Užvirusiuose debatuose dėl nekilnojamojo turto ir progresinių mokesčių minimas siekis mažinti socialinę atskirtį ir sustiprinti viduriniąją klasę, tačiau kokie Lietuvos gyventojai galėtų būti laikomi viduriniąja klase, ypač po šalį sudrebinusio ekonominio nuosmukio, lieka neaišku. Ekonomistai šiuos gyventojus yra linkę įvardinti kaip 2–3 tūkst. litų darbo užmokestį gaunančius išsilavinusius specialistus, kurių Lietuvoje yra gana nedaug, o jų skaičius augant emigracijai nuosekliai mažėja.
Ekonomistas ir sociologas Romas Lazutka naujienų agentūrai ELTA sakė, jog viduriniosios klasės formavimuisi didžiausią įtaką padarė technologinė pažanga pastarąjį šimtmetį, kai atsirado aukštojo išsilavinimo specialistų, kurie galiausiai užgožė prieš amžių klestėjusią darbininkiją, poreikis.
„Viduriniosios klasės pajamos nėra tokios, kaip galėtų būti stambesnių verslininkų, tačiau nėra ir tokios mažos, kaip darbininkų. Vidutinė alga ir galėtų būti ta atspirtis galvojant apie šią žmonių grupę. Vidutinę algą uždirbančius žmones politikai yra linkę laikyti viduriniąja klase, tačiau, žiūrėdami į Vakarų Europą, mes sunkiai galėtumėm įsivaizduoti, kad 2–2,5 tūkst. litų algą gaunantys žmonės galėtų būti priskirti prie viduriniosios klasės“, – teigė R. Lazutka.
Pasak jo, šiai gyventojų grupei priskiriami asmenys turėtų gyventi be didesnių finansinių įtampų, jiems neturėtų būti išskirtinė proga nueiti su šeima kartą per mėnesį papietauti į restoraną ar aplankyti operą.
„Tai tokie dalykai, kurie mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms yra per brangūs. Šie gyventojai neturėtų pernelyg taupyti dėl maisto produktų ar pirkti drabužius iš antrų rankų. Tačiau nederėtų vien finansiniu požiūriu skirstyti žmones – viduriniosios klasės atstovai taip pat yra ir išsilavinę asmenys. Tai gali būti ir smulkieji verslininkai. Išsilavinimas ir pajamos atitinkamai formuoja ir šių žmonių gyvenimo būdą, laisvalaikio praleidimą, kai nepasitenkinama vien masiniais renginiais ar televizijos žiūrėjimu“, – sakė Vilniaus universiteto profesorius.
Tuo tarpu finansų analitikas Stasys Jakeliūnas pažymėjo, jog vidurinioji klasė taip pat galėtų būti tie gyventojai, kuriems po pirmojo būtinumo išlaidų dar lieka bent tūkstantis litų.
„Vidurinioji klasė – jeigu vieną kartą per metus galima išvažiuoti į tolimą šalį, kai galima į operą nueiti ar į restoraną bent kartą per mėnesį. Žmogus turėtų galėti bent kažkiek kokybiškesnę aplinką aplink save kurti, formuoti save kaip žmogų, o ne tik stengtis išgyventi ir funkcionuoti. Tokių šeimų Lietuvoje šiek tiek yra, neskaitant turtingųjų“, – Eltai sakė S. Jakeliūnas.
Paklaustas, kokius žmones galėtumėme laikyti turtingaisiais, ekonomistas tvirtino, jog tokie žmonės jau nesirūpina savo mėnesinėmis išlaidomis, neskaičiuoja sumos, kurią išleidžia maistui ar atostogoms, o vienas turtingesnės šeimos narys per mėnesį komfortui turėtų skirti 5–10 tūkst. litų.
„Sovietmečiu viduriniosios klasės atstovų turbūt buvo daugiau. Dabar jų skaičius turėtų siekti 5–10 proc., tačiau viskas atsiremia į poreikius. Intelektualai, mokytojai ar filosofai galbūt irgi gali save pateikti kaip viduriniąją klasę, jeigu jie turi galimybę rasti, tarkim, papildomos literatūros, o tai ir yra pilietinės visuomenės pažangos pagrindas. Viduriniosios klasės stiprinimas turėtų būti siektinas natūraliai“, – teigė S. Jakeliūnas.
Tačiau finansų analitikas yra linkęs kategoriškai atmesti valdžios svarstymus didinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą.
„Pirmiausia reikia surinkti tuos mokesčius, kurie yra nustatyti, – akcizų, PVM. Mes mokesčių surenkam apie trečdalį mažiau, palyginti su estais. Mes galim įvesti bet kokius mokesčius, bet jeigu nėra mokėjimo kultūros ir surinkimo galimybės yra mažos, jie nieko neduos. Tam mes arba dar nepasiruošę, arba jau nebebūsim pasiruošę, galbūt tie sociologiniai procesai per toli pažengę ir gali būti nebegrąžinami“, – tikino S. Jakeliūnas
O banko „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje pajamų pasiskirstymas yra toks siauras, kad nepasiturinčiuosius nuo viduriniosios klasės galima skirti nebent sąlyginai, kadangi didesnes pajamas gaunančių žmonių šiuo metu Lietuvoje yra vos keli procentai, apie penktadalį gyventojų gauna daugiau kaip 3 tūkst. litų, o visi likusieji yra palyginti mažas pajamas gaunantys asmenys.
„Jeigu mes šią situaciją palyginsim su Europos Sąjungos vidurkiu, tai Lietuvoje nėra viduriniosios klasės. Dabar yra vos 1–2 proc. gyventojų, gaunančių daugiau pajamų, ir tos pajamos nėra surenkamos iš darbo užmokesčio. Dabartinis politikų siekis bandyti papildomai apmokestinti kvalifikuotą darbo jėgą prasilenkia su valstybės tikslais, nes deklaruojamas strateginis tikslas yra tapti aukštos pridėtinės vertės šalimi. Jau dabar mes pralaimime kovą dėl tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo Estijai ir pralaimėsim artimiausius dvejus metus. Tad gyventojų pajamų mokesčio tarifo didinimas tik dar labiau apkrautų žmones, gaunančius pajamas iš darbo užmokesčio“, – sakė N. Mačiulis.
