Aplink tolimą žvaigždę besisukančios planetoje astronomai užregistravo vėjo gūsius, šalių kurių Žemės uraganai tebūtų lengvi dvelktelėjimai.
Ekstremalios oro sąlygos susidaro atmosferos dujoms judant iš planetos karštosios pusės į šaltąją.
Specialistų komanda žurnale „Nature" aprašo gūsius, kurių vidutinis greitis yra 2 km/s (7000 km/h), „karštojo Jupiterio" tipo planetoje. Karštaisiais Jupiteriais vadinamos dujinės planetos, kurios yra labai arti savo žvaigždžių.
Planeta HD209458b pastebėta Pegaso žvaigždyne už maždaug 150 šviesmečių ir sukasi aplink žvaigždę vos viena aštuntąja dalimi atstumo, kuriuo nuo mūsų Saulės yra nutolęs jai artimiausias Merkurijus. Planetos karštojoje pusėje paviršiaus temperatūra siekia apie 1000 laipsnių Celsijaus, tačiau kadangi ji nesisuka aplink savo ašį, kitoje pusėje yra gerokai vėsiau.
Planetoje HD209458b kasdien siaučia vėjai, mažiausiai dvidešimt kartų greitesni nei stipriausi uraganai Žemėje.
„Žemėje dideli temperatūrų skirtumai neišvengiamai formuoja smarkius vėjus, ir, kaip rodo mūsų matavimai, situacija planetoje HD209458b nėra kitokia", - pasakoja Masačiusetso technologijų instituto mokslininkas Simonas Albrechtas.
Išanalizavę nuodingas anglies monoksido dujas, specialistai rado įrodymų, kad planetoje švilpia „super vėjas", kurio greitis siekia 5000 - 10000 kilometrų per valandą. Žemėje didesnis nei 118 km/h vėjo greitis jau priskiriamas uraganui, o 250 km/h gūsiai gali visiškai sugriauti miestą.
Atradimas padarytas naudojantis Europos Pietų observatorijos Labai dideliu teleskopu (VLT) ir jo spektrografu CRIRES, kuris atpažįsta ir analizuoja šviesą, prasimušusią pro planetos atmosferą, jai praskriejant priešais žvaigždę. Atmosferoje esančios cheminės medžiagos, pavyzdžiui, anglies monoksidas, palieka joms būdingus pėdsakus, vadinamus sugėrimo linijomis. Pagal jas mokslininkai apskaičiavo greitį, kuriuo planeta sukasi aplink žvaigždę, o tada buvo nesunku išsiaiškinti ir abiejų dangaus kūnų masę.
„Išmatuoti molekulių spektrines linijas egzoplanetos atmosferoje ir iš jų apskaičiuoti planetos masę yra įspūdingas pasiekimas, - teigia JAV Carnegie institutucijos specialistė Mercedes Lopez-Morales, kuri tyrime nedalyvavo. - Ne mažiau vertas dėmesio ir faktas, kad stebėjimai atlikti antžeminiu teleskopu. Dar prieš kelis mėnesius buvo manoma, kad tokie tikslūs matavimai įmanomi tik kosminėse platformose".
Ateityje astronomai galbūt pasinaudos tokiu stebėjimo metodu tirdami į Žemę panašių planetų atmosferas, kad išsiaiškintų, ar kosmose egzistuoja gyvybė.
