginimų ir to laikotarpio gyvenimo lygio fone. Nebent jūs tikitės pensiją gauti 2040 m., o gyventi 2004 m. pasaulyje?
Tokį jūsų tikėjimą kuria tie, kurie sako: žiūrėkite, pensijų fondų grąža didesnė už infliaciją. Žiūrėkite, jūs įmokėjote 6 eurus, dabar jūsų sąskaitoje 14 eurų. Jei norite „rimtesnių“ skaičių – įmokėjote 6 tūkst., turite 14 tūkst. Ir šioje vietoje jūsų influenceriai sustoja. O aš siūlau skaičiuoti toliau. Įmokėję 6 tūkst. pradinių laikotarpiu, jūs įmokėjote 25-ių mėnesinių algų, o 2022 m. turite tik 12,5 mėnesinių algų sumą.
Kadangi tokie rezultatai, todėl jūs niekur ir negirdite jų. Maloniai esate informuojami, kad pensijų fondų grąža aplenkė infliaciją... Nenuostabu, kad būtent pastarąją logiką jums perša pensijų fondų valdytojai. Jie dirba turto valdymo įmonių akcininkų naudai, jų yra vertinami ir jų nustatytas algas gauna ir bonusais apdovanojami.
Nuostabu, kad taip pensijų fondų veikla vertinama Lietuvos bankų atstovų. Nepasakysi, kad LB stinga kompetencijos. Konkretūs atsakingi darbuotojai pasikonsultuotų su valdybos nariu R. Kuodžiu. Telieka spėlioti, kokia bambagyslė sieja reguliatorius su reguliuojamaisiais, t.y. LB ir komercinių bankų dukterines įmones, kurios dominuoja pensijų versle?
Jie abu draugiškai pensijų fondų rezultatus vertina pagal indėlių banke logiką – svarbu, kad pinigai nenuvertėtų, t.y. aplenktų infliaciją. Lyg tie pinigai būtų banko indėlis, kurį žmogus laikosi atostogoms ar būsto remontui. Ir jeigu dažytojų paslaugos ar kelionės pabrango ne daugiau nei indėlio palūkanos, viskas tvarkoje – vartotojo santaupos apsaugotos nuo infliacijos.
Taip, indėlis apsaugotas, tačiau pensijų fondų paskirtis kita. Tai nėra paprasti indėliai. Pensijų fonduose kaupiamos lėšos ne artimiausiam vasaros sezonui, bet senatvei. Jie turi užtikrinti pajamų apsaugą senatvėje. Ką reiškia apsaugoti pajamas? Pakeisti iki pasitraukiant iš darbo gautą algą periodiškomis išmokomis (nesvarbu, kaip jas pavadintume – pensija ar anuitetu) tol, kol asmuo gyvens.
Kaip tas prarastos algos pakeitimas vyksta, dauguma puikiai žino pagal „Sodros“ pensijų pavyzdį. Vidutinišką algą uždirbęs asmuo iš „Sodros“ gauna maždaug 42 proc. vidutinės algos dydžio pensiją. Tie procentai ir vadinami pakeitimo norma. Tai reiškia, kad pensininkas gyvena daugiau nei dukart kukliau nei vidutinis dirbantysis.
Tačiau jo pensija kasmet didinama maždaug tiek, kiek auga dirbančiųjų algos, ir todėl jis santykinai, palyginti su dirbančiaisiais, labiau nenuskursta, kiek metų begyventų. Tai įtvirtinta įstatymu ir jeigu „Sodra“ išmokėtų mažiau, asmuo teisme bylą laimėtų. Tai visiems aišku, todėl neprireikia nei teismų.
Antroji pensijų pakopa net pagal pirminį sumanymą tokios savybės – pakeisti algą tam tikru iš anksto garantuotu procentu ir tą pakeitimo normą išlaikyti iki pensininko mirties – neturi. Tai ir leidžia teigti, kad pagal pirminį sumanymą ši pakopa neatlieka pajamų apsaugos senatvėje funkcijos ir nelaikytina pensijų sistema. Nebent (ne)sistema.
Nei joks įstatymas, nei jokia asmens sutartis su pensijų fondo valdymo įmone, nei su anuiteto mokėtoju (šiuo atveju ta pačia „Sodra“) nei būsimam, nei esamam pensininkui nenumato, kad jo nebegaunama dėl senatvės alga bus pakeista tam tikru procentu (tegul ne 40 proc., bet nors 4 proc.) išmoka iš II pakopos pensijų (ne)sistemos. Niekas neįpareigotas tai daryti ir tokios garantijos nei vienas Lietuvos gyventojas neturi.
Tai yra teisinė pusė. O ekonominę jau matėme aukščiau pateiktais poros dešimtmečių skaičiuose. Kokia ateitis? Kadangi Lietuvoje atlyginimai vis dar labai atsilieka nuo vakarinės Europos dalies ir vyks tolimesnė konvergencija, dar ilgą laiką jie augs sparčiau nei įprastos pensijų fondų investicijų grąžos. Joms nėra kur konverguoti, nes dabar ir ateityje bus investuojama mažiau rizikingoje aplinkoje. Todėl, ir toliau mokėdami didesnį algos procentą į pensijų fondą, atsiimsite mažesnį. Kaip kitaip vadinti tą baigti, jei ne vilčių ir pačios (ne)sistemos žlugimu.
Žinoma, nesąmonė būtų kalbėti apie II pakopos pensijų fondų žlugimą, žvelgiant iš jų valdymo įmonių perspektyvos. Su 0,5 proc. komisiniais nuo 5 milijardų valdomo turto per metus galima daug. Galima žiniasklaidą užtvindyti nemokamu turiniu apie visuomenės senėjimą, apie kenksmingą II pakopos taisyklių kaitaliojimą, apie neva sekamą skandinavišką modelį, apie finansiškai neraštingus gyventojus.
Užmirštama, kad būtent senose visuomenėse seni žmonės gyvena puikiai, o jaunose – pensijos mokamos nebent tik valdžios žmonėms (beje, tai buvo ir tarpukaryje Lietuvoje, kurioje mažu gimstamumu niekas nesiskundė). O visuomenės visada senėjo. Gal kas žino žmonijos istorijoje jaunėjimo tendencijas?
II pakopos pakeitimų buvo daug, nes tai negyvas gimęs kūdikis, bet veikiamos tikrųjų naudos gavėjų – pensijų fondus valdomų įmonių – nei viena valdžia iki šiol nesusilaikė nuo jo masažo. Gal dar ir tęs... .
Su Skandinavija mūsų II pakopa susijusi tik tuo, kad ją valdančios skandinaviškos įmonės uždirba gražius pelnus (neabejoju, kad jie buvo net ir nelemtais 2022 m.) akcininkams, tarp kurių gali būti ir skandinaviški pensijų fondai. Nors juos pačius paprastai valdo pelno nesiekiančios įmonės.
Galiausiai apie gyventojų tariamą finansinį neraštingumą. Jis tikrai pakankamas. Vis mažiau į pensijų fondus įviliotųjų guodžia minėti trumfališki pranešimai apie lenktynes su infliacija. Žmonės mato, kad, kaupę beveik pora dešimtmečių, gauna 2–4 proc. algos dydžio išmoką. Jos nevadinti pensija žmonėms tikrai finansinio išsprusimo pakanka. Paradoksas, bet išprusimas didesnis nei tos pakopos proponentams, jei tik jie nuoširdūs.
Kasmet auga II pakopos dalyvių, pasiekiančių pensinį amžių, skaičius. Jie finansiniu išprusimu, įgytu „savo kailiu“ egzaminuos politikus ir kitų rinkimų metu Seimo raktus pirmiausia patikės tiems, kas pažadės nelemtoje istorijoje padėti tašką.
Dažnai pastaruoju metu minimoje Estijoje, o gerokai anksčiau II pensijų pakopos steigimo pionierėse – Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje – greičiau perprato tų fondų investicines nesėkmes ir parlamentai vienokiu ar kitokiu būdu įformino jų žlugimo faktą.
Lietuvoje į valdžią jau atėjo jaunų politikų karta, nesusitepusių II pakopos steigimo ir reklamavimo nuodėme, puikus laikas konstatuoti, kad tai buvo vyresniųjų klaida. Į privačius fondus mokamas šimtamilijonines biudžeto lėšas atiduoti pensininkams, o dalyvius taikiai paleisti iš to skęstančio laivo. Delsimas reiškia nuostolius. Žinoma, jei rezultatus skaičiuoja ne tesirūpinantys tik komisiniais.
Komentaro autorius: Romas Lazutka, VU profesorius.
